Lietuvoje rankų darbas nevertinamas, tačiau dar yra laiko pasitaisyti. Tuo įsitikinusios jaunos menininkės, bandančios kauniečiams atskleisti tekstilės paslaptis.

Ne paskutinė paroda

Įvairaus dydžio varžteliai ir vinys, surūdiję laikrodžių mechanizmai, siūlai, gumos ir tušti buteliai – tai, ką dažnas mūsų negalvodamas mestų į šukšliadėžę, Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno dailės fakulteto taikomosios tekstilės antrakursės Kamilė Čepavičiūtė, Jovita Petkevičiūtė, Neringa Kiselienė ir Gertrūda Žiliūtė krauna į popierines dėžes.

"Klausiate, kam merginoms reikalingi vyriški daikčiukai? Štai kam", – tiesdamos margintas ir iškilia faktūra puoštas skaras, šalikus ir skraistes šypsojosi jaunosios menininkės, pristatančios savo pirmąją parodą. Vieno Kauno viešbučio koridorius mėnesiui pavertusios ekspozicijų sale, būsimosios tekstilininkės tikino, kad šiam žingsniui jas paskatino kelios priežastys.

"Norėjome miestiečius supažindinti su augalinio dažymo ir šibori technikomis. Kartu viliamės parduoti kelis darbus. Be to, tai – vienintelė vieta, kurioje rankdarbius galėjome eksponuoti be nuomos mokesčio. Studentės juk esame", – susižvalgiusios ištarė jaunosios menininkės.

Pačios renka augalus

Paroda, kurioje pristatoma beveik pusšimtis darbų, neturi pavadinimo. "Tiesiog – šibori ir augalinio dažymo paroda", – pritūpusi prie uždarytų dėžių sakė Gertrūda. Netrukus iš jų dvidešimtmetė ėmė traukti vieną už kitą gražesnes šilkines skaras. Nepaprastas – rankų darbo, margintas naudojant augalinio dažymo techniką.

"Ši technika primena velykinių margučių dažymą svogūnų lukštais. Kodėl? Todėl, kad rezultatas nenuspėjamas, – savais žodžiais vieną tekstilės rūšių apibūdino Gertrūda. – Tik vietoj margučių mes naudojame itin ploną šilką – pongė."

Svogūnų lukštų studentėms taip pat neprireikia – medžiagą jos dažo beržo, juodalksnio, ąžuolo, vyšnių lapais, ramunėlių, rugiagėlių žiedų galvutėmis, obelų žievėmis. Specializuotų parduotuvių lentynose, merginų tikinimu, galima rasti įvairiuose pasaulio kampeliuose išaugintų augalų lapų ir sėklų, kurie audinį nudažo ryškiai oranžine ar net kraujo raudonumo spalva.

"Visgi mums artimesni lietuviški koloritai. Visus augalus renkame pačios. Tiesa, vienoje galerijoje retsykiais nusiperkame kinrožę. Ji audiniui suteikia ypatingą spalvą", – prasitarė Kamilė.

Surinktus augalus būtina pamerkti į minkštą vandenį. Geriausiai, jaunųjų menininkių teigimu, tinka lietaus arba šaldiklyje užšaldytas vanduo. Kitas žingsnis – augalų virimas. Įpylus spalvą fiksuojančio skysčio, pirmiausiai juos reikia virti vienus, vėliau – įmetus norimo dydžio šilko skiautę.

"Prieš tai į ją įvyniojame rūdžių gabalėlius, suraišiojame siūlais. Išdžiovinus, tose vietose, kur buvo gumelė arba raištelis – liks šviesesnė spalva. Ten, kur buvo rūdys, medžiaga nusidažys ruda spalva", – apie darbo specifiką kalbėjo studentės.

Mėlynas spygliuotas ežys

Netrukus vienos studenčių rankose šilko skarą pakeitė mėlyną ežį primenantis medžiagos gabalas.

"Pamačius tokią faktūrą, daugumos akyse atsiranda nuostaba. Tokia pati, kaip ir jūsų", – teigė Kamilė. Ilgai nelaukusi ji ėmė pasakoti ir apie šios technikos subtilybes.

Šibori – sena Rytų tekstilės tradicija. Tai technika, jungianti dvi praktikas: audinys lankstomas, daigstomas, sukamas, veržiamas. Vėliau dažomas, marginamas kuriant raštus įvairiais, dažniausiai augalinės kilmės, dažais.

"Geriausiai šibori techniką atskleidžia sintetika. Išvirus ir išdžiovinus medžiagą, faktūra lieka labai ryški ir neišsileidžia po skalbimo. Jei naudosime šilką, po pirmojo sąlyčio su vandeniu šibori pėdsakų neliks", – įspėjo Kamilė.

Ji su šia technika susidūrė bene daugiausiai iš viso ketvertuko. Merginos namuose guli piešiniai, pagal kuriuos ji žada siūti šibori techniką puoštas sukneles. Iš tokios pačios medžiagos Kamilė yra gaminusi šviestuvus. Beje, parodoje išradingoji studentė pristato ne tik skaras ir skraistes, viename stendų puikuojasi šiuo metodu puoštos apatinės kelnaitės.

"Šibori reikalauja daug pastangų ir kruopštumo. Žvilgtelėkite, kiek varžtukų čia susukau", – liesdama darbus kalbėjo Kamilė.

Darbus pardavinės svetur

Merginos neslepia apie savo kūrinius girdėjusios sočiai liaupsių. Bene aktyviausi jų vertintojai – namiškiai, kurie jau priprato prie kambariuose sklandančio verdamų augalų kvapo.

"Ne visi, bet dalis giminaičių jau turi mano rankdarbių. Pati jais puošiuosi. Gavau užsakymą pasiūti suknelę, o visai neseniai pardaviau šibori technika puoštą skraistę", – savo sėkme džiaugėsi Kamilė.

Parodoje patikusį darbą galima įsigyti. Studentės viliasi, kad jų skaromis, skraistėmis ir šalikais pečius apsigaubs ne viena dailiosios lyties atstovė. "Štai už šį šaliką prašau 150 litų. Mažesnis atsieis pigiau. Nors ne visada pagal dydį galima spręsti apie kainą", – pirštu besdama į kelis rankdarbius kalbėjo Gertrūda.

Studentės apgailestavo, kad lietuvaičiai dar nemoka vertinti rankų darbo, todėl jų darbų kainos išbaido nemažai klientų.

Per Kauno dienas prie mūsų priėjo vyras, ilgą laiką gyvenęs Anglijoje. Sakė, jei savo rankdarbius pardavinėtume ten – per penkias minutes prekystalis liktų tuščias", – pasakojo Gertrūda. Ne veltui merginų neapleidžia mintis ateityje savo rankdarbius siūlyti užsieniečiams, kurie už juos pasirengę mokėti didelius pinigus.

Paroda "Šibori ir augalinis dažymas" – viešbutyje "CENTRE HOTEL nuova" (Savanorių pr. 66/Žemaičių g. 31) – iki rugpjūčio 15 d.