J. Šeduikytė: pasitikėjimas savimi – didžiausias šių metų atradimas

– Kokie jums buvo šie metai?

– Reikia juk kažkaip pasipriešinti pasyviam aplinkybių poveikiui. Kažkada esu girdėjusi, kad vienas esminių kiekvieno žmogaus tikslų gyvenime – judėti pirmyn. Kai tik jis nustoja judėti, gyvenimas tampa nuobodus, nebeįdomus ir atrodo, kad nebėra tikslo gyventi. Tai aš džiaugiuosi, kad šiemet to judesio mano gyvenime buvo daug.

– Sąmoningai prisivertėte judėti pirmyn?

– Kartais prisiverčiau, kartais labai norėjau – kaip diena išpuola, kaip situacija susidėlioja. Bet iš tiesų buvo labai įdomu pažvelgti į savo gyvenimą per kitą prizmę. Kai nebeliko koncertų ir koncertinės veiklos, atradau užmestą rašymą. Visus šiuos metus feisbuke rašiau "Jurgos iššūkį", taip pat kartu su savo psichologu Gintaru Šmatavičiumi parašiau knygą "Lipt stogais ir žiūrėt žemyn", kuri pasirodys sausį, – apie santykį su savimi, kitais ir supančiu pasauliu.

Dar mokiausi anglų kalbos, šokau, dainavau, įrašiau ir išleidau naują albumą "Jurga", naują savo debiutinio albumo "Aukso pieva" leidinį "Aukso pieva (Deluxe)". Dar nufilmavome vaizdo klipą "Jausmų karuselė", kuris, tiesą sakant, taip pat yra apie karantino padiktuotas temas – apie tai, kaip mes jaučiamės, kai esame priversti atsisakyti dalykų, prie kurių esame įpratę ir kurie sudaro žmogiškosios prigimties pagrindą, kai netenkame sprendimo priėmimo laisvės ir laisvės išreikšti save. Visa tai sukelia jausmus, kurie, jei nėra atpažinti, užsisuka į neįmanomo greičio karuselę.

Labai džiaugiuosi, kad vaizdo klipą spėjome nufilmuoti prieš šio karantino didžiuosius suvaržymus. Ir labai kūrybiškai viskas vyko. Žinote, kaip dažniausiai būna: vieno žmogaus idėja, o visi kiti tik atlieka kažkokias funkcijas. Šioje situacijoje buvo labai kūrybiška komanda, kurioje kiekvienas prisidėjo labai stipriai. Dirbome su choreografe Anželika Cholina, režisieriumi Armu Rudaičiu, buvo keli šokėjai – jauni, kūrybiški žmonės. Filmavome labai įdomioje vietoje – ir miške, ir pilaitę primenančiame Timofejaus dvare Lentvaryje.

Sakyčiau, tas į stebuklinę pasaką panašus vaizdo klipas yra apie tai, su kuo mes dabar susiduriame, – su tais jausmais, kurie kartais taip įtraukia, kad net nebesupranti, ar tai yra tavo, ar bendras žmonių išgyvenimas. Kažkoks nerimas ir nežinia, dėl kurių kartais nesimiega naktimis, bet kartu tai puiki atmosfera, kur galima rasti vietos kūrybai.

– Daugelis skundžiasi, kad karantinas griauna gyvenimą. Jums taip neatsitiko?

– Šiandien rašant "Jurgos iššūkį" toptelėjo tokia ironiška mintelė: juk anksčiau visi dirbome dėl to, kad būtų pinigų, o tada galėtume pailsėti. Dabar ilsimės, o padirbsime ir pinigų gausime vėliau. Tai svajonė kaip ir išsipildė.

Juk anksčiau visi dirbome dėl to, kad būtų pinigų, o tada galėtume pailsėti. Dabar ilsimės, o padirbsime ir pinigų gausime vėliau. Tai svajonė kaip ir išsipildė.

Žodžiu, visokių įdomiausių minčių susiklosčius tokioms aplinkybėms ateina į galvą. Manau, kad kiekvienas išbandymas žmogui yra duotas kaip galimybė, kad jis paeitų tuo savo keliu į priekį greičiau, nei būtų gyvenant pagal rutiną, su savo paprastais kasdieniais uždavinukais. Nereikia to bijoti – tiesiog reikia palaikyti vienas kitą. Aš manau, kad dabar tai yra pats svarbiausias dalykas.

Ko mus moko karantinas? To, kad po vieną yra labai sunku išbūti. Ypač tiems, kurie gyvena vieni, neturi gausios šeimos. Aš suprantu tuos, kurie jaučiasi vieniši ir galbūt net patiria nuolatinį nerimą ar negali užmigti naktimis. Tiesiog siūlyčiau ieškoti kažkokių asmeninių išeičių, o jei nepavyksta – kreiptis pagalbos tiek į terapeutus, tiek į kitus žmones. Yra susikūrę daug grupių, kur žmonės tiesiog dalijasi savo patyrimais, kažkokiais atradimais ir labai nuoširdžiai vienas kitam siunčia palaikymo bangas bei žodžius. Mane tai džiugina.

– Pirmasis karantinas ir dabar – ar jie jums skiriasi? Gal dabar lengviau, kai jau turime patirties?

– Pirmasis buvo labai stresinis ir ūmus – tarsi staiga užklupusi liga, kai tu nesupranti, nei kas vyksta, nei kas laukia, ir dėl to labai labai baisu. Dabar, sakyčiau, yra jau lėtinė karantino forma – žinai, su kuo susidursi, tai nebėra naujiena. Bet su kiekvienu suvaržymu tenka persiorientuoti ir tiesiog perjungti svirtelę į kitą režimą.

Labai siūlyčiau visiems priimti tai kaip galimybę pamatyti, kad yra dalykų, kuriuos mes galime pakeisti, ir juos labai svarbu atskirti nuo dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Priimti yra apskritai vienas svarbiausių dalykų žmogui, kuris nori būti laimingas. Ir dabar yra puiki galimybė tai padaryti – priimti, kas nuo mūsų nepriklauso, ir padaryti, ką galime, kad situacija būtų kuo saugesnė tiek mums patiems, tiek aplinkiniams.

– Per pirmąjį karantiną pasirinkote ne tyliai kur nors tūnoti, o dainuoti – surengėte koncertus tuščioje bažnyčioje, ant prekybos centro stogo, vidury pievos, ežero saloje, daugiabučių kieme, balkone. Muzika padeda viską išgyventi – ir jums, ir kitiems?

– Nežinau, kaip yra kitiems kūrėjams ir atlikėjams, bet man muzika kartais būdavo vienintelė ranka, į kurią įsikibusi aš ištraukdavau save iš labai sudėtingų situacijų. Kaip įvardydavau – aš iš ateities, stipresnė, duodavau ranką sau silpnesnei, kad padėčiau dabar išsikapstyti. Tikiu, jeigu man tai padėjo, gali padėti ir kitiems žmonėms.

Mano muzika visada būdavo ieškanti šviesos, vilties ir motyvacijos, skatinanti judėti pirmyn. Ir muzikoje, tiesą pasakius, aš niekada neabejojau, kad pavyks. Manau, kai ta žinutė yra įdėta į dainą, ji ta muzikine forma turėtų persiduoti.

Tad labai džiaugiuosi, kad tą dariau – be išlygų, ieškodama kuo aktualesnio būdo. Ir dabar kai kurių dainų kartkartėmis pati pasiklausau, kad man būtų ramiau. Tikiu, kad ten įdėta labai daug, o juk dariau tai pasąmoningai tuo laiku, kai žmonėms dar taip stipriai nereikėjo pagalbos. Dabar kai kurios dainos tapo labai aktualios – tiek man pačiai, tiek, matau, ir jų klausantiems žmonėms.

– Gruodžio pradžioje tapote Kalėdų dvasia "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" akcijoje – specialiu Kalėdų motyvais papuoštu autobusu keliavote į vieną iš Kauno mikrorajonų, jo gyventojai galėjo išgirsti jūsų kalėdines dainas. Koks buvo tas apsilankymas Kaune?

– Kadangi esu "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" ambasadorė, man paskambino organizatoriai ir paprašė kalėdinės dainos. O mes kaip tik jau buvome paruošę visą kalėdinių dainų albumą, kuris pasirodys prieš pat šventes. Aš pasisiūliau atidaryti tą renginį, nes labai norėjau aktyvios veiklos. Negana to, man labai patinka tas naujas koncertavimo būdas.

Galvoju, kad tai šauni idėja. Mačiau, kad žmonės labai linksminosi balkonuose. Ir tikiu, kad šis autobusas, pati idėja, yra viena tų nedaugelio akcijų, kuri labai šviesina šiuometę kalėdinę atmosferą. Tad skatinčiau visus pagalvoti, kaip jie galėtų prisidėti prie tos šviesos skleidimo.

Tiesą sakant, man labai trūksta mūsų valdžios iniciatyvų, kurios skatintų ramybę, o ne didintų siaubą aplink. Labai laukiu kiekvieno šviesos spindulėlio ir stengiuosi pati skleisti kuo daugiau pozityvumo aplinkui. Nes tai yra žmogaus prigimtyje – viltis miršta paskutinė. Tikiu, kad kažkada viskas baigsis taip, kaip gali baigtis geriausiai, o mes tiesiog turime pasistengti, kas kaip gali, kad taip įvyktų.

– Dar vienas reikšmingas šių metų įvykis – jūsų 40-metis...

– Pamiršau. Nešvenčiau jo atskirai, bet švenčiau visus šiuos metus bandydama susirasti kelią, kaip toliau būti su savimi.

Kai kalbama apie vidutinio amžiaus krizę, dažniausiai kalbama apie vyrišką giminę, bet ji, matyt, ištiko ir mane – aš ją pajutau ne tik visu kūnu, bet ir visa siela, emocijomis, psichologiškai. Teko sau atsakyti į labai daug klausimų, pereiti į kažkokį tikrai naują etapą, kur aš būsiu labiau savimi, stipresnė, atviresnė, be kažkokių kompromisų tam tikrais klausimais. Ir labiau besistengianti įkvėpti kitus būti savimi.

Nelinkėkime vienas kitam laimės ateinančiais metais – linkėkime pastebėti, kodėl mes dabar esame laimingi. Žmogus visada dėl kažko yra laimingas, tik dažnai apie tai pamiršta.

Vis labiau suprantu, kad geriau tai padaryti kuo anksčiau – neverta gaišti savo laiko galvojant tik apie kitus. Žmogus žino, ko jis nori, tik tada, kai pradeda po truputėlį suprasti, ko nenori, kas jam netinka. Tas kelias į supratimą yra gana ilgas, bet atneša labai daug dovanų, jeigu jį nueini. Aš vis dar juo einu.

Pasitikėjimas savo jėgomis – didžiausias mano šių metų atradimas. Dar žinojimas, kad tau nereikia įrodinėti, jog esi vertas būti šioje žemėje, nes tu čia esi ne šiaip sau. Dabar tiesiog stengiuosi susirinkti savo stipriąsias puses ir jas išnaudoti kaip įmanoma geriausiai.

– "Jurgos iššūkio" įrašai jūsų paskyroje – jau daugiau nei metus rašote juos bene kiekvieną dieną. Kokia Jurga juos pradėjo rašyti ir kokia Jurga rašo dabar?

– Labai smagu, kad kažkam tai rūpi, nes tai yra vienas didžiausių pokyčių mano gyvenime. Aš supratau, kad, aktyviai kažką darant kiekvieną dieną, stengiantis tas dienas pragyventi sąmoningai, per metus gali įvykti dešimtmečio pokyčiai.

Aš pasikeičiau labai stipriai. Vis labiau jaučiu, kad mano mintys, veiksmai, jausmai ir žodžiai sutampa. To paties pradėjau laukti ir iš savo artimiausių žmonių. Todėl nebegaliu nematyti, kai žmogus sako viena, o daro visai ką kita. Pati stengiuosi ieškoti tos vidinės tiesos ir ja vadovautis, nes visa kita yra pokytis, viso kito tu negali net nuspėti. O keisti požiūrį į kai kuriuos dalykus man buvo didelis iššūkis, nes turėjau daug kategoriškumo, tikėjimosi iš kitų žmonių, lūkesčių, kurie neturi pagrindo, ir per mažai tikėjimo savimi.

Kaip dainos, taip ir "Jurgos iššūkis" man buvo tam tikra savipagalba, kuri suveikė. Bet kodėl aš tą darau, iš pradžių nežinojau. Dabar jau žinau. Aš tiesiog bandžiau sujungti nesujungiamus dalykus savo viduje. Iš pradžių rašydavau apie kažkokius globalius dalykus, rašiau tai, ką kažkur girdėjau ar ką perskaičiau. O dabar mokausi stebėti ir pastebėti, stengtis suprasti, kaip aš jaučiuosi toje situacijoje, kas man yra svarbu. Tai labai intensyvaus vidinio gyvenimo rezultatas, nors galbūt daug atsakymų ir surasta vienatvėje. Tuo, ką pavyksta suvokti, norisi dalytis su kitais, todėl džiaugiuosi, kad turiu galimybę rašyti.

Pradėjus rašyti galvojau, kad parašius apie viską, kas man atrodo svarbu, nebeturėsiu apie ką rašyti. Smarkiai klydau – tai nesibaigia. Tad žmogui, kuris svarsto, ar jam pradėti rašyti dienoraštį, patariu pradėti – nustebsite ne kartą. Mintys plaukia, sakiniai dėliojasi tiesiog stebint aplinką, žmones, save. Ir nenustebčiau, jei kurti pradės tie, kuri net negalvojo, kad gali kurti.

– Ar iš to rašymo gimė ir knyga?

– Manau, rašydama "Jurgos iššūkį" aš patobulinau savo rašymo techniką, sujungiau mintis su žodine išraiška, ir tai tikrai suformavo tam tikrą – man gal naują – rašymo stilių. Juk rašau labai asmeniškai, apie savo asmeninio gyvenimo įvykius, bet tai yra kartu poetinis rašymas.

Labai džiaugiuosi, kad knygoje susijungė mano "lipt stogais" – toks gana svajokliškas gyvenimo įsivaizdavimas, kaip aš jį mačiau ir matau iki šiol, kylantys klausimai, ir atsakymas "žiūrėt žemyn", kuris jau priklauso tam įžemintam psichologo požiūriui – jis pateikia paprastus atsakymus į man ir daugeliui žmonių kylančius klausimus.

Žmonės vis dar bijo eiti pas terapeutus, sėdėti tame foteliuke ir analizuoti save. Todėl manau, kad ši mano ir G.Šmatavičiaus knyga bus saugus būdas pamatyti, kad tai nėra taip baisu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Kokios bus jūsų Kalėdos – kur, su kuo?

– Na, tai su vienu šeimos ūkiu – su sūnumi Adu. Ir jau žinau, kad Kalėdų Senelis pasirūpino viena ypatinga dovana. Manau, abu ja mėgausimės. Kadangi jau esame atradę interneto platybių galimybes, tikrai pabendrausime su mums svarbiais žmonėmis – ir su draugais, ir su šeimos nariais.

Manau, tiesiog nereikia galvoti apie tai, kad Kalėdos nebus tokios, kokių norėtume. Šiais metais yra kitaip – gerai, persijunkime į kitą programėlę ir veikime pagal ją, tačiau siekime būti maksimaliai laimingi. Reikia išmokti pasidžiaugti tuo, ką turime, tik ne visi mokame pastebėti. Kartais reikia save per prievartą sustabdyti ir parodyti sau dalykus, dėl kurių mes esame dabar laimingi. Nelinkėkime vienas kitam laimės ateinančiais metais – linkėkime pastebėti, kodėl mes dabar esame laimingi. Žmogus visada dėl kažko yra laimingas, tik dažnai apie tai pamiršta.