Išsiskyrimo etiketas: jeigu išeini - išeik
Kvaila ir nesąžininga manyti, kad visi žmonės be išimties susitinka, įsimyli, vaikštinėja šiltomis naktimis šviečiant mėnuliui. Bent jau todėl, kad kasdien pasaulyje kai kas išsiskiria. Ir tai vyksta ne tyliai ir ramiai. Šį aktą lydi ašaros, santykių aiškinimasis, cigaretės ar alkoholis... Jausmų paklydimų gylis ir mastas ypač paaštrėja, kai išsiskiriančio žmogaus vietoje atsiduriate jūs patys.
“Mes mėgome skirtingus dalykus, tačiau, nepaisant to ir dar daug ko kito, buvome kartu. Trejus metus ir du mėnesius vakarais grįždavome į tuos pačius namus, guldavomės į vieną lovą ir džiaugėmės, kad turime tuos namus ir tą lovą. Džiaugėmės, kad turime vienas kitą. Taip buvo tol, kol mes susipykome. Ne, mes ir anksčiau pykdavomės, dažniausiai labai garsiai ir ilgai, tačiau kaskart po tų ginčų atsikeldavau ryte, o pirmoji mintis būdavo: “Viešpatie, jo nėra šalia... Aš to nepakelsiu”. Tada puldavau prašyti, įtikinėti, atkurdavau ir surišdavau tai, ką mes taip lengvai nutraukdavome, ir viskas prasidėdavo iš pradžių. O šį rytą pažįstamų žodžių mintyse neišgirdau ir pajutau, kad daugiau nieko nebebus. Ypač kankino mintis, kad niekas nieko neužtiko lovoje su meilužiais, neišdavė ir net nepaliko, bet vis dėlto mūsų nebebuvo kaip “mūsų”. Stebėdamasi, kaip viskas netikėtai ir galutinai nutrūko, tarp savo pirštų aptikau uždegtą cigaretę, nors anksčiau neturėjau tokio įpročio. Taip aš likau viena.”
Siužetinė linija nesvarbu, svarbiausia - finalas. Jūs - vieniši ir nepaguodžiami. Bent jau dabar būtent taip save matote. Pagrindinė užduotis, kuri pareikalaus sąmoningumo ir ištvermės, - sudėlioti taškus ant atitinkamų raidžių. Tai reikia padaryti kuo greičiau. Žinoma, išsiskyrimo fazę galima tempti keletą metų, išmokti pajusti pasitenkinimą dėl nesibaigiančių ginčų-susitaikymų-ginčų, kad vėliau su nežinia iš kur atsiradusiomis mimikos raukšlėmis ir drebančiais pirštais galėtumėte pasakyti “Aš padariau viską, ką galėjau”. Ir nubraukti šykščią moterišką (vyrišką) ašarą.
“Praėjus savaitei po to, kai jis į sportinį krepšį susidėjo ir išsinešė savo asmeninius daiktus iš buto, kuriame kažkada taip puikiai gyvenome, ir po truputį pradėjau susitaikyti su vienišos baltosios moters statusu, prasidėjo agonija. Jis skambindavo naktimis, barėsi, apeliavo į gailestingumą, įtikinėjo. Rašė laiškus, atveždavo dovanas, apie kurias mūsų “taikos” periodu galėjau tik svajoti. Rytą atėjusi į darbą, rasdavau gėlių ir pradėdavau verkti. Ne todėl, kad mane taip jaudino dar viena puokštė, bet todėl, kad visa tai buvo beprasmiška. Išskyrus gailestį - sau, jam, trejiems metams ir dviem mėnesiams, lyg ir veltui nugyventiems, - daugiau nieko nejutau...”
Informacija apie tai, kad viskas baigta, dažniausiai ateina jutimu lygiu, o jau vėliau - kaip konkreti mintis ir atitinkami jausmai. Taigi vos tik ėmėte jausti artėjantį finalą, neverta vilkinti paskutinių taškų dėjimo, godojant tema “...o laimė buvo taip arti”. Ką daryti, kad vėliau netektų graužtis dėl savo paties abejingumo?
1. Liaukitės gailėtis savęs. Ilgą laiką jūs buvote dviese, o dabar, likę vieni, būtinai pradėsite jaustis... šiek tiek nevisaverčiais. Jokiu būdu negalima leisti, kad taip atsitiktų. Žlugdančias mintis reikia slopinti užimtumu - pasinerti į darbą, pradėti mokytis, per pietų pertrauką vaikščioti į kiną. Labai užsiėmusiems žmonėms tiesiog nėra kada kentėti.
2. Atsikratykite įkalčių. O tiksliau, daiktų, primenančių pražuvusią didelę ir tyrą meilę. Tegul jūsų bute lieka tik savarankiškai įsigytas čiužinys bei arbatinis, tačiau visa kita, kas kiekvieną dieną primintų jį (ją), turi keliauti į sąvartyną.
3. Duokite sau laiko. Nebandykite iškart atsakyti į visus kylančius “Kas kaltas?” ir “Ką daryti?”. Palaukite. Galbūt po dviejų savaičių pertraukos teisingi atsakymai į šiuos klausimus ir nepaaiškės, tačiau jūs tikrai nustosite lieti ašaras, vos tik išgirsite buvusiojo (-siosios) vardą.
4. Pradėkite tobulinti save. Išmokite porą užsienio kalbų, prisiverskite kasdien pabėgioti, mokykitės gaminti valgį ir vairuoti mašiną. Svarbiausia, užsiimti naudingais dalykais, kuriuos išmanydami taptumėte dar geresni.
Ko, anot psichologų, negalima daryti išsiskiriant
* Aiškintis santykius per pirmąjį išsiskyrimo mėnesį. Tiesiog todėl, kad nieko dorai nenuspręsite, tik gerokai sugadinsite vienas kito nervus, galutinai įsitikinsite, “koks jis (ji) niekšas (bjaurybė)”. Pirmasis rimtas pokalbis gali įvykti ne anksčiau negu po išsiskyrimo praėjus 4-5 savaitėms.
* Sutikti būti “tiesiog draugais”. Naujoji “draugystė” tikrai baigsis draugišku seksu ir bičiuliškais pokalbiais tema “...ar prisimeni, kaip buvo”, kurie jūsų kančias ne užbaigs, bet pratęs neribotam laikui.
* Užmegzti naują romaną. Teorija, kad “nuo ko susirgai, tuo ir gydykis”, suveikia kur kas rečiau negu ja naudojamasi. Gali būti, kad naujasis pretendentas deramai neįvertins jūsų meilės įkarščio. Nebūtina aukštąją matematiką studijuoti institute, kad suprastumėte: pakartotinai sudaužytą širdį skaudės du kartus stipriau.
* Apie tai, kas atsitiko, pasakoti ne tik artimiems draugams. Ne todėl, kad tai negražu ir ne pernelyg protinga (tiksliau, ne tik todėl), bet todėl, kad draugai, ypač tie, kurie save laiko tikrais, turi tendenciją jūsų problemas prisiminti būtent tada, kai jūs jas praktiškai jau pamiršote.
Naujausi komentarai