Vieną dieną gali būti išmestas iš teatro, o po kiek laiko tave pastebės koks nors Vudis Alenas ir duos puikų vaidmenį. Panašiai nutiko aktoriui Audroniui Rūkui, kuriam pats Eimuntas Nekrošius pasiūlė vaidinti savo spektakliuose "Dieviškoji komedija" ir "Rojus".

Prieš daugelį metų atleistas iš teatro A.Rūkas save išbandė versle, jautė reketininkų alsavimą į nugarą. Bet šiandien jis – vėl scenoje. "Mylėk gyvenimą ir jis tau atsimokės tuo pačiu, – mano 53 metų A.Rūkas. – Tai ne taip seniai mano atrasta tiesa. Bet turbūt ji jau neprapuls man iš atminties."

A.Rūkas dirba Muzikos ir teatro akademijoje – yra Mokomojo teatro direktorius.

Erdvė žiūrovų fantazijai

Ir "Dieviškojoje komedijoje", kurios premjera Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre, įvyko praėjusių metų balandį, ir "Rojuje", kurio premjera Lietuvoje įvyko praėjusią savaitę, A.Rūkui teko keisti vaidmenys. Pirmajame jis – nežemiška, baimę kelianti žmogysta – scenoje suka ratą po rato. Antrajame įsikūręs net ne scenoje, o orkestrinėje, bet, jauti, – labai svarbus asmuo. Nuo jo priklauso, kaip dvasios gyvens rojuje.

"O gal palikime tai žiūrovų fantazijai. Aš tiesiog nenorėčiau keliais žodžiais įvardyti, kas aš toks ten esu. Genialiai, lakoniškai tai apibūdina E.Nekrošius – 2πR. Tai – matematinė apskritimo formulė. Žmogus ratas. Pragaro ratas", – kalba A.Rūkas.

"Kas aš toks "Rojuje"? Na, patekti į rojų – tai tas pats kaip į sausakimšą troleibusą. Taip paprastai nepateksi. Yra tam tikras cenzas, – mano aktorius. – Viskas susideda iš labai daug detalių, kodėl žmogus patenka arba nepatenka į rojų. Yra kokia nors jėga, kuri nulemia, kam galima į rojų, o kam – ne. "Rojuje" aš – tas "cenzorius".

Tik pamačiusi "Dieviškąją komediją", jo keistą vaidmenį gražiai įvertino žmona Audronė – iš profesijos bibliotekininkė. "Kartais juokauju, kad ją rinkausi vien dėl vardo, – pokštavo Audronis. – Daug kuo, ką ji sakė, netikėjau. Savas žmogus, pamaniau, todėl ir palaiko. Pasirodo, sakė teisybę."

Vaidmenys – likimo dovana

Ar aktorius labai nustebo, kai vienas talentingiausių Lietuvos režisierių E.Nekrošius jį pakvietė vaidinti "Dieviškojoje komedijoje", paskui – "Rojuje"?

Audronis tvirtino, kad tikrai nesitikėjo šio kvietimo. Tai buvo kaip geras perkūnas iš giedro dangaus. Tiesą sakant, buvo ir šiek nedrąsu. Pirma, su E.Nekrošiumi jis niekada nedirbęs, be to, tai – menininkas, prieš kurį kiekvienas nusiims kepurę. Antra, A.Rūkas turėjo nemažą prastovą – buvo nevaidinęs daug metų. Trečia, atėjo į trupę, kai repeticijos vyko jau pusantro mėnesio.

"Man užteko vieno pokalbio, ir supratau, kad noriu čia būti. Repeticijos buvo labai kūrybiškos", – džiaugėsi A.Rūkas.

Galbūt vaidmenys pas E.Nekrošių – likimo gestas?

"Daugiau pasakysiu: viskas už mus yra suplanuota, nuspręsta, mums reikia tik laukti ir vykdyti, – dėstė pašnekovas. – Be abejo, tu gali pražiopsoti, pratinginiauti savo šansą. Likimas? Žinoma, taip. Aš visą laiką būsiu dėkingas likimui, kad susipažinau su E.Nekrošiumi, kad gavau šansą padirbėti su juo. Esu dėkingas, kad vaidinu šituose dviejuose spektakliuose."

Galima filosofuoti – galbūt E.Nekrošiui, kaip ir Federico Fellini, tiems dviem vaidmenims reikėjo specifinės išvaizdos aktoriaus? "Jei į tuos spektaklius mane atvedė mano išvaizda, aš dėkingas išvaizdai", – juokėsi Audronis.

Į nugarą alsavo reketininkai

A.Rūkas prisiminė skaudžius laikus, kai maždaug prieš 20 metų režisierius Jonas Vaitkus valė tuometį Akademinį (dabar – Nacionalinį) dramos teatrą, kuriame jis dirbo aktoriumi.

"J.Vaitkus išvijo iš teatro 56 žmones, tarp jų – ir mane. Tokiais atvejais žmogus supranti, kad vienas tavo gyvenimo etapas baigėsi, ir pagalvoji: jeigu tokie dalykai vyksta, gal man to teatro ir nereikia", – tada taip mintijo A.Rūkas.

Reikėjo kabintis į gyvenimą, ir jis pasuko į verslą. Įkūrė konditerijos cechą. "Buvo sunkūs banditizmo laikai, – prisiminė aktorius. – Pati verslo pradžia Lietuvoje."

Jis nenorėjo atskleisti, ar susidūrė su reketu. "Tai buvo jėga, kurią nuolat jautei šalia esant, – ištarė. – Bet buvo priemonių, kaip su tuo susitvarkyti. Jie primesdavo žaidimo taisykles."

A.Rūko konditerijos cechuose buvo kepamas "Napoleono" tortas pagal tikrą Napoleono laikų receptą. Esą ilga istorija, bet jis tą receptą gavo. Ir išsaugojo. Kad receptas nepakliūtų į vienas rankas, viename konditerijos ceche buvo gaminama viena torto sudedamoji dalis, kitame – kita, trečiame – trečia. Visą receptą žinojo jis vienas.

Kiek patylėjęs Audronis tęsė: "Buvo ir daugiau verslo sričių, jomis užsiėmėme dviese. Už vadinamąjį stogą buvo atsakingas mano kolega. Mes stengėmės nežinoti vienas apie kito veiklą – tais laikais tai buvo pavojinga."

Verslo ir aktorystės grąža

"Napoleoną" A.Rūkas gamino trumpai – apie dvejus metus. "Supratau, kad verslas ne man, ir pasitraukiau. Neįdomu, – sakė Audronis. – Neseniai buvau sutikęs tą savo kolegą, jam puikiai sekasi, ragino grįžti. Ne, į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Matau, ką prarandu versle, ir nematau, ką gaunu."

"Aktoriaus profesija – labai sunki, bet grąža – milžiniška. Tu čia pat, scenoje, sužinai rezultatą. Versle turi būti didžiulis įdirbis, turi kalnus nuversti, kad būtų rezultatų", – reziumavo A.Rūkas.

"Aktorius darbo rezultatą sužino iš karto – jaučia iš salės, – kalbėjo pašnekovas. – Jei tavo darbas per repeticijas atliktas dorai, iš karto gauni atsakymą iš salės. Žiūrovai gali net tylėti, neploti, bet tu jauti vibracijas. Gali iš eilės suvaidinti septynis fiziškai sunkius spektaklius ir nepavargsi – iš salės gauni energijos."