Lietuviai dar tiktai pratinasi prie atostogų po žeme, tačiau kasmet šturmuoja vis gilesnius požemius

Tamsiame požemyje Aidas Gudaitis su žmona Irena į viršų pergalingai iškėlė rankas: „Mums pavyko“. Žemėje beveik neliko pėdos, kur nebūtų įžengęs žmogus, tačiau lietuviai aptiko tokį urvų, kuris nebuvo pažymėtas jokiame žemėlapyje. Pirėnų kalnų gelmėse atsirado dar vienas taškas – Ūla.

Vaikščioti ten, kur nėra stovėjusi kito žmogaus koja, yra kiekvieno speleologo svajonė.
„Tačiau ne tik tai, - šelmiškai nusišypso klubo "Aenigma" vadovas A.Gudaitis. – Urve apie žmogų sužinosi tiek, kiek nesužinosi per visą gyvenimą“. Aidas kažkada paklausė tokio patarimo ir neprašovė. Urve jis rado žmoną ir geriausius draugus.
Nė venas speleologas neabejoja: landžioti po urvus – ne laisvalaikio užsiėmimas, o gyvenimo būdas pateikiantis vis naujų iššūkių.

Lietuvoje – vos keli urvai

Po žeme jų laukia naujas gyvenimas. Jo skonį nori pajusti projektų vadovai, informacinių technologijų specialistai bei kitų profesijų žmonės. Jie vadinami speleologijos ambasadoriais, nes kolegoms pasakoja apie požemių pasaulį.
Personalo vadove dirbanti Irena Gudaitienė sako, kad vieniems toks hobis kelią baimę, kitiems - sužavėjimą. Urvuose tyko daug pavojų, tėvai dažnai bando atkalbėti savo vaikus nuo tokio laisvalaikio.
Be to, Lietuvoje nėra gilių urvų. „Žalsvasis šaltinis, Karvės ola – Pasvalio, Biržų rajonuose esančius urvus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Karvės uola primena įgriuvą, kurios dugne plyti ežeras. Tikriems urvams reikalingi kalnai“, - aiškino dvejų metų patirtį turintis Vidmantas Balkūnas.
Patyrusiam speleologui būtina keliauti į kitas šalis. „Naudingiausia pradėti nuo Lenkijos“, - siūlo 25-erių V.Balkūnas. 800 kilometrų nuo Lietuvos, ir atsiduri Tatrų kalnai. Čia speleologai leidžiasi į 800 metrų gylio urvus.

Surado vyrą ir draugus

Daug mačiusiems urvų tyrinėtojams atstumas – ne problema. 15 metų visas atostogas A.Gudaitis praleidžia po žeme, nors tai nėra pigus malonumas – hobiui aukojamas visas šeimos biudžetas.
Iš tėvo, žinomo speleologo Vytauto Gudaičio, gavęs pirmąsias pamokas, dabar jis pats rengia ekspedicijas į giliausius požemius. Įsteigė savo klubą, kurio nariams aiškina, kad profesionaliu speleologu tampama per 10 metų.
Nuo ko viskas prasidėjo? Aidas prisimena tėvo patarimą: „Jei radai merginą ir nori su ja praleisti likusį gyvenimą - nusivežk ją į urvus!“. Aidas paklausė ir dėl to labiausiai džiaugiasi jo žmona Irena: „Domėdamasi speleologija suradau geriausius draugus ir vyrą!“ Sutuoktinis požeminį pasaulio tyrinėjimais ją sužavėjo daugiau nei prieš dešimtmetį.
Gudaičiai atviri: šeima ir speleologija - sunkiai suderinami dalykai. „Nors mūsų situacija ideali – abu domimės urvų tyrinėjimu“, - sako jie. Siaurais požemių takais klaidžioja ir Gudaičių dukros. Aštuonmetė Liepa ir penkiametė Ūla mėgsta požemių pasaulį. „Mergaitės leidosi į negilų urvą, kur nereikia virvių, tačiau joms labai patiko“, - su pasididžiavimu kalbėjo Aidas.
Jie kraunasi amuniciją ir rengiasi ekspedicijai į Kaukazą, Aleko rajoną, Osenjos urvą. Šeima žino, kas jų laukia – dar neišplėšo paskutinės kelionės į Pirėnus įspūdžiai.

Pirėnuose – lietuviški vardai

Kabantys stalaktitai, neatrastos erdvės, žėrintys kristalai ir į krioklius ištekančios požeminės upės tyrinėtojus traukia tarsi magnetas.
„Būna, kad eini požemine upe ir randi naują tarpeklį - siūlo galą, vedantį į didžiulį įėjimų tinklą “, - pasakojo A.Gudaitis. Pirėnuose jie atrado net du naujus urvus.
„Išsiruošėme į slėnį, esantį beveik už penkių kilometrų nuo pagrindinės stovyklos. Lyguma nueiti tokį atstumą būtų vienas juokas, tačiau kalnų pašlaitėmis užtrukome beveik dvi valandas, - prisiminė speleologai. - Lyg kalnų ožiai keberiojomės stačiu kalno šlaitu, atidžiai pažvelgdami į kiekvieną skylutę žemėje - o gal ten slepiasi naujas urvas. Mėtėme akmenukus. Iš garso galima suprasti, kokio gylio duobė.“
Taip jie atrado du urvus, saviškiam Aidas nedvejodamas davė Ūlos vardą.

Sėkmę lemia psichologija

Kaip surengti sėkmingą ekspediciją? Svarbi – mityba. Maistas visai ekspedicijai tarsi matematikoje, skaičiuojamas gramų tikslumu ir sudedamas į hermetiškas pakuotes. Vienas grupės narys, vadinamasis „maistininkas“ turi pasirūpinti produktų pakavimu, kokybe. Svarbiausias patiekalų komponentas - cukrus, suteikiantis reikalingos energijos. „Urve valgome šokoladą, riešutus, chalvą, dešrą, džiovintą duoną“, - racioną vardino Aidas.
Požeminėje stovykloje verda toks gyvenimas, kaip ir ant žemės, tačiau ten tvyro nuolatinė tamsa. Kai ateina laikas miegoti, ekspedicijos dalyviai iš maišų išsitraukia miegmaišius, kilimėlius ir palapines. Urvuose, kuriuose gali kilti potvynis, pakabinami hamakai. Kad būtų šilčiau, dalyviai įlenda į triviečius miegmaišius. Ar urvuose tvyro mirtina tyla? „Atvirkščiai, ramybę drumsčią krioklių šniokštimas“, - šyptelėjo Aidas.
Atsikėlę ekspedicijos dalyviai turi vieną tikslą – leistis žemyn. Tyrinėti požemių pasaulį gali ir vaikai, ir pensinio amžiaus žmonės. 90 procentų sėkmės lemia psichologija. Urvuose žmogus kovoja su ne prarajomis ar siaurais tuneliais, bet savo silpnybėmis. „Svarbiausia – nepulti į paniką. Juk būna ir traumų, ir įrangos gedimų. Žiemą galima paslysti, susilaužyti koją, susižeisti į akmenis, - pavojus vardija speleologai. - Jei eini naujoje vietoje, turi saugotis pavojų – uolos trupa, juda, byra. Gali užversti praėjimą. Todėl pavojingose vietose nutiesiame telefono liniją, kad būtų galimybė pranešti apie nelaimę.“

Atranda kitokį pasaulį

Daugiausiai nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl nutrūkusių virvių, nors jos turėtų atlaikyti kelias tonas. Kartais pasitaiko, kad naudojant specialią techniką nutraukiama plona virvelė, kuria tvirtinamas pagrindinis trosas.
6 valandos – tiek laiko užtenka, kad žmogus mirtinai sušaltų. „Būtina turėti vadinamąjį gelbėjimosi komplektą”, - sakė A.Gudaitis
Tačiau kiekvienas speleologas stengiasi juo nepasinaudoti ir sveikas išlįsti ant žemės. „Tą akimirką apima nepaprastas jausmas. Supranti, koks spalvotas yra pasaulis ir koks žydras dangus. Kaip kvepia dirva, žolė, medžiai ir gėlės“, - į prisiminimus leidosi speleologai.