Ruandoje ir Ugandoje keliautojai kopė per ledynus, lankėsi genocido muziejuje ir gėrė bananų alų

Susitikimas su didelėmis gorilomis, plaukimas su kliūtimis Baltuoju Nilu ir kopimas į trečio pagal aukštį Afrikos kalno Mount Stanley Margaritos viršūnę.

Tai – trys kelionės po Ugandą ir Ruandą epizodai, kurie dešimties lietuvių grupei paliko neišdildomų įspūdžių.

Neteko priekinių dantų

Ekstremalus plaukimas pripučiamomis valtimis Baltuoju Nilu sukėlė ne tik emocijų.

Ši pramoga kainavo daug mėlynių, o vienoje valtyje plaukęs kitos grupės narys airis neteko priekinių dantų.

„Dauguma – ketvirtos, keli – penktos, vienas – šeštos kategorijos slenksčiai, iš viso – vienuolika“, – prisimindama adrenalino suteikusią kelionę šypsojosi kaunietė verslininkė Eglė Šimoniūtienė.

„Neapsiversti nebuvo įmanoma, nes kai kurie kriokliai – keturių metrų aukščio. Viskas vyksta labai greitai. Vienas kitą gali užkliudyti irklu, alkūne, o panirus orientuotis sunku“, – prisiminęs vieną vandenyje panikuoti pradėjusią grupės kolegę, keliautojas Vytautas Bukauskas patarė, kad tuomet geriausiai susisukti į kamuoliuką ir laukti, kol vanduo iškels į paviršių.

Įveikti 5113 metrų aukščio kalno Mount Stanley viršūnę Margaritą, kaip pripažino ir patyrę kalnų žygeiviai, buvo techniškai sudėtinga.

Tačiau į Margaritą neįkopė tik viena iš septynių lietuvių: mergina, nespėjusi su kitais komandos nariais. O nepaprasto grožio Ugandos kalnuose, kuriuose apie pusantro kvadratinio kilometro plotą sudaro ledynai, ilgai laukti negalima.

„Naudojome nages, ledkirčius, virves, karabinus, perėjome du ledynus. Šturmuojant viršūnę, nors ji pro rūką ir debesis matoma tik porą kartų per metus, oras buvo fantastiškas, švietė saulė“, – džiaugėsi Eglė ir Vytautas.

Kai septyni alpinistai kopė į Mount Stanley, likę keliautojai mėgavosi unikalia gamta ir safariu.

Gorila čiupo gidui už kojos

„Ir įdomu, ir nejauku“, – Eglei, kaip ir kitiems keliautojams, didelį įspūdį paliko apsilankymas Ugandos–Ruandos pasienyje.

Tik čia ir Konge išlikusios vienintelės pasaulyje kalnų gorilos. Ugandos–Ruandos pasienio zonoje jų gyvena apie 700.

„Per dviejų valandų kelionę adrenalino užteko iki valios“, – vis dar įspūdžių nepamiršo V.Bukauskas.

Nežiūrėti į akis, nestovėti, tupėti, nečiaudėti, garsiai nekalbėti, nesijuokti, iš arti nefilmuoti. Prieš susitikimą su kalnų gorilomis teko išklausyti griežtą instruktažą ir, žinoma, jo laikytis.

Prie įspūdingo maždaug 220 kilogramų svorio ir apie dviejų metrų ūgio 38 metų amžiaus patino ir jo šeimos lietuviai priartėjo per tris metrus.

„Prasiskverbę pro džiunglių tankumyną ir patekę į vietą, kur gyveno gorilų šeima, jautėmės tarsi jų kambaryje, – šypsojosi V.Bukauskas. – Nesinorėjo ne tik žiūrėti į akis, bet ir pakelti kameros.“

Žaidė gorilų jaunikliai, lakstė patelės. Patinas vaikščiojo, sėdėjo kaip žmogus.

Tačiau, grupei rengiantis išeiti, staiga čiupo gidui už kojos ir truktelėjo į save. Šis sureagavo akimirksniu ir, nenorėdamas sukelti gorilos agresijos, krito ant žemės.

Daug vienišų motinų

Buvusios anglų ir belgų kolonijos Uganda ir Ruanda – civilizuotos šalys. Daugelio genčių atstovai moka kalbėti angliškai ar prancūziškai.

Kelionėje lietuviai jautėsi saugiai, nors žalumoje skendinčioje Ugandoje gaudydami gyvūnus brakonieriai retkarčiais išdegina savaną.

„Šalių skirtumai? Ruandiečiai šypsojosi mažiau nei ugandiečiai, – jų veiduose, pasak V.Bukausko, juntami 1994 metų genocido pėdsakai, kai hutai išskerdė apie milijoną tutsių. – Sostinėje Kigalyje įsteigtame genocido muziejuje daug vietos skirta šiems įvykiams, nors pasaulio mastu baisesniu laikomas kurdų genocidas.“

Ruandos sostinės centre yra pastatytas paminklas moteriai: ten gerbiamos būsimos mamos.

Tų šalių moterys – tvirto sudėjimo, griežtų vyriškų veido bruožų, dauguma plaukus susipynusios į daugybę kasyčių. Afrikietės lengvai bendrauja. Ruandoje daug vienišų motinų, tačiau visuomenė jų nesmerkia.

ŽIV statistika išpūsta

„Labai juodi, storos lūpos, plačios nosys, – nusijuokė Eglė, kai paklausėme apie vietinius vyrus. – Tačiau ramūs, geri žmonės. Kai važiavome per jų kaimus, jie turbūt žiūrėjo į mus taip, kaip mes į gorilas.“

V.Bukauskas suabejojo, ar šokiruojantys skaičiai, kad apie 60 procentų Ruandos, Kongo, kitų Afrikos šalių moterų ir 40 procentų vyrų yra ŽIV nešiotojai, nėra perdėti.

„Ten gyvenanti kanadiečių medikų pora pasakojo, kad gimstamumas didelis, neretai gimdoma net ligonės koridoriuose, – kalbėjo V.Bukauskas. – Tačiau ŽIV nešiotojų skaičius, nors ir yra iš tikrųjų didelis, kanadiečių manymu, išpūstas. Matyt, siekiama diegti moralines nuostatas ir kartu gauti didesnę labdarą, medikamentų.“

Egzotiškas maistas, gėrimai?

V.Bukauskas susimąstė: „Nieko ypatingo: europiečių įtaka. Daug bulvių, ankštinių augalų, daug kur auginami kavamedžiai, arbatmedžiai.“

Staiga lietuvis keliautojas nusijuokė: „Tiesa, buvo ir egzotikos. Ten – apie trys šimtai rūšių bananų! Mums pasiūlė paragauti iš vienos bananų rūšies pagamintą marmalą. Na, jie tai kažkodėl vadina alumi…“