Homoseksualaus sūnėno teta: galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš baimės

  • Teksto dydis:

„Pasmerktos tos visuomenės, kuriose vieni išsikelia aukščiau kitų“, – įsitikinusi LGBT+ vaiko teta Lina Plieniūtė. Jos asmeninė patirtis rodo, kad dalis LGBT+ tiesiog renkasi emigracijos kelią.

Kartu su bendraminčiais įkūrusi nevyriausybinę organizaciją „Mamos už LGBTQ+ vaikus“, siekiančią padėti tėvams, ji pasidalijo asmenine patirtimi apie homoseksualaus sūnėno priėmimą, artimųjų reakcijas, pagalbos paieškas ir partnerystės įstatymą, kuris prisidėtų ne tik prie LGBTQ+ žmonių, bet ir jos pačios šeimos gerovės.

– Esate LGBT+ vaiko teta. Jūsų sūnėnas atsiskleidė per karantiną. Dažnai pasakyti šią tiesą apie save būna sudėtinga dėl artimųjų reakcijos, atstūmimo baimės. Kaip buvo šiuo atveju?

– Taip, karantino metu sužinojau, kad mano sūnėnas priklauso LGBTQ+ bendruomenei. Mano mamai buvo šokas, verkė, jai tai atrodė pasaulio pabaiga. Gal tokia jos reakcija buvo dėl to, kad anksčiau nepažinojo tokių žmonių, nebuvo asmeniškai niekada susidūrusi. Mano aplinkoje buvo tokių žmonių ir man žinia apie sūnėną buvo tokia natūrali.

Labai gaila, kad tuo metu negalėjau jo apkabinti ir pasakyti, kad viskas gerai, kad palaikau ir besąlygiškai myliu. Tik žinutėmis susirašinėjome, bet tai ne tas pats, kas susitikti gyvai, kai matai žmogaus emocijas. Dar ir dabar prisimenu mūsų visų pirmą susitikimą po šios žinios. Viskas vyko kavinėje, net nebeatsimenu, ką šventėme, tačiau įstrigo sūnėno vaizdas. Jis visas tirtėjo, rankos drebėjo pjaustant maistą. Aš galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš tos baimės, jaudulio, matyt, nuo to galvojimo, kaip su juo dabar elgsis artimieji. Buvo labai stiprios emocijos.

– Kai kurie jūsų šeimos nariai turėjo nueiti savo priėmimo kelią arba jį tebeina?

– Mano šeimoje nevengdavome kalbų LGBTQ+ tema, visada pabrėždavau vaikams apie toleranciją, pagarbą. Pranešus vaikams žinią apie jų pusbrolį, paaiškėjo kad vienas iš mano sūnų labai priešiškai nusistatęs. Griežtai pasakė: „Aš su juo nešnekėsiu, aš su juo nebendrausiu, nesisveikinsiu, nesėdėsiu šalia“. Iš tikrųjų, kai susitikom, taip ir buvo – nesisveikino. Tai – skaudus momentas. Kažkada jis savo pusbrolio paklausė, kodėl jis toks, o šis grąžino klausimą atgal „O kodėl tu toks? Kaip aš nepasirinkau būti homoseksualus, tu nepasirinkai būti heteroseksualus“. Manau, negalima 100 proc. teigti, kad neapykanta, nepalaikymas kyla iš šeimos. Mūsų pavyzdys parodė – mes visi palaikantys, o vienas žmogus sureagavo kitaip. Dabar situacija šiek tiek pagerėjo, tačiau ir toliau sūnus nepalaiko LGBTQ+ žmonių.

Aš galvojau, kad tas vaikas prasmegs skradžiai žemėn iš tos baimės, jaudulio, matyt, nuo to galvojimo, kaip su juo dabar elgsis artimieji.

Ne tik artima aplinka ne visuomet palaiko. Sūnėnas gyvena regione. Ten vyrauja kiek kitoks požiūris. Gyvena savo socialiniame burbule, bendrauja savo bendruomenėje. Yra buvę patyčių, bet šiuo metu nebe. Vis dėlto būtent dėl to jo nepriėmimo visuomenėje, jis pasirinko iš Lietuvos išvykti. Kita vertus, suprantu jį.

– Tokia situacija privertė paieškoti daugiau informacijos ir pagalbos gretose, kur žmonės dalijasi tomis pačiomis problemomis ir išgyvenimais?

– Taip, pradėjau ieškoti informacijos apie LGBTQ+ žmones palaikančias grupes, veikiančias Lietuvoje. Ir netikėtai pamačiau ar internetinę, ar televizijos laidą, kurioje kalbėjo tėvai, auginantys LGBTQ+ vaikus. Tarp jų buvo ir Rasa Račienė. Laidos metu Rasa užsiminė apie emocinės paramos grupę tėvams. Socialiniame tinkle susiradau Rasą Račienę ir pasiprašiau į tą grupę. Išėjo taip, kad labai natūraliai įsitraukiau į šią veiklą. O tuomet atsirado organizacija „Mamos už LGBTQ+ vaikus“. Viskas eina sava vaga. Jaučiuosi savo rogėse.

Lina Plieniūtė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ gegužės 15 d., Tarptautinės šeimos dienos proga, organizuoja renginį „Visos šeimos svarbios“. Kokia jos pagrindinė žinutė?

– Kadangi organizacija vienija įvairias mamas ir tėčius, auginančius LGBTQ+ vaikus, mums pasirodė labai aktuali tema – šeima. Taip kilo idėja gegužės 15 d., per Tarptautinę šeimos dieną, suorganizuoti renginį „Visos šeimos svarbios“. Nes šeima, kurioje santykiai yra pagrįsti pagarba, atsakomybe, meile – viena svarbiausių vertybių. Ir visai nesvarbu tada, kas toje šeimoje: santuoką sudariusi pora, o gal du žmonės, tiesiog kuriantys gyvenimą kartu, turintys vaikų ar jų neplanuojantys, tos pačios lyties ar vieniši tėvai, seneliai, auginantys anūkus – visi jie turi teisę vadintis šeima. Mes visi esame vienodai svarbūs.

Tad labai visus kviečiame gegužės 15 d. 14 val. susirinkti Katedros aikštėje ir švęsti meilę, įvairovę ir buvimą kartu. Tuo pačiu sudalyvauti meninėje instaliacijoje – performanse, kurio metu visų dalyvių paprašysime susikibti rankomis ir susijungti į saugumą simbolizuojantį ratą, kuris saugos visas ŠEIMAS.

Manau, kad valstybė ir jos žmonės turi padaryti labai daug darbų tam, kad visos šeimos jaustųsi saugios ne tik šiame saugumą simbolizuojančiame rate.

– Vienas iš tokių svarbių darbų, kad visos šeimos jaustųsi saugios, yra Partnerystės įstatymas. Kuo jis prisidėtų prie įvairių šeimų gerovės?

– Kol kas sunku vertinti, koks bus Partnerystės įstatymo projektas. Vis dėlto galiu kalbėti per savo šeimos prizmę. Nesu susituokusi, su partneriu auginame du vaikus. Turiu sūnų iš pirmos santuokos. Man labai svarbus mano vaikų saugumas, jų gerovė, mano arba mano partnerio tam tikrų garantijų klausimas. Aišku, mes visada turime pasirinkimo galimybę susituokti. Partnerystės įstatymas man būtų labai gerai, manau. Jei kas atsitiktų mano partneriui, su juo auginami bendri vaikai ir mano sūnus iš pirmos santuokos jau turėtų kažkokias garantijas.

Be to, tikrai nemažai vienos lyties asmenų šeimų augina vaikus. Manau, jiems šis įstatymas taip pat labai svarbus dėl vaikų saugumo. Juk oficialiai atsakingas tik biologinis vaiko tėvas ar mama, o partneris neturi jokių garantijų. Pvz., jei kas atsitiktų vienam partneriui, kitas neturėtų jokių teisių toliau auginti partnerio vaiką ir, tarkim, nebėra kitų artimųjų, tai vaikas gali atsidurti ir vaikų namuose. Tikrai svarbu įteisinti tokių porų santykius dėl jų pačių, dėl vaikų gerovės, saugumo. Manau, kad visi bus laimingesni, kai visi bus vienodai ginami.

– Neigiamai į tos pačios lyties santykius žiūrintys žmonės dažnai sako, kad LGBT+ žmonės jiems netrukdo, tačiau tegu nesireiškia viešai. Vis dėlto, kodėl svarbu problemas, su kuriomis susiduria LGBT+ bendruomenė, kelti garsiai?

– Kad kažko pasiektume, reikia kalbėti viešai, eiti ir ginti savo poziciją. Reikia atkreipti žmonių dėmesį, kad jie suprastų, su kokiais sunkumais susiduria šeimos, auginančios LGBTQ+ vaikus, arba jau suaugę žmonės, priklausantys LGBTQ+ bendruomenei. Juk kalbi apie savo teisę būti žmogumi, teisę jaustis oriai, teisę įsimylėti žmogų, teisę turėti garantijas. Mūsų visuomenėje dažnai vieni išsikelia aukščiau kitų, lyg jie vertesni turėti teises nei kiti. O taip neturėtų būti, nes tokios visuomenės pasmerktos.


Šiame straipsnyje: Lina PlieniūtėLGBTLGBT+

NAUJAUSI KOMENTARAI

Vartotojas

Vartotojas portretas
juden raus lgbt raus :) iskrypeliai reikia juos gyti kaip ir alko ar narko zmones

Anonimas

Anonimas portretas
Ir vel tas pats pandemija baigesi karas irgi eina i pabaiga tai vel prasideda lbgt iskrypeliu garbinimas.Gydykit o ne propaganda uzsiimkit ir nereklamuokit Mums negalite nurodyneti kad mes juos pripazintume normaliais jie yra pavojingi musu vaikams ir turime neleisti tiems lbgt iskrypeliams tvirkinti juos ir sugadinti ju gyvenima. Tai musu salis ir ji turi savo tiksla gyventi tradiciniais prigimtimis vyras ir moteris ir ju vaikai tai seima.Tai viskas kas pasakyta ir Sv.raste.

Anonimas

Anonimas portretas
Auklėti reikėjo vaikystėje o ne tvirkinti ir luošinti...
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių