A. Hitleris smalsuolius iki šiol vilioja į „Vilko guolį“

Buvusi nacių lyderio Adolfo Hitlerio būstinė – vienas įspūdingiausių ir dažniausiai lankomų karinio turizmo objektų Europoje. „Vilko guolis“ neišdildomą įspūdį paliko ir klaipėdiečiui, Karybos klubo vadovui Egidijui Kazlauskiui, jau daugelį metų besidominčiam Antrojo pasaulinio karo peripetijomis.

Lankėsi septynis kartus

Dar Lietuvai neatkovojus nepriklausomybės 1989 m. su būreliu bendraminčių E.Kazlauskis dviračiais leidosi į Lenkiją.

„Mes neplanavome aplankyti “Vilko guolio„, bet pagal aprašymą žinojau, kad ten yra buvusi nacių vadavietė Rytų frontui. Dviračius mindami tašytais akmenimis grįstu miško keliuku pamatėme milžiniškus bunkerius. Tai bent buvo įspūdis“, – dešimtmečių prisiminimais dalijosi klaipėdietis.

„Vilko guolyje“, kuris Lenkijos Gierložo miške yra už 150 km nuo Lietuvos sienos, Egidijus lankėsi dar bent šešis kartus. Tačiau pirmosios kelionės įspūdžiai buvo patys stipriausi.

„Tie bunkeriai yra antžeminiai. Sienų storis pritrenkiantis. Žiūri ir matai, kokias galimybes savo klestėjimo viršūnėje turėjo galinga imperija. Kompleksas liudija racionalumą, valstybės jėgą, išskirtinį dėmesį vadams. Akivaizdu, kad tų, kurie vadovavo Rytų frontui, saugumas buvo itin užtikrintas“, – įsitikinęs E.Kazlauskis.

„Žaibiškas karas“ – bunkeryje

Fiurerio vadavietė buvo apsaugota nuo aviacijos ir diversantų. Pasak Egidijaus, dar ir dabar žiūrint į bunkerių nuolaužas matyti galingos strategijos, sistemos, ekonomikos ir stiprios valstybės požiūris į tuomečius Vokietijos imperijos vadovus.

„Niekas niekada neįsivaizdavo, kad A.Hitlerio vadavietę užims priešai. Bunkeris nebuvo paruoštas gynybai, neturėjo prieštankinių įtvirtinimų. Apie tai niekas nemąstė. Fronto linija karo pradžioje buvo toli, o paskui, jam artėjant, nacių elitas evakavosi laiku, juolab ten buvo geri keliai, geležinkeliai“, – sakė E.Kazlauskis.

„Vilko guolis“ esą buvo ideali vieta vadovauti kariniams veiksmams Rytų fronte. Nors planuota, kad Hitleris čia praleis tik kelis „Žaibiško karo“ ( vok. „Blitz Krieg“) mėnesius, tačiau čia jis prabuvo daugiau nei 800 dienų.

Fiureris čia atvyko trečiąją dieną po įsiveržimo į Sovietų Sąjungos teritoriją 1941 m. birželio 26 d. ir evakavosi artėjant Rytų frontui 1944 m. lapkričio 20-ąją. A.Hitlerio mylimoji Eva Braun „Vilko guolyje“ nėra buvusi nė karto.

Hitlerio pagrindinės būstinės statybos darbai Gierložo miške buvo pradėti 1940-ųjų vasarą, jos pavadinimas „Vilko guolis“ (vok.„Wolfsschanze“) kilo nuo partinio A.Hitlerio slapyvardžio – Vilkas.

Naujas fiurerio „miestas“

Statybos darbai vyko be pertraukos iki 1944 m. Darbo jėga – keli tūkstančiai žmonių buvo samdomi darbininkai – vokiečiai. Tačiau dirbo ir lenkai, norvegai, prancūzai bei rusai.

Tai buvo nedidelis, asmeninis A.Hitlerio miestelis su dviem oro uostais, elektrine, geležinkeliu, geležinkelio stotimi, telegrafu, vandentiekiu, viešbučiu, sauna, dviejomis kavinėmis ir restoranu, viešbučiu, pastatytu dar 1911 m . Ten veikė net du kazino.

A.Hitleris čia priiminėjo savo feldmaršalus, generolus, ministrus, sąjungininkių vadovus. Čia jis suteikdavo karinius ir valstybinius apdovanojimus. 1944 m. „Vilko guolyje“ buvo daugiau nei 2 tūkst. karininkų ir kito personalo.

Fiurerį čia saugojo 1 200 asmeninio apsaugos bataliono karių, o administraciją sudarė 300 asmenų. Būstinės pastatų kompleksas užėmė 250 ha plotą ir dar 800 ha užėmė miškas. Buvo pastatyta daugiau nei 100 įvairaus pobūdžio objektų.

Čia buvo pastatyti ir septyni sunkiojo tipo bunkeriai-slėptuvės, kurių sienų storis siekė 8 m, o perdangų storis – 10 m. Būstinė turėjo tris apsaugos zonas. Trečią išorinę saugos zoną sudarė visą būstinės perimetrą apimantys 100 m pločio minų laukai. 1945–1955 m. Lenkijos kariuomenės išminuotojai ten padarė nekenksmingas net 54 tūkst. įvairių tipų minų.

Vadavietė skirta darbui

„Vilko guolyje“ savo asmeninius bunkerius turėjo Hermanas Göringas, Albertas Jodlis, Martinas Bormanas, Wilhekmas Keitelis, Ditrichas, Albertas Špejeris, Dr. Fritzas Todtas, Luftvafės, karinių jūrų pajėgų vadovybė, gynybos štabas ir saugumo tarnyba.

Įspūdingiausias ir įžymiausias buvo pastatas Nr. 13 – A.Hitlerio bunkeris. Jame buvo įrengta dujinė katilinė, 352 kv. m virtuvė ir valgomasis, 432 kv. m butas. Gelžbetoninių bunkerio sienų ir perdangų storis siekė daugiau nei 10 m. Ant bunkerio stogo dar ir dabar auga medžiai, kurie panašiu būdu anksčiau maskavo bunkerį.

„Prabangos ten nebuvo. Viskas įrengta gana kukliai. Ten dirbo kariškiai. Tai buvo ne poilsio bazė, o darbo vieta, sumaniai apsaugota nuo oro antskrydžių“, – pasakojo E.Kazlauskis.

Keliai automobiliams buvo padaryti iš asfalto, betono ir grindinio, o pėsčiųjų perėjos-takeliai tarp bunkerių buvo iš truputį pakietinto grunto ir betoninių šaligatvio plytelių. Visi takeliai, keliai ir perėjimai šalia bunkerių buvo pridengti iš viršaus maskuojamaisiais tinklais.

Virš lengvųjų bunkerių buvo pastatyti dirbtiniai medžiai iš maskuojamųjų tinklų.

Kai kurių bunkerių sienos buvo padengtos specialiu tinku, sudarytu iš betono, žolės, pjuvenų. Prie grublėto, žaliai nudažyto paviršiaus žiemą „prilipdavo“ snaigės.

Sunkiojo tipo bunkeriai galėjo apsaugoti tik antpuolio atveju, o kasdienis gyvenimas ir darbas vyko lengvuosiuose bunkeriuose ir mediniuose barakuose.

Pasikėsinimą atlaikė

Būtent „Vilko guolyje“ 1944 m. liepos 20 d. įvyko pasitarimas, kurio metu buvo pasikėsinta į A.Hitlerį. Pagrindinis šio garsaus pasikėsinimo organizatorius ir tiesioginis vykdytojas buvo rezervinės kariuomenės štabo viršininkas pulkininkas grafas Clausas von Stauffenbergas. Jis po ąžuoliniu stalu paliko lagaminą su bomba.

Laimingo atsitiktinumo dėka A.Hitleris eilinį kartą išliko gyvas.

C.von Stauffenbergas netrukus buvo areštuotas Berlyne ir sušaudytas. Po pasikėsinimo buvo areštuoti maždaug 7 tūkst. asmenų, iš jų apie 5 tūkst. nužudyta. Tarp jų – 150 aukšto rango karininkų. Taip pasibaigė paskutinis pasikėsinimas į A.Hitlerio gyvybę.

„A.Hitleris bijojo sąmokslo, bet storos betono sienos pasikėsinimo tikimybės nesumažino. Į jį kėsintasi ne vieną kartą. Paskutinįkart fiurerį mėginta susprogdinti “Vilko guolio„ vadavietėje“, – pasakojo E.Kazlauskis.

Masina turistus

1945 m. sausio 24-ąją vokiečiai susprogdino „Vilko guolį“. Kiekvienam sunkiajam bunkeriui susprogdinti buvo panaudota 10 t trotilo.

„Akivaizdu, jog šito nepakako, kad viską sulygintų su žeme. Sprogimai bunkerius apgadino taip, kad jie tapo nenaudojami. Tačiau vieno tokio sandėlio, kuriame buvo pritaikyta tuo metu nauja stogo montavimo technologija, nesusprogdino. Po to Lenkijos kariuomenė ten laikė kažkokias chemines medžiagas ar net ginklą. Smarvė liko iki šiol“, – pasakojo E.Kazlauskis.

Lenkų kariams išminavus aplinkinius laukus ir miškus, 1959 m. „Vilko guolio“ bunkeriuose leista lankytis turistams. A.Hitlerio būstinę per metus aplanko daugiau nei 200 tūkst. turistų.

„Žmones dar ilgai domins šitas karinis objektas. Jo istorija dar neužgeso. Vadavietė kažkada buvo labai kokybiškai pastatyta. “Vilko guolis„– kone tobulos karinės fortifikacijos pavyzdys“, – įsitikinęs klaipėdietis.