Gyvenimas už poliarinio rato – kupinas iššūkių, bet žavus

Lemtinga pažintis

Iš Ukmergės kilusi Rimantė pirmą kartą Norvegijoje apsilankė trumpos vasaros išvykos metu, būdama septyniolikos. Ji jau tada pamilo šią šalį ir širdyje žinojo, kad čia dar sugrįš. Taip ir įvyko – po kelerių metų, būdama 20-ies, R.Hegland grįžo į išsvajotąją Norvegiją ieškoti nuotykių.

„Keliavau po įspūdingas Norvegijos vietas ir dirbau įvairius jaunatviškus darbus. Buvau girdėjusi apie unikalųjį Svalbardą, tad nusprendžiau jame apsilankyti. Tiesa, tada tikrai negalvojau, kad čia pasiliksiu gyventi daugiau nei dešimtmečiui“, – pasakoja Rimantė.

Trumpam, kaip tada galvojo, įsikūrusi šiauriausiame Europos taške, pašnekovė susipažino su būsimu savo vyru Yngve. Tiesa, jis ne vietinis svalbardietis, yra kilęs iš vidurio Norvegijos. Ši pažintis buvo lemtinga – Rimantė Svalbarde pasiliko net keturiolikai metų.

Salyne ankstyvuosius vaikystės metus praleido trys jos vaikai – vienuolikmetis Magnusas, septynmetis Edvardas ir dvimetė Hedda. Tiesa, praėjusį rudenį šeima persikėlė į žemyninę Norvegiją ir paliko amžinojo įšalo salą. Pasak R.Hegland, ji ilgėjosi tikros vasaros, labai trūko saulės.

Dėl baltųjų meškų pavojaus miesto ribų mes nepaliekame be ginklo. Tai būtina dėl saugumo.

Anot pašnekovės, nors Svalbarde yra saujelė žmonių, čia gyvenančių visą gyvenimą, jie – išimtis. Daugeliui šis salynas tampa tik laikina stotele, nes po kurio laiko dauguma užsinori grįžti į įprastą kasdienybę. Nepaisant įstabaus salyno grožio, Rimantei taip pat buvo sunkoka priprasti prie čionykščio gyvenimo.

„Ne iš karto prisijaukinau baltąsias naktis. Galbūt pasirodys keista, bet tamsios poliarinės naktys man problemų nekeldavo. Tačiau šiltuoju metų periodu visą parą šviečianti saulė nelabai patiko. Normalaus pasaulio ilgesį kėlė ir vėsios vasaros. O kur dar nuolatinis draugų išvykimas – kadangi ši vieta daugeliui yra tik trumpa stotelė, gyventojų kaita salyne didžiulė“, – pasakoja ji.

Oficialiai Svalbarde poliarinė naktis trunka nuo spalio 26 d. iki vasario 16 d. Tačiau saulė virš horizonto nepakyla dar ilgiau – net 155 dienas. Vis dėlto, Rimantės nuomone, dauguma vietinių mėgaujasi poliarine naktimi. Pasak pašnekovės, šiuo laikotarpiu įsikraunama energijos ir pailsima. Sunkiausia būdavo atvykėliams iš šiltųjų kraštų, kuriems saulės labai trūkdavo.

„Kai kurie vietiniai žiemos metu kelioms savaitėms išvykdavo pakeliauti po Aziją. Tačiau nesu girdėjusi, kad daug dėmesio būtų skiriama vitamino D turinčių žuvų taukų vartojimui. Mieguistumu taip pat skųsdavosi tik vienas kitas. Kaip minėjau, baltosios naktys vargindavo kur kas labiau. Kita vertus, būdavo smagu, kad, nespėjus užbaigti darbų, vakaras taip ir neateidavo. Nori eiti į kalnus ar plaukti laivais? Gali tai daryti drąsiai, nes nakties sutemų nebūsi pagautas“, – šypsosi ji.

Fauna: „Mums labai pasisekė, kad atžaloms galėjome parodyti laukinę gamtą, natūralioje aplinkoje gyvenančius retus gyvūnus“, – sako R.Hegland. Svalbarde netrukdomai plaukioja banginiai ir jūrų vėpliai, laigo poliarinės lapės ir šiaurės elniai. / R. Hegland asmeninio archyvo nuotr.

Už lango – laukiniai gyvūnai

Rimantės šeima ilgus metus gyveno Longjyrbieno mieste Špicbergeno salos centre. Jis kartais juokais vadinamas Svalbardo sostine. Pasak pašnekovės, tai tarptautinis miestas, kuriame gyvena įvairių tautų atstovai.

Įdomu, kad Longjyrbienas įsikūręs už poliarinio rato, tad yra laikomas viena labiausiai į šiaurę nutolusių gyvenviečių. Šią amžinojo įšalo žemę R.Hegland vadina tobula vieta mažiems vaikams auginti. Todėl ji be galo džiaugiasi, kad trys jos atžalos turėjo galimybę augti Svalbarde.

„Gyvenant salyne žavi maži atstumai ir čia pat, tiesiog už lango, esanti laukinė gamta. Be to, vietinė bendruomenė čia be galo šilta ir jauki. Mes, vietos mamos, tarsi visos kartu auginome ir auklėjome miestelio vaikus. Svalbarde vyraujantis saugumo jausmas kartais net gąsdindavo. Su vyru juokaudavome – kaip mūsų vaikai išgyvens normaliame pasaulyje? – šypsosi ji. – Mums labai pasisekė, kad atžaloms galėjome parodyti laukinę gamtą, natūralioje aplinkoje gyvenančius retus gyvūnus. Svalbarde netrukdomai plaukioja banginiai ir jūrų vėpliai, laigo poliarinės lapės ir šiaurės elniai. Čia galima sutikti ir baltąją mešką ar gagų koloniją. Svalbarde šalta, tačiau, tinkamai apsirengus, tai tampa menka bėda. Tiesa, man prie šalčio priprasti buvo sunkiau, o vaikams žvarbus oras, atrodo, nė kiek netrukdė.“

Susisiekimas – komplikuotas

Rimantė pasakoja, kad šiuo metu salyne gyvena apie 2 500 žmonių. Didžiąją dalį Svalbardo bendruomenės sudaro skandinavai, tačiau čia gyvena žmonės iš daugiau nei 40 pasaulio šalių.

„Mano nuomone, čia atvyksta nuotykių ieškotojai, jau išmaišę pusę pasaulio. Tie, kurie nepasiilgsta miesto šurmulio, kuriems kalnų namelis be vandens iš čiaupo ir savaitgalis be interneto, be jokio telefoninio ryšio yra geriausias laiko leidimo būdas. Taip pat tie, kurie vakarus ir savaitgalius leidžia šunų kinkinių draugijoje, – atskleidžia pašnekovė. – Svalbarde yra universitetas, į kurį studijuoti atvyksta žmonių iš viso pasaulio. Kai kurie apsilanko tik semestrui, kiti atskrenda keleriems metams.“

60 proc. Svalbardo dengia ledynai ir sniegynai. Tačiau Šiaurės Atlanto srovė švelnina arktinį klimatą, tad aplinkiniai vandenys neužšąla ir beveik visus metus jais galima plaukioti. Kita vertus, Svalbardo susisiekimas su žemynine Norvegija vis tiek yra kiek komplikuotas. Todėl gyvenimas salyne Rimantę išmokė nemažai planuoti.

„Jei reikia suknelės Kalėdų vakarėliui, turi ją užsisakyti iš anksto. Žinoma, suknelių galima įsigyti ir pačiame Svalbarde, tačiau pasirinkimas čia kuklesnis. Baldų parduotuvės salyne išvis nėra, tad baldus čia pirkdavome iš tų, kurie Svalbardą jau palieka“, – pasakoja Rimantė.

Prieš keturiolika metų, kai lietuvė įsikūrė salyne, lėktuvus čia skraidino tik viena oro linijų kompanija. Be to, skrydžiai vykdavo ne kiekvieną dieną. Šiuo metu Svalbarde kasdien leidžiasi du lėktuvai, vasarą organizuojami ir naktiniai skrydžiai.

„Tad susisiekimas su salynu kur kas geresnis nei anksčiau, – tikina lietuvė. – Iš tikrųjų Svalbarde izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio jautiesi retai, nes čia turi beveik viską, ko reikia patogiam ir smagiam gyvenimui. Čia veikia kino teatrai, baseinai, vyksta koncertai ir renginiai.“

Kraštovaizdis: Svalbarde saulė virš horizonto nepakyla net 155 dienas, o poliarinė naktis trunka pusketvirto mėnesio. Tačiau čia galima stebėti nuostabias poliarines pašvaistes. / R. Hegland asmeninio archyvo nuotr.

Šiauriausio taško keistenybės

Pasak R.Hegland, Svalbardas įdomus ne tik tuo, kad tai amžinojo įšalo žemė. Salyne egzistuoja keistų, kitur negirdėtų taisyklių ir įstatymų. Pavyzdžiui, čia negalima auginti naminių kačių. Baiminamasi, kad jos pakenks laukinei gamtai, ypač vietinių retų paukščių populiacijai.

Svalbarde nesaugu gimdyti, o būti palaidotam – nelegalu. Salyne nėra jokių gimdymo namų. Tad likus trims savaitėms iki nustatyto gimdymo laiko, valstybė nėščiosioms nuperka bilietą į žemyninę Norvegiją.

Svalbarde palaidota gali būti tik urna su žmogaus pelenais, tačiau ir tam reikia specialaus leidimo. Kadangi salyne vyrauja amžinas įšalas, žmogaus palaikai nesuyra, o tai gali sukelti nemažai problemų. Tad mirusieji laidojami žemyninėje Norvegijoje.

„Svalbardas yra tikra keistenybių skrynelė, tai unikali vieta. Pavyzdžiui, dėl baltųjų meškų pavojaus miesto ribų mes nepaliekame be ginklo. Tai būtina dėl saugumo. Čia nėra kelių tarp miestų. Salyne nerasite nė vieno medžio, net ir krūmų nėra. Svalbardas – tai arktinė dykuma, o dauguma tikisi išvysti labai daug sniego, tad lieka nustebę“, – juokiasi pašnekovė.

Laukia nauji nuotykiai

Keturiolika metų pragyvenus amžinojo įšalo karalystėje, Rimantės šeima rudenį persikėlė į žemyninę Norvegijos dalį – Inderioj miestą Trondheimo apskrityje. Dabar Heglandai nekantraudami laukia vasaros, nes Svalbarde jos tiesiog nėra. Liepos mėnesį temperatūra Longjyrbieno mieste nepakyla daugiau kaip +9 °C.

„Atėjo laikas išmokti gyventi tame dideliame ir skubančiame pasaulyje ir išpuoselėti sodą, apie kurį tiek metų svajojome, – sako Rimantė. – Keista ir skaudu buvo palikti vietą, kurią taip ilgai vadinome namais. Man vis dar atrodo, kad tuoj skrisiu į Svalbardą, ir būna truputėlį skaudu, kad nebeliko, kur skristi. Žinoma, apsilankius salyne, draugai pasiūlys sofą, bet tuomet aš čia jau būsiu tik viešnia“, – apie namais daugiau nei dešimtmetį buvusį Svalbardą kalba Rimantė.

Pusę gyvenimo Norvegijoje gyvenanti R.Hegland teigia Lietuvos neišsižadanti. Tačiau dar ankstyvoje jaunystėje norvegai ją sužavėjo savo gyvenimo būdu ir charakteriu.

„Atvykusi į Norvegiją, labai greitai čia pritapau. Pamilau kalnus, žmonių geraširdiškumą ir lėtą gyvenimo būdą. Kai 20-ies vėjavaikiškai palikau Lietuvą, nežinojau, kur likimas nuves; anuomet visas platus pasaulis mane žavėjo ir viliojo. Gyvenimas kupinas staigmenų, tad niekas nežino, kas mūsų šeimos dar laukia“, – tikina iššūkius mėgstanti moteris.