Kopimas į daugiau nei 5 000 m aukščio Vaivorykštės kalną atgyja išgirdus kunigo Ričardo Doveikos žodžius: "Einame į piligrimines keliones, bet nenueiname iki giminių ar kaimynų". Ir išties – ar, iškėlę asmenukių vėliavas aukštikalnėse, nepamirštame ištiesti ranką savo artimui, stovinčiam pakalnėje?

Peru Andų aukštikalnėse, kur snieguotomis kepurėmis pasidabinusių kalnagūbrių aukštį galingais sparnais matuoja didieji Andų kondorai, vos trys valandos kelio nuo garsiosios Inkų sostinės Kusko stūkso Vaivorykštės kalnas. Aukštai iškilęs – net 5 200 m virš jūros lygio.

Įvairūs mineralai, kurių priskaičiuojama dvigubai daugiau nei Vaivorykštė gali turėti spalvų, suteikia gražuoliui išskirtinę išvaizdą. Patekėjus saulei, Vinicunca (išvertus iš kečujų kalbos – spalvotas kalnas) sužimba sodriu granatų raudoniu, prarastu inkų auksu, kečujų ganyklų žaluma, simpatingų lamų balkšvuma, gaiviųjų Andų lagūnų turkiu.

Nenoriu likti vieniša minioje, kai aplink, pergalingai sukryžiavę lazdas „victory“ ženklais, šėlsta, fotografuojasi, džiaugiasi pasiekę viršūnę anglai, prancūzai, kanadiečiai, vietiniai.

Turbūt neatsitiktinai savo 28-ųjų vestuvių metinių išvakarėse pasiryžtame į jį įkopti. Kelionė žada būti nesunki, mat didumą kelio sudaro pamažu statėjanti įkalnė.

Vedybiniame gyvenime irgi kažkas panašaus – susižavėjimas, meilė, plazdantys drugeliai pilve ir tik paskui toji sunkioji įkalnė, kai baigiasi popsas ir prasideda amžinoji klasika.

Būtent tada tarsi koks vedybinio gyvenimo alchemikas turi išgryninti savyje pamatines vertybes – atsakomybę, pareigą, draugystę, pagarbą vienas kitam. Sunkiai man sekasi siekti Vaivorykštės.

Išmesta iš autobuso jaučiuosi tarsi parašiutininkė be parašiuto – žiopčioju beviltiškai pražiotomis žuvies žiaunomis. Trūksta oro. Širdis, regis, tuoj iššoks iš krūtinės kaip tąkart, kai Dievo ir žmonių akivaizdoje, dar būdama visai piemenė, prisiekiau jį mylėti "iki mirtis mus išskirs" ir nusipirkau viso gyvenimo bilietą į... Vaivorykštės kalną.

Kantrybė: kol mama dirba su turistais, dukrytė kantriai laukia. Rasos Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kaip simboliška – juk laumės juosta ten, kur saulė ir lietus. Nėra šeimos be dūmų, kaip ir be lietaus. Bet smagiausia, kad po smulkaus šeimyninio lietučio ar lėkščių dūžius atkartojančio griaustinio visuomet nušvinta ji. Vaivorykštė!

Lipu į dangų, o aplink mane – minių minios. Masės keliautojų traukia ta pačia kryptimi, link laimės. Ir tarpais, kai jau ima atrodyti, kad viskas – norėčiau atsisukti kaip tas Jono Biliūno apysakos herojus, kopiantis į Laimės žiburį, ir pavirsti akmeniu – mano kelionės draugas ištiesia man ilgą lazdą ir suokalbiškai siūlo: "Kibk, užtrauksiu į viršų!"

Ir vis tik prarasti vilties neleidžia tvirtas žinojimas – už artimiausio posūkio aš nebūsiu viena.

Taip ir traukiam vienas kitą beveik trisdešimt metų. Nes jei nepadėsi, gal kalno viršūnę pasieksi vienas – su kuo tuomet dalysies tuo staiga nušvitusios Vaivorykštės džiaugsmu?!

Nieko negali būti baisiau už vienatvę. Nenoriu likti vieniša minioje, kai aplink, pergalingai sukryžiavę lazdas "victory" ženklais, šėlsta, fotografuojasi, džiaugiasi pasiekę viršūnę anglai, prancūzai, kanadiečiai, vietiniai.

Ir jau tada, kai su palengvėjimu įkvėpus gaivaus vėjo gurkšnį iki pat plaučių pašaknų imu manyti, jog – taip! – Vaivorykštė jau mano delnuose ir jog visi šeimyninio gyvenimo kampai nugludinti, piktžolės bei usnys išravėtos, ech... Štai tada suprantu, kad tai dar ne finalas. Kad pasiekę vieną kalną, turime nesustoti ir eiti toliau – kopti į kitą, kurio spalva tokia dramatiškai rausva, beveik raudona. Vietiniai vadina jį Montana Roja.

Rėplioju į jį iš paskutiniųjų, nes mano gyvenimo draugas nenori pasitenkinti minimumu. Tobulėjimas – santykiuose, darbe, sporte, dvasinėje praktikoje – visur – pagrindinis žmogaus gyvenimo variklis. Jei tobulėja vienas, iš paskos, savo tempu, tą bando daryti ir kitas.

Verslas: kas prekiauja sultimis, kas – bambuko lazdomis, o kas ir... lamos bučiniais. Rasos Rožinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Galėčiau išsinuomoti dirbtinį varikliuką – mulų ir varovų šiame kelyje netrūksta – bet, tikiu, viską žmogus gyvenime turi daryti pats. Klysti. Suprasti. Klupti. Atsikelti. Todėl sunkiai stojuos iš raudonojo kalno dulkių klano, dar tvirčiau apsikabinu savo lazdą ir bandau leistis žemyn. Visa savo esybe jaučiu – tai dar ne pabaiga. Už Raudonojo kalno turbūt bus Žaliasis ar Mėlynasis.

Ir vis tik prarasti vilties neleidžia tvirtas žinojimas – už artimiausio posūkio aš nebūsiu viena. Staiga atsiras jis, mano gyvenimo bendrakeleivis, ir išties pagalbos... lazdą.

Šioje ypatingoje advento kelionėje, kai mažais žingsneliais žengsite kiekvienas į savo Vaivorykštės kalną, mes, žali turistai, linkime jums sąmoningo lėtumo, įsiklausant į save ir savo artimą, atjautos tam, kuris pakalnėje, ir, žinoma, nuoširdžios maldos, pašnekesio su kasmet per Kalėdas atgimstančiu Dievu, kurio palaima lydėjo mus visos kelionės po Pietų Ameriką metu. Gražių švenčių!