„Tylėti jau nepadoru“, – tarė Gintaras Varnas, vienas judėjimo „Už gamtą“ iniciatorių. Šią savaitę Vyriausybei įteikta peticija su 10 tūkst. parašų prieš miškų kirtimą pavasarį, perint paukščiams.

Tik nereikia apie meilę Lietuvai

„Tai, kas dabar vyksta miškuose, prilygsta nėščios moters spardymui.“ Tai – aktoriaus Rolando Kazlo nuomonė. „Velniop viską, – ironizavo Rimas Šapauskas. – Iškertame visus miškus, išasfaltuojame ir prisodiname genetiškai modifikuotų medžių, ant kurių netūptų joks paukštis.“

Į prie Vyriausybės surengtą piketą susibūrę menininkai, dvasininkai, mokslų daktarai, pramogų pasaulio atstovai kalbėjo: šalis, kurios valdžia leidžia niokoti didžiausią valstybės turtą, ėdama dvasios metastazių. O politikai, kuriems kubai medienos svarbiau už ant žemės krentančius paukščių lizdus su kiaušiniais ir jaunikliais, serga sunkia trumparegystės forma.

„Apie meilę Lietuvai jiems verčiau patylėti“, – patarė Nacionalinės premijos laureatas, ne kartą geriausiu šalies teatro režisieriumi išrinktas G.Varnas. Jis įsitikinęs, kad vandalizmas prieš gamtą Lietuvoje pasiekė neįtikimą mastą.

Medienos kubai svarbiau

„Esu užsiėmęs žmogus. Bet situacija tokia, kad tylėti ir nieko nedaryti jau nebegalima. Taurė perpildyta“, – konstatavo R.Varnas. Jei ir toliau bus kertami medžiai su perinčiais paukščiais, neretai įrašytais į Raudonąją knygą, jis neatmeta galimybės, kad judėjimas „Už gamtą“ skųs Lietuvą Europos Komisijai.

„Baudos milžiniškos, – kalbėjo karingai nusiteikęs režisierius. – Jų jau yra sulaukusios Olandija, Čekija. Kai per krizę sulauks ir Lietuva, gal kažkas ims judėti.“

– Prieš metus sakėte: „Miškų kirtimą vasarą tikiuosi sustabdyti, o teatro sistemos pakeisti neturiu vilčių“, – priminėme G.Varnui.

– Taip, sakiau. Bet mums nepavyko. Miškų kirtimo nesustabdėme. Tai dabar nebesitikiu nei teatro reformos įveikti, nei miškų kirtimo sustabdyti. Vis dėlto ką tik prie Vyriausybės įvyko antroji mūsų akcija. Įteikėme judėjimo „Už gamtą“ peticiją su 10 tūkstančių parašų.

– Kokia buvo reakcija?

– Išgirdome argumentų, kad mūsų ekonomikai bus krachas, jeigu sustabdys tuos pavasarinius kirtimus. Niekas iš mūsų turbūt nemanėme, kad Lietuvos nepriklausomybė bus tokia, kurioje gamta nieko nebereiškia, nes kur kas svarbesni medienos kubai ir pinigų maišai. Aš kalbu ne vien apie privačių miškų savininkus. Tokia valstybės nuostata. Tai liūdniausia. Nelinksma konstatuoti faktą, kad sovietmečiu miškai buvo kertami mažiau ir atsargiau. O dabar lietuviai visiškai nesusimąstydami kerta šaką, ant kurios sėdi.

Naikiname savo lobį

– Kaip manote, kodėl pasidarėme tokie plėšrūs?

– Pati žmogaus prigimtis yra plėšri. Tik šiuo atveju ne tiek žmogaus prigimties problema, kiek valstybinio mąstymo. Valdžios asmenų problema. Kad neatsiranda žmonių ar žmogaus, kuris suprastų, jog miškai – vienas retų turtų, kuriuos Lietuva dar turi. Nes kitų mūsų šalyje palyginti kaip ir nėra. Lietuva neturi nei gražių didingų pilių, nei meno lobių, kokius turi senoji Vakarų Europa. Mūsų Trakų pilis kokiam nors turistui iš Pietų Prancūzijos ar Ispanijos įspūdžio nepadarytų.

– O Valdovų rūmai?

– Valdovų rūmai yra muliažas, falsifikatas. Šis statinys yra falšas, kurį, kaip siūlė vienas istorikas, reikėtų tiesiog nugriauti. Jei būtų renkami parašai už tai, pasirašyčiau pirmasis. Iš tikrųjų, ne kičinių, lobių, kuriais gali pagrįstais didžiuotis, Lietuva turi tik gamtą. Ir būtent miškus. Dar neiškirstus. Nors jų jau, aišku, tik likučiai.

Šiuo metu deramės su Aplinkos ministerija, su miškų pramonininkais. Nežinau, gal jie ir leisis į kažkokius kompromisus. Rudenį buvo pasiekta daugiau. Prie anos valdžios.

Buvusioji valdžia pati pasiūlė uždrausti kirtimus dviems mėnesiams. Tik mes nesutikome, mums reikėjo keturių. O dabar net dviejų, net vieno mėnesio nebesiūlo. Prokuratūrai pateikėme konkrečių faktų apie iškirtus medžius su retų paukščių lizdais.

Teoriškai juos saugo įstatymas. O, manote, kas nors buvo nubaustas? Ne.
Išeitis – privati iniciatyva

– Nepajutote palaikymo iš Prezidentūros? Juk Valdas Adamkus – garsus ir nemažai nuveikęs gamtosaugininkas.

– Prezidentą informavome per jo atstovę spaudai. Dar vasarą. Bet jokio atsako neišgirdome. Visiška tyla ir abejingumas. Ir visur taip, kad ir kur kreiptumeisi. Miškuose didžiulė problema pasidarė keturračiai. Įstatymas, jo leidėjai ir sergėtojai tyli. Ežeruose malasi kateriai, vandens motociklai, dėl kurių masiškai žūsta paukščiai. Motorlaiviai kelia bangas, suyra vandens paukščių lizdai, iš jų krenta neapsiplunksnavę, dar nemokantys plaukti jaunikliai. Dabartiniai naujalietuviai elgiasi su gamta be „pardon“.
Normaliose valstybėse yra gamtos policija. O mūsų gamtosauga...

– Tuomet kokia išeitis?

– Nežinau. Viena, ką mes sieksime įteisinti įstatymu, – tai privačių rezervatų kūrimą. Daugelyje šalių tai egzistuoja. Suprantate, ne valstybiniai, bet privatūs rezervatai, kai žmogus nusiperka gabalą pelkės ar miško ir paskelbia tai rezervatu, gauna rezervacinės zonos statusą, kur ne tik kirsti medžių, bet ir įeiti negalima. Nebent su leidimais gamtininkams ar grybautojams, uogautojams. Aš matau tik tokią išeitį – privačią iniciatyvą. Kai žmogus nusiperka kažkiek hektarų miško ir jį saugo savo vaikams, anūkams, mūsų visų ateičiai. Žinau vieną verslininką, kuris tai jau bando daryti.

– O jūs pats investuotumėte pinigus į keletą hektarų miško ateities kartoms?

– Žinoma. Jei turėčiau kokius atliekamus 100 tūkstančių, pirkčiau mišką vien tam, kad jį išsaugočiau. Tikrai.

Sergančios visuomenės požymiai

– Ar yra ryšys tarp gamtos niokojimo ir procesų, vykstančių visuomenėje, žmoguje?

– Be abejo. Absoliučiai tiesioginis ryšys. Kai žmonės naikina, šiukšlina gamtą, savo namus, yra pats ryškiausias sergančios visuomenės požymis. Tai tarsi savęs žalojimas ir naikinimas. Aš mačiau šalių, kur miškai kertami, bet taip kertant, kaip Lietuvoje, neregėjau niekur. Ignalinoje, Didžiagirėje, didžiuliai medžiai šienaujami kvartalais. Ir stovi rąstai pakelėje dar nuo pernai, pūva mediena, jos niekas neišveža. Valstybinis miškas. Juk tai žmogaus sąmonės problema. Jis visiškai nesuvokia, ką daro. Nueikite į bet kokį paupį, miško aikštelę. Buteliai, šiukšlės, šukės, nuolaužos. Taip gali būti tik posovietinėje šalyje. Toks sąmonės chaosas, kai žmogus nieko netausoja, nieko, be savęs, nemato. Jis netausoja nei gyvūnų, nei medžių, nei augalų, jis nesugeba šito. Jo vidus toks – šiukšlinas ir aptemęs.

– Ar menas išgelbės pasaulį?

– Menas? Tikrai ne. Kuo toliau, tuo labiau tas menas niekam nereikalingas. Nebent palyginti nedidelei žmonių grupei. Didžiąją dalį žmonių galėtų išgelbėti nebent televizija, bet ji tikrai to nedarys. Ji kelia tik dar didesnį chaosą.

– Kaip nuo chaoso gelbstitės jūs?

– Kai tik galiu, kai tik pavyksta ištrūkti, palikęs teatrą, visus darbus važiuoju į gamtą. Ignalinos rajone yra tokia sala, kurioje peri gausybė paukščių. Aš juos stebiu, žieduoju. Esu ornitologas nuo vaikystės, turėjau tapti ne režisieriumi, bet biologu. Kaskart, nuvykęs prie tos paukščių salos, stebiuosi, dėkoju Dievui, kad jie dar neišnaikinti. Nors naikinami ir naikinami, paukščiai vis dar sugrįžta pas mus.