Daugiau nei 17 metų profesionaliam šokiui atidavęs choreografas Andrejus Procivas po trumpos pertraukos vėl nutarė būti žvaigždžių kalviu. Jis per trumpą laiką sostinėje atidarė kelis grožio salonus, dirbo su interjero dizainu, tačiau nuo tikrojo savo pašaukimo - choreografijos - taip ir nepabėgo. Paklaustas, ar tikrai žada šturmuoti Lietuvos rinką, pašnekovas patikino sugrįžtantis.

- Su kokiomis žvaigždėmis dirbsite?

- Tris mėnesius dirbame su Veronika Gordijevskaja, mergina, atvykusia iš Baltarusijos. Kiekvieną dieną repetuojame vis naujus judesius, tobuliname įvaizdžio dalykus. Tiesa, jos balsas - ne mano sfera. Negaliu būti „Figaro šen, ir Figaro ten". Aš už tai, kad kiekvienas darytų tai, ką geriausiai išmano.

- Kaip apibūdintumėte savo braižą?

- Iš pradžių atsirenku kandidatus, paskui juos šlifuoju kaip deimančiukus. Konkurencijos nebijau. Turiu savo nišą ir žinau, ką galiu pasiekti, o ko ne. Nemanau, kad Lietuvoje daug choreografų, o mokinių man netrūksta. Nuolatos sulaukiu skambučių.

- Kaip gimsta žvaigždės?

- Jos padaromos ne iš karto. Lietuvoje matau daug gabaus ir talentingo jaunimo. Bet siekiant tikrų aukštumų, reikia laiko ir daug darbo. Visų pirma reikia nebijoti būti ryškiam, įsiklausyti, ką sako protas ir širdis. Dar labai svarbu svajoti. Tik svajojančio žmogaus norai pildosi. Jei nesvajojate, stovite vienoje vietoje, o ilgainiui ir atgal judėti pradedate. Priešingai nei pasaulis, kuris eina į priekį.

- Galėtumėte išskirti savybes, kuriomis pasižymi jūsų mokiniai?

- Nėra netalentingų žmonių, bet yra gimusių būti žvaigždėmis. Profesionalas jaučia kiekvieno jų galimybes. Dar yra Dievas ir likimas. Neatsitiktinai atsiduriame tam tikroje vietoje, pamatome vieną ar kitą žmogų. Aš taip, atsitiktinai, antrąją žmoną sutikau. Nors penkerius metus pro tą kirpyklą vaikščiojau, atėjus reikiamam laikui, į ją užėjau ir su Valentina susipažinau. Šiandien auginame pusantrų metų sūnų.