„Golden Parazyth“ vokalistas: turime gerbti praeitį, kad galėtume kurti ateitį

Giedrius Širka šiuolaikinės lietuvių muzikos klausytojus jau keliolika metų džiugina savo kūryba. Nors, bėgant metams, jo grupės "Golden Parazyth" muzika evoliucionuoja intriguojančiomis kryptimis, vienas leitmotyvas Giedriaus gyvenime tebeskamba nuo vaikystės. Jautrus ryšys su gamta ir nuoširdus susirūpinimas planetos ateitimi yra tai, kas, pasak atlikėjo, turėtų būti kiekvieno pasaulio piliečio pareiga ir duotybė.

– Viename interviu esate sakęs, kad atlikėjo profesiją pasirinkote iš dalies dėl to, jog matėte, kaip gimtajame miestelyje buvo gerbiamas jūsų muzikantas tėtis. Ką gero ir ką blogo suteikia atlikėjo karjera šiandieniame pasaulyje?

– Geroji pusė ta, kad gali realizuoti savo idėjas. Muzika – viena meno rūšių, kurioje kuri produktą, gimstantį faktiškai iš oro, iš tavo vidinių išgyvenimų. Tai vienas jautriųjų menų, kuriame atsispindi tavasis vidinis pasaulis, labai svarbu, kad jis būtų priimamas. Be abejo, esama atlikėjų, kurie visą gyvenimą prasikankina bandydami pasidalyti savo muzika, o jų niekas neklauso, bet mūsų atveju yra kitaip – surenkame koncertų sales, mūsų veikla skaičiuoja jau dvylika metų. Be to, būnant viešu asmeniu lengviau skleisti idėjas, kurios tau atrodo teisingos. O blogoji dalis, bent jau man, yra ta, kad labai nemėgstu dėmesio: ne koncertų metu, bet kur nors gatvėje. Nepavadinčiau to didžiule kančia, tačiau stengiuosi vengti viešų renginių ar susibūrimų. Esu šioks toks vienišius.

– Beje, kaip pats apibūdintumėte savo kūrybos metamorfozes? Kokie pokyčiai ryškiausi, o kas nekinta?

– Man keistoka stebėti muzikantus, kurie šiandien groja lygiai taip pat, kaip prieš dvidešimt metų, tai, matyt, savotiška stagnacija. Visuomet buvau tas, kuris ieško, nuolatinis virsmas ir pokyčiai, man atrodo, būdingi kiekvienam normaliam kuriančiam menininkui. Mano muzika visuomet buvo atvira ir tada, kai buvo labiau elektroniška, ir dabar, kai yra labiau gyva. Nemoku joje būti itin tamsus ar labai paslaptingas, nepasiekiamas.

– Artėja jūsų pavasario koncertinis turas per didžiuosius šalies miestus. Ko iš jų galėtų tikėtis klausytojai?

– Apskritai šis metas mums produktyvus: koncertams jau viskas paruošta, išleidžiame naują mini albumą (EP), kuriame bus dar trys naujos dainos, nufilmavome vaizdo klipą vienai jų, dar rengiame dainą kartu su Migloko. Beveik kiekvienam koncertui, kuris paprastai vyksta kartą per metų ketvirtį, paruošiame bent kelis naujus kūrinius. Nuolatos stengiamės tiek dėl savęs, tiek dėl klausytojų atsinaujinti ir, man atrodo, labai kristalizuojamės. Klausytojai jau turbūt numano, ko tikėtis, nes atėję į koncertus dainuoja mūsų poros metų senumo kūrybą. Jie gali tikėtis ant scenos vėl pamatyti aštuonis žmones, grojančius visa tai, ką iki šiol turime geriausio, ir išgirsti naujų kūrinių.

– Greičiausiai, kaip ir kiekvienas menininkas, susiduriate su kūrybiniais akligatviais. Kaip iš jų išeiti?

– Pasitaiko įvairių dalykų, kartais gal ir tinginystė užvaldo. Štai, pavyzdžiui, grupę "The Rolling Stones", kai jiems reikėjo būtinai įrašyti albumą, vadybininkas tiesiog išvežė į kaimą, uždarė rūsyje, ir jie ten per prievartą įrašė vieną geriausių savo albumų. Kovoti, manau, galima įvairiai. Mes patys tam tikrais klausimais nuolatos bendraujame su savo vadybininku, nusistatome sau terminus, kurie irgi praverčia. Kai esi laisvai samdomas, svarbiausia žiūrėti į savo veiklą kaip į darbą, dirbti nuolatos, tačiau nepamiršti ir pailsėti. Kartais keletas dienų laisvės nuo kūrybos nuveja išties pilkus debesis. Leidus pailsėti sielai ir protui, pasidaro paprasčiau kurti, be to, lengviau iš šono pamatyti, ką darai.

– Esate save pavadinęs vienišu vilku. Ar toks charakteris netrukdo būti atlikėju, kurio darbas – ne tik kurti, bet ir užmegzti ryšį su auditorija, sukurti jai tam tikrą emociją?

– Mėgstu sakyti, kad nugaroje turiu svirtį, kurią įjungiu, kai važiuoju, pavyzdžiui, į muzikinių apdovanojimų ceremoniją. Esu labai komunikabilus, galiu bendrauti su milijonu žmonių, bet jau nuo kokių 25 metų to nebedarau. Paprasčiausiai ėmiau justi, kad nuolatos dalydamas save į kairę ir dešinę nebesijaučiu gerai. Dabar vykdamas į koncertus, dalydamas interviu ar dalyvaudamas renginiuose persijungiu į kitą režimą, o jiems pasibaigus vėl grįžtu atgal, galima sakyti, tampu atskalūnu. Bendravimas man teikia džiaugsmą, bet aš jį dozuoju, nedarau to nuolat, nes žinau, kad jis mane išsunkia ir vargina.

Nenoriu būti kažkokiu superherojumi, elgiuosi tiesiog kaip protingas pasaulio pilietis, norintis, kad planeta būtų švaresnė.

– Vienas jūsų pomėgių – fotografija. Nuotraukomis pradžiuginate ir feisbuko profilio sekėjus. Kas šioje veikloje teikia daugiausia malonumo?

– Šis hobis atėjo iš mano nevartotojiško gyvenimo būdo. Esu minimalistas, pavyzdžiui, drabužius dėviu tol, kol jų ant kūno beveik nebesimato ir draugė pasako, kad gal jau reiktų išmesti. Man patinka suvokti, kur yra to pradžia, kodėl galiu kvėpuoti, kodėl esu gyvas. Mokydamasis Siesikuose turėjau biologą klasės auklėtoją, jis buvo įrengęs mini zoologijos sodą viename bendrabučio kambarių, kuriame buvo įvairių dalykų, paprastai negaunamų kaime. Turbūt iš čia atsirado suvokimas, kad prie gamtos prieiti reikia atsargiai, kad ji nemėgsta greitų judesių, nuo šių vaikystėje įskiepytų dalykų per visą gyvenimą ir nepabėgau. O fotografuoti, dažniausiai – gamtą, pradėjau vyresnio amžiaus ir buvau pastebėtas ne tik aplinkinių žmonių, bet ir profesionalų. Man tiesiog malonu daryti tai, kas patinka, toje vietoje, kurią gerbiu, – gamtoje. Į šį pomėgį vis gilinuosi. Štai balandžio gale atkeliauja mano kamanių nameliai, bandysiu jų užsiveisti. Dabar labai domiuosi biologija, paukščiais, įstojau į Lietuvos ornitologų draugiją.

– Dažnai jūsų nuotraukų herojai – paukščiai, dalijatės naudinga informacija apie tai, kaip galime jiems padėti. Ar paukščiai – artimiausia jūsų sielai gyvosios gamtos dalis?

– Kai esi dainininkas, negali nejaudinti rytinis paukščių choras. Paukščiai bendrauja, perduoda informaciją per garsą, garso dažnis čia labai svarbus. Kartais ir pats miške mėginu prisivilioti vienokios ar kitokios rūšies paukštį, leisdamas tam tikrą savo dažnį, man tai įdomu. Mėgstu visus gyvūnus, bet tikriausiai artimiausi man – paukščiai.

– Šiandien apie ekologiją kalbama vis dažniau, tačiau jūs tokiais dalykais, kaip šiukšlių rūšiavimas, užsiimti pradėjote gerokai anksčiau – prieš dešimt metų. Ar tada aplinkiniai nepažvelgdavo it į keistuolį?

– Beveik visada gyvendavau vienas, o ir bendravau su protingais žmonėmis, tad keistai žvelgti nelabai buvo kam. Stipriau gilintis į šiukšlių rūšiavimą, domėtis plastiko kultūra pradėjau gal prieš kokius septynerius metus. O štai šiukšles jau seniausiai surinkdavau nuvykęs prie ežerų. Prieš penkerius metus, sužinojęs, kad dėl masinio jo vartojimo nyksta tunai, atsisakiau ir žuvies. Bet man tai atrodo normalu – galiu atsisakyti to, kas naikina mūsų planetą, atskiras jos rūšis, tai mano, kaip pasaulio žmogaus, pareiga. Ir čia ne žygdarbis. Tai turėtų būti duotybė. Mano pozicija tokia buvo jau seniausiai. Tiesiog aš toks buvau ir, man atrodo, visada būsiu.

– Dažnai akcentuojate, kad stengiatės pokyčius pradėti nuo savęs, užuot radikaliai brukęs savąjį gyvenimo būdą kitiems. Kaip reikėtų užkrėsti aplinkinius susirūpinti planetos ateitimi?

– Kasdien krantine važiuoju iš studijos į savo namus ir, pamatęs viduryje kelio besivoliojančią šiukšlę, sustoju jos pakelti. Aplinkinių reakcija būna it matant kvailį. Dažnas lietuvis sako, kad šiukšlės vandenynuose nėra mūsų, bet aš žinau ir galiu pakartoti kiekvienam, kad mūsų prospektu besiridenanti šiukšlė patenka į Nerį, iš Neries – į Nemuną, tada – į Baltijos jūrą, o iš jos – į vandenynus. Visi esame sujungti. Man atrodo, mes, lietuviai, visose sferose esame užsidarę savyje, o ekologiniai procesai juk yra bendri ir globalūs. Tai sudaro bendrą pasaulio mozaiką, nuo to turbūt ir reikėtų pradėti švietimą šia tema. Svarbu paaiškinti, kad negyvename tarsi po stiklo gaubtu, o esame pasaulio dalis.

– Dėl kokių žmonių elgesio – iš namų išmetamų naminių gyvūnų, plastiku teršiamos aplinkos, didžiulio mėsos vartojimo ir panašiai – labiausiai suspaudžia širdį?

– Labiausiai širdį suspaudžia tai, kas susiję su miškais, kurie ir yra mūsų tautos šaknys. Kaip čia vaizdžiau pasakius... Mes buvome tauta, kuri tikėjo gamtos galia, išpažino religiją, kuri buvo labai arti gamtos. Tada atėjo krikščionybė, nukapojo galvas tiems, kurie jos priimti nenorėjo, ir atėmė iš mūsų ryšį su gamta. Kartais žmonės net nesupranta, kodėl jiems skauda širdį matant, kaip kertamas medis. O taip yra dėl to, kad esame genetiškai per milijonus metų su tuo susiję. Skaudina požiūris į dabartinę miškų kultūrą, kai džiaugiamasi didėjančiu miškingumu, nors tai ne tikras, o tiesiog plantacinių miškų augimas. Pasitaiko atvejų, kai lengva ranka iškertamos šimtametės sengirės, medžių alėjos, parkai. Manau, jei nėra pagarbos senam medžiui ar gyvūnui, nebus pagarbos ir senam žmogui. Tai ateina iš to paties. Mes turime gerbti praeitį, kad galėtume įvertinti ir kurti ateitį. Labiausiai ir gelia ši apatija.

– Mažai apie tai išmanantiems asmenims aplinką tausojanti buitis neretai atrodo itin sudėtinga, reikalaujanti daugiau laiko ir pastangų – na, tarsi grįžimas į praeitį. Kokia jūsų paties kasdienybė? Ar daug joje vargo dėl pasirinkimo gyventi tvariai?

– Labai norėtųsi išsiplėsti, bet pasakysiu tik tiek: esu bendravęs su žmonėmis, turinčiais 160 kv. m namą ir sakančiais, kad  nelabai turi vietos rūšiuoti šiukšles. Aš gyvenu 42 kv. m bute ir rūšiuoju, nes tai yra labai paprasta. Kol žmonės patys nepabando, sunku jiems kažką ir pasakyti. Tausoti gamtą, vadinasi, mylėti save, bent jau aš taip suprantu. Žinoma, gali būti, kad viskas yra jau seniai pasmerkta, kad tai procesas, kuriam mes jau leidome pernelyg įsigalėti, nes tai ilgalaikiai vyksmai.

– O pats nuoširdžiai tikite, kad gamtos naikinimo procesas dar sustabdomas?

– Aš tikiu vienu dalyku: darydamas tai, ką darau, darau gera mūsų planetai.

– Pateikite pavyzdžių, ką kiekvienas iš mūsų, nekeisdamas gyvenimo iš esmės, galime daryti, kad prisidėtume prie planetos išsaugojimo?

– Svarbiausia naudoti kuo natūralesnius dalykus. Pavyzdžiui, žmonės bėga nuo ligų pirkdami ekologiškas daržoves, maitinasi sveikai, bet namuose purškia aerozolinius oro gaiviklius, kurie sukelia vėžį. Juk viskas paprasta, galima juos pakeisti eteriniais aliejais, o ne naudoti aerozolius, kurie ir nosį riečia, ir naikina tave iš vidaus. Dažnai akcentuoju, kad nenoriu būti kažkokiu superherojumi, elgiuosi tiesiog kaip protingas pasaulio pilietis, norintis, kad planeta būtų švaresnė. Kartais man atrodo, kad su kai kuriais žmonėmis šiomis temomis tiesiog neverta bendrauti, nes jų skeptiškas įsitikinimas pernelyg gilus, bet, tikiuosi, mąstanti visuomenės dalis didėja.

– Nuo miestietiško šurmulio dažnai pabėgate į savo nediduką molinį namuką, susiręstą gamtoje. Kaip čia atrodo jūsų buitis? Ką šių viešnagių metu dažniausiai veikiate?

– Ten buitis tokia, kokia, įsivaizduokime, buvo Lietuvos kaime prieš kokius trisdešimt metų. Turiu dujinę viryklę, ant kurios išsiverdu arbatos, turiu energijos įkrauti telefonui, o jeigu jis išsikrauna, tada viešnagė gali užtrukti ilgiau. O buitis – labai paprasta, eilinis kaimas, vienkiemis Rytų Lietuvoje. Leidžiu laiką meistraudamas įvairius dalykus, kad ir tuos pačius inkilus. Einu pasivaikščioti į gamtą, stebiu gyvūnus ar paukščius, važiuoju į aplinkinius rajonus, pažintinius takus. Tai nieko ypatinga, iš esmės paprasta kaimo žmogaus diena. Ji man yra priimtina, nes vos ne iki dvidešimties metų gyvenau kaime, tad išmanau visą "virtuvę" – moku užkurti krosnį, sukapoti malkas. Žinau, kaip kitus dalykus, reikalingus tam, kad kaime nenumirtum, padaryti. Juk būna, kai koks miestietis bando užsikurti krosnį, paskui ir randa sušalusį (šypsosi). Taigi, buvimas čia – mano atgaiva, leidžianti pailsėti nuo muzikos ir darbų, kurie yra visai kitos specifikos.

– O kokį save norėtumėte matyti po trisdešimties metų? Ir kokį pasaulį norėtumėte regėti aplink?

– Be abejo, norėčiau save matyti gyvenantį kaime, grojantį su vaikais ant upės kranto ir aiškinantį jiems, kaip svarbu tausoti gamtą. Žinoma, jeigu ta upė vis dar tekės. Žinau, kad pasaulis niekada nepasikeis, visą laiką bus žmonių rūšis, mananti, jog pakanka susitvarkyti tiktai savo kieme. Žinote, bus baisiausia, jei ateis laikas, kai ne tiktai kažkur toli nuo mūsų kils potvyniai ar uraganai ir 300 km/val. vėjas. Juk lietuviai išvadas daro tada, kai padariniai paliečia juos pačius. Galima sakyti, ateitį matau šviesiai, bet širdis kužda, kad ji gali būti ir ne tokia graži, kaip norėtųsi.

– Esate minėjęs, kad jums nebūtų didžiulis iššūkis visą laiką būti visiškai vienam. Pafantazuokime: Žemę ištiko didžiulė nelaimė ir vienintelis išgyvenęs žmogus likote jūs. Ką veiktumėte?

– Tikriausiai susirasčiau gitarą ir dainuočiau liūdniausią arba linksmiausią pasaulyje dainą. Svarbu, ar išliktų paukščiai, gamta. Tikriausiai, jeigu likčiau vienas, eičiau per pasaulį pažiūrėti, kas dar išliko, – eičiau ir eičiau, kol nugriūčiau. Juk ką daugiau liktų tada daryti?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Aleksandra Vladi

Aleksandra Vladi portretas
Nikoleta , tavo deka suzinau kiek daug yra Lietuvoje idomiu zmoniu ,is kuюriu galime daug kuo ismokti .Pagarba!!!

Aleksandra Vladi

Aleksandra Vladi portretas
Nikoleta ,deka tavo isjeskotu pokalbiui zmoniu , kurie pasidalina savo samrotavimais su tavimi, suzinau ,kad lietuvoje yra daug ismintingu ,idomiu, teisingu ,geru zmoniu ,is kuriu galima daug kuo pasimokyti.

?

? portretas
Sako gerbti gamta o pats stovi žole nulaužęs
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių