– Piešti portretus pradėjote dar mokykloje, tačiau tobulėjote savarankiškai. Ar nebuvo minčių studijuoti specialybę, susijusią su šiuo hobiu? O gal praktika svarbesnė už teorines žinias?

– Niekada rimtai nesvarsčiau apie studijas, nes nesugalvojau, ką norėčiau studijuoti. O stoti tik dėl to, kad taip daugelis daro, atrodė beprasmiška. Maniau, jei jau nuspręsiu, kad ateityje man reikės diplomo, tada tą studijų kryptį ir pasirinksiu. Laikui bėgant vis labiau pasinėriau į piešimą ir supratau, kad noriu gyvenime judėti ta linkme. Visko galima išmokti savarankiškai.

– Esate iš nedidelio Radviliškio miesto. Kokia buvo jūsų kasdienybė augant? Ar netrūko erdvės skleistis talentui?

– Buvau gan ramus vaikas ir kasdienybė buvo rami. Bet jau nuo mažens turėjau potraukį menui, dailei. Savo malonumui gamindavau įvairius rankų dirbinius, piešdavau knygų herojus. Pradėjęs lankyti mokyklą jau pradinėse klasėse atkreipiau mokytojos ir bendraklasių dėmesį savo gabumais piešti. Aplinkinių palaikymas labai daug reiškia, įkvepia pasitikėjimo savimi ir noro nesustoti.

– Kadangi piešiate gan ilgai, kokius pokyčius pastebite savo darbuose. Galbūt patobulėjo technika, gal išmokote spręsti problemas, kurios anksčiau kildavo piešiant?

Aš esu gana savikritiškas ir manau, kad tobulėjimui nėra ribų.

– Laikui bėgant pastebiu, kaip po truputį tobulėja mano darbai. Piešimo procesas užtrunka trumpiau, pavyksta su mažesnėmis pastangomis. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi ir žinojimo, kad labai norint galima pasiekti visko. Ir visada įdomu, kokį dar lygį galima pasiekti ateityje.

– Papasakokite apie savo piešimo techniką. Ištobulinote ją pats ar pasitelkėte kitų kūrėjų pavyzdžius?

– Net nežinau, kaip pavadinti savo piešimo techniką. Daugumą savo darbų piešiu pieštukais ant popieriaus. Laikui bėgant išsirinkau sau labiausiai patinkantį popierių ir pieštukus. O visa kita – tiesiog ne vienų metų įdirbis.

– O ko dar norėtumėte išmokti, kur reikėtų pasitempti?

– Aš esu gana savikritiškas ir manau, kad tobulėjimui nėra ribų. Tad pasitempti dar reikia visur. Be abejo, yra technikų, kurias ateityje sieksiu įvaldyti. Pavyzdžiui, didelių spalvotų paveikslų tapyba.

M. Dovidaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnas jūsų portretų herojus – Lietuvos ar pasaulio garsenybė. Kas paskatino tokį pasirinkimą? Galbūt tai ir protingas marketingo žingsnis, turint galvoje, kad įžymybės neretai mielai pasidalija jūsų darbais?

– Natūralu, kad pagalvojus, ką norėčiau nupiešti, pirmiausia į galvą ateina žinomi žmonės, kurie turi įdomių nuotraukų. Be abejo, kartais tai padeda man pasiekti didesnes auditorijas.

– Piešiate portretus ir pagal individualius užsakymus. Kokio keisčiausio prašymo teko sulaukti? Ką tapyti atsisakytumėte?

– Dažniausiai klientų prašymai suprantami ir realizuojami. Bet kartais pasitaiko gauti neaiškių nuotraukų, kuriose veidai labai neryškiai matomi. Tokių užsakymų tenka nepriimti, nes siekiu tik gero rezultato. O dar yra tekę gauti prašymų nutapyti moteris nuogas, gyvai kaip "Titanike". Bet tokie pasiūlymai tik sukelia šypseną ir jų mandagiai atsisakau.

– Neretas menininkas pasiskundžia, kad išgyventi vien iš dailės, muzikos ir panašių užsiėmimų praktiškai neįmanoma. Kokie jūsų požiūris ir patirtis šiuo klausimu?

– Tikiu, kad bet kurioje srityje žmogus gali apsirūpinti geromis pajamomis, jei yra joje geriausias ir turi labai gerus įgūdžius. Ne išimtis ir piešimas. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kaip žmonės kuo puikiausiai iš to gyvena.

– Minėjote, kad jums labai svarbus grįžtamasis ryšys su auditorija. O kaip reaguojate į kritiką? Esate jautrus jai?

– Manau, jog nesu jautrus kritikai, nes tikiu: tobulėjimas ir augimas glaudžiai susiję su laime. Tad jei gaunu konstruktyvios kritikos, galiu ją panaudoti augimui, o tai man suteiks laimės.

Mano tikslas nėra orientuotas tik į išvaizdą.

– Kas jums labiausiai patinka piešime? Galbūt šis užsiėmimas – savotiška terapija, o gal atvirkščiai – kelia daug streso, bet galutinis rezultatas jį atperka?

– Kadangi tuo užsiimu jau nemažai metų, esu perėjęs įvairias fazes. Kol mano įgūdžių lygis buvo daug žemesnis ir viskam reikėdavo daugiau pastangų, labiau išvargdavau, ne visuomet žinodavau, ar man pavyks. Tačiau laikau tai kelio dalimi ir manau, kad visada turi savimi tikėti. Laikui bėgant jaučiu vis didesnį pasitenkinimą dėl to, ką darau, tai tampa aistra ir gyvenimo būdu. Jei bent porą dienų nepiešiu, norisi sugrįžti prie to ir judėti pirmyn.

– Šalia piešimo yra ir kita jūsų gyvenimo aistra – sportas. Ar tam, kad džiaugtumėtės raumeningu kūnu, pakanka vien sportuoti, o gal dėl geros formos griežtai reguliuojate mitybą ir gyvenseną?

– Mano treniruotės dažniausiai būna labai intensyvios, sudeginu daugybę kalorijų, tad galiu sau leisti ir daug valgyti. Tačiau maistas, kurį renkuosi, yra sveikas ir naudingas organizmui. Mano tikslas nėra orientuotas tik į išvaizdą. Sportuodamas daugiausiai stengiuosi lavinti jėgą, ištvermę, greitį. Taip pat man labai svarbu gera sveikata ir savijauta. Stengiuosi gyvenime palaikyti pusiausvyrą.

Pusiausvyra: sportas Matui tapo gyvenimo būdu. Jis vaikinui padeda palaikyti gyvenime pusiausvyrą: nuo ramaus koncentruoto piešimo atsitraukia treniruodamasis sporto salėje. "Lithuania fitness challenge" archyvo nuotr.

– Kone kiekviename straipsnyje apie jus paminima, kad tikrai neatrodote kaip žmogus, kurio vaizdinys pirmas iškyla galvoje išgirdus žodį "menininkas". Jums pačiam tai smagu, o gal trukdo ir erzina?

– Manęs tikrai neerzina ir netrukdo tai, kad neatrodau kaip menininkas. Atvirkščiai, net įdomu pamatyti žmonių reakcijas pamačius mano darbus, sužinojus, kad esu dailininkas, nes to nebūna tikimasi.

– Beje, nors dėl išvaizdos sulaukiate daug komplimentų, yra ir kita medalio pusė: merginos neretai mano, kad savo išvaizda besirūpinantys vaikinai dažnai būna savimylos, neieško rimtų santykių ir t.t. Ar teko patirti panašaus požiūrio į save, sunkumų dėl jo kuriant santykius?

– Dažnai galima susikurti klaidingą įspūdį apie žmogų su juo nesusipažinus ir nepabendravus. Kas mane pažįsta, žino, kad esu paprastas, draugiškas ir tikrai nepasipūtęs. Tad niekada nesu susidūręs su tokiais sunkumais. Manau, jog reikia rūpintis tiek vidumi, tiek išore.

– O kaip su laiku keitėsi jūsų asmenybė? Gal jos formavimuisi įtakos turi tiek piešimas, tiek sportas? Papasakokite.

– Bėgant laikui tapau vis labiau pasitikintis savimi, jaučiu vis didesnį dėkingumą, kad galiu užsiimti tuo, kuo užsiimu. Smagu suprasti, kad galimybės beribės ir pasiekti gyvenime galima visko. Siekiant tikslų teko pereiti nemažai iššūkių ir išbandymų, tai, be abejo, ugdo ir stiprina asmenybę. Kuo daugiau išbandymų įveiki, tuo geriau supranti, kad gali pasiekti ir daugiau.

– Kokių dar pomėgių, be sporto ir piešimo, turite? Koks jūsų tobulas laisvadienis?

– Kadangi sportas ir piešimas man teikia malonumo, net nežinau, ar man reikia laisvadienių. Kartais, be abejo, reikia atsitraukti nuo piešimo, nukreipti dėmesį kitur – pabūti su draugais, šeimos nariais. Turbūt maloniausias poilsis man yra aktyvus.

– Kokia didžiausia jūsų svajonė?

– Pirma mintis, atėjusi į galvą: noriu savo pasiekimais įkvėpti ir kitus žmones, kad atradę savo pomėgius ir jie siektų užsibrėžtų tikslų. Nuostabus jausmas, kai, įdedant daug darbo, pastangų, kantrybės, ima matytis rezultatai, o žmonės vertina tai, ką darai.