– Ką daro teatro režisierius – įsivaizduoti lengviau, o štai kokios pareigos gula ant televizijos režisieriaus pečių?

– Esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, televizijos ir kino režisūrą. Dar būdama antrame kurse įsiprašiau padirbėti į vieną televiziją, kuri tuomet kūrė realybės šou. Karjerą pradėjau nuo tekstų išrašymo ir taip po truputėlį ėjau pirmyn, gaudama vis atsakingesnių užduočių.

Televizijoje pats svarbiausias dalykas yra komanda. Dirbdami po vieną nieko nepadarytume, o „Kaukėse“ ir „Muzikinėje kaukėje“ TV režisierius yra tas žmogus, kuris sujungia visas šių projektų darbuotojų komandas.

Pirmoji mano, kaip režisierės, užduotis – surinkti laidų dalyvius. Ką konkrečiai kviesti, sprendžiu ne aš viena: šį klausimą mūsų prodiuserių kompanija aptaria kartu su televizijos kanalu. Šiuo atveju – su LNK. Tariamės, kokie „Muzikinės kaukės“ dalyviai žiūrovams būtų įdomiausi. Prisirašome garsių žmonių pavardžių, o tuomet sėdu jiems skambinti.

– Spėju, kad įkalbėti mūsų be galo užsiėmusias žvaigždes – didelis menas. Kokius milijonus jiems pažadate, kad sutiktų?

– Jokių milijonų (juokiasi). Kai kurie iš jų į projektą ateina po kelerių metų. Kodėl? „Muzikinę kaukę“ pradedame filmuoti žiemą, o daugelis pramogų pasaulio žmonių sausį, vasarį atostogauja – ilsisi po įtempto kalėdinio renginių laikotarpio. Bandome derinti datas, o jei neišeina – dalyvavimą nukeliame iki kitų metų.

Kiti bijo, nedrįsta, sako: „Paskambinkite kitais metais…“ Ir skambinu. Kartais vėl išgirstu tą patį atsakymą, tuomet vėl skambinu, kol galiausiai pavyksta.

LNK, G. Nemanytės-Lungienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kai jau randate visus laidos dalyvius ir aptariate su jais, kokius garsius muzikos atlikėjus galėtų įkūnyti, kokie darbai toliau rikiuojasi jūsų užrašų knygutėje?

– Toliau ateina eilė atlikėjų įvaizdžiui. Derinu jį su stilistais, tariamės, kaip kiekvienas įsikūnijimas galėtų atrodyti. Žiūrime, kokios vienoje laidoje bus jų drabužių spalvos, kad nebūtų taip, jog visi atlikėjai raudoni arba visi žali (juokiasi).

Paskui prasideda repeticijos. Susitinkame su choreografu. Aptariame, kaip atrodys visų atlikėjų choreografija, suderiname, ar reikės šokėjų grupės šalia. Kuris atlikėjas ir jo daina pradės laidą, kuris užbaigs. Svarbu ir šviesos, mikrofonai, LED ekranų projekcijos. Tik po visų šitų paruošiamųjų darbų pagaliau prasideda filmavimai.

– Esate išsyk dviejų laidų režisierė. Palyginkite, kuriai laidai: „Kaukėms“ ar „Muzikinei kaukei“ – mūsų žvaigždės greičiau ištaria „taip“?

– „Muzikinėje kaukėje“ labiau dairomės į dainininkus ir dainuojančius aktorius, nes tai vokalinis įsikūnijimų šou, o „Kaukėse“ po kauke gali slėptis visiškai netikėtas žmogus. Juo gali tapti ir dainininkas, kuris moka keisti savo balsą, ir bet kas kitas: sportininkas, politikas, nuomonės formuotojas, žodžiu, žmogus, su scena neturintis nieko bendro.

Lenktynininką Vaidotą Žalą dalyvauti „Kaukėse“ įkalbinėjau net ketverius metus. Jis visada man sakydavo: „Aš nedainuoju, juo labiau – prieš visą Lietuvą!“ Tačiau šį sezoną man kažkaip pavyko jį įtikinti dalyvauti. Taip pat ir vieną žymiausių Lietuvos plastikos chirurgų Vygintą Kaikarį. Sutiko ir Erika Vitulskienė, kuri visuose savo interviu žiniasklaidai sakydavo, kad jai patinka avantiūros, bet yra vienas dalykas, kurio ji niekada nedarys, – nedainuos! Ir ką jūs manote – galiausiai ir Erika atsidūrė po Agurko kauke!

Beveik visada, kai skambinu žmogui pirmą kartą, jis sako: „Ne, ne… Aš nedainuoju!“, bet mano darbas toks ir yra: įtikinti ateiti į laidą. Pasiekti, kad jis ne tik užsidėtų kaukę, bet ir projektą paliktų nuoširdžiai džiaugdamasis savo dalyvavimu. Kad ne tik žiūrovams, bet ir jam pačiam ta patirtis taptų maloniu, bet ne stresą keliančiu iššūkiu. Kad žmogus pajustų tam tikrą vidinį savo laimėjimą.

Nepatikėsite, bet, projektui įsibėgėjus, „Kaukių“ dalyvius taip užvaldo azartas, kad jie neriasi iš kailio, griebiasi įvairių taktikų, kad tik kuo ilgiau išliktų inkognito!

– Minėjote, kad profesionalūs dainininkai „Kaukėse“ įsigudrina keisti savo balsą arba vaidinti, kad yra bebalsiai…

– Ir tai labai gerai! Tai suteikia projektui papildomos intrigos. Tarkim, žemaitukas Linas Vaitkevičius. Jis kiekvienai dainai ieškodavo vis skirtingo vokalinio personažo. Tai pasitelkdavo savo suvalkietišką akcentą, tai užtraukdavo operiniu balsu, tai baubdavo kaip jautis arba tyčia nusidainuodavo. Jis – puikus pavyzdys, kaip atlikėjui kyla azartas mėtyti pėdas ir klaidinti detektyvų komisiją.

Prieš porą metų Ruslana, Ukrainos dainininkė, pas mus slėpėsi po Saulės kauke, tai mokėmės drauge, kaip tarti lietuviškus dainos žodžius, nes ji nusprendė būtinai padainuoti lietuviškai!

Dažnai dalyviai man siunčia balso žinutes klausdami, ar gali dainuoti vienaip, kitaip, o gal geriau trečiaip? Tariamės, kaip geriau pasislėpti, kad ilgiau išliktų neatpažinti. Nepatikėsite, bet, projektui įsibėgėjus, „Kaukių“ dalyvius taip užvaldo azartas, kad jie neriasi iš kailio, griebiasi įvairių taktikų, kad tik kuo ilgiau išliktų inkognito!

LNK, G. Nemanytės-Lungienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kam sunkiau lukštenti galvosūkių riešutus: žiūrovams, atstovaujantiems sofos lygai, ar detektyvų komisijai, matančiai dalyvių pasirodymus tiesiogiai?

– Žiūrovai galbūt stebisi, kaip detektyvai taip ilgai klaidžioja ir neatpažįsta, kas slepiasi po kaukėmis. Tačiau neapsigaukite – žiūrovai gauna daugiau užuominų, jie kitaip girdi garsą, kuris plačiai išsisklaido didelėje arenoje.

Žmonės, atsidūrę prie detektyvų stalo, staiga supranta, kad nieko nebesupranta. Jie ima kurti savo taktikas, seka įtariamųjų socialinius tinklus: žiūri, ką jie kelia, kada paskutinį kartą buvo prisijungę ir pan. Žodžiu, juos irgi užvaldo azartas ir jie ima elgtis kaip tikri detektyvai.

Praėjusį šeštadienį įvyko „Kaukių“ finalas ir penktojo sezono nugalėtoju žiūrovai išrinko Zebrą, po kuriuo slėpėsi aktorius, „Muzikinės kaukės“ vedėjas Arnas Ašmonas. Tarp filmavimų jis kelioms dienoms buvo išvykęs pailsėti į Lenkiją ir šauniai sumėtė pėdas. Pasidarė papildomų nuotraukų, kurias kėlė į socialinius tinklus, kai pats jau buvo Lietuvoje. Detektyvai įtarė, kad po Zebro kauke galėtų būti Arnas, bet pamatę feisbuke, kad jis vis dar keliauja po užsienį, šios minties atsisakė.

Ne vienam įtariamajam „Kaukių“ dalyviui esu sukūrusi alibi – suorganizavusi nuotraukų iš bendrų pažįstamų, kurios leido komisijai manyti, kad tas žmogus filmavimo metu yra visai kitoje Lietuvos vietoje ir tikrai negali būti ant scenos.

– Vadinasi, jūs esate ne tik režisierė, bet dar ir detektyvų klaidintoja?

– Geriau sakykime – kaukių sąmokslininkė (juokiasi), nes aš padedu ir patiems dalyviams sugalvoti, ką sakyti jų artimiesiems, kuriems negalima nė žodžiu prasitarti apie projektą.

Tuomet rašau elektroninius laiškus, kviečiu tą žmogų į kitos laidos filmavimą ir priduriu, kad užtruksime visą dieną, nes reikės aptarti daug temų. Žmogus parodo tą laišką savo antrajai pusei ir namuose įsivyrauja taika.

– Tai viskas „Kaukėse“ vyksta itin slaptai? Tačiau jūsų pačios namiškiai turbūt žino, kas slepiasi po tais gremėzdiškais kostiumais?

– Oi ne, ką jūs! Nei mano artimieji, nei mano draugai, nei pačių dalyvių artimiausi žmonės šios informacijos nežino. Net mano vyras, kai spėliojant galų gale trūksta kantrybė, ima juokais maldauti: „Gal gali bent kartą per penkerius metus man pasakyti, ar aš teisingai spėlioju?!“ Tačiau aš negaliu.

Tenka atsilaikyti ir prieš draugių ar net kolegų spaudimą, kurie pusiau juokais, pusiau rimtai bando iškvosti informaciją ir beveik visada priduria, kad niekam nesakys. Tačiau aš vadovaujuosi taisykle, kad vienas papildomai žinantis žmogus atstoja visą dešimtį, tad… tyliu.

LNK, G. Nemanytės-Lungienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kadangi visi šių dviejų laidų organizaciniai reikalai eina per jus, turbūt net miegate su telefonu rankose?

– Panašiai. Jei reikėtų rinkti mano situaciją geriausiai apibūdinančią kaukę, turbūt būčiau… Telefono Ragelis (kvatojasi). Nes žinutes gaunu, į jas atsakau iki pat vidurnakčio. Kaip kitaip, jei žmogus grįžta po darbų ir, vakare radęs valandėlę laiko, ima repetuoti? Negi jis lauks ryto, kad su manimi pasidalytų, kas kelia nerimą dabar? Kalbamės, tariamės, ieškome geriausio sprendimo čia ir dabar.

Man mano darbas yra gyvenimo būdas. Jei žmogui reikia, aš visada kalbuosi, niekada neišjungiu telefono garso. Esu ir naktį sulaukusi nerimo žinučių, kad kažkas neišeis, nepadarys… Tada tenka būti ir psichologe. Nuraminti dalyvį, kad jo silpnąsias vietas galima pridengti, papildyti šokiu ar kitais vizualiniais sprendimais.

„Kaukėse“ yra buvusi tokia situacija, kai, likus dienai iki filmavimo, žmogus supanikavo – nebeatsiliepė telefonu. Tada man teko verstis per galvą ir paskutinę naktį ieškoti naujo dalyvio, kuriam dar teko persiūti ir kaukės kostiumą…

– Spėju, kad po tokios nakties atsirado ne vienas žilas plaukas?

– Oi, tikrai ne vienas. Aš visa žila (juokiasi)… Kažkas panašaus buvo su Irena Starošaite prieš pradedant filmuoti šio sezono „Muzikinę kaukę“. Viską suderinome ir vieną dieną prieš pat filmavimus sulaukiau Irenos skambučio, kad ji yra skubiosios pagalbos skyriuje, o jai gipsuoja koją. Teko galvoti, kaip suktis iš padėties, – taip scenoje atsirado kėdė, nebeliko jos šokio. Šiuo metu situacija gerėja, tai ateityje žiūrovai tikrai pamatys Ireną ir šokančią.

– Ar „Kaukių“ režisierė sprendžia, kokios naujos kaukės turėtų atsirasti projekte?

– Ne paslaptis, kad „Kaukių“ formatą perkame, todėl žvalgomės ir po kitas šalis, kurios taip pat rengia šį projektą. Turime stiprią skulptorių-dizainerių komandą, todėl visi susėdę tariamės, kaip galėtų atrodyti naujojo sezono kaukės.

Kitas klausimas – ar viską, ką sugalvojame, įmanoma padaryti. Pirmosios kaukės tikrai buvo daug sunkesnės ir nepatogesnės nei  dabar. Su jomis ne tik judėti, bet ir stovėti scenoje būdavo sunku.

Per penkerius metus jos gerokai patobulėjo. Problema, kad kaukės dalyviams dėl slaptumo daromos be primatavimų. Skulptoriai-dizaineriai žino tik kiekvieno dalyvio duomenis (ūgį, batų dydį, liemens, krūtinės apimtį ir pan.). Kiek įmanoma, jiems nupasakoju, kaip atrodys žmogus, kuriam bus skirta konkreti kaukė. Supraskite: kuo mažiau žmonių žino – tuo saugiau. Todėl pasitaiko visokių kuriozų, kai dalyvio regos laukas atsiduria truputį kitame taške ir jis, atėjęs į sceną, nieko nemato.

Kartais, kai naktį iš filmavimų grįžtu namo, norisi tik vieno – pasėdėti ir pažiūrėti į vieną tašką.

– Kaip suprantu, tos kaukės nepatogios? Ar pati buvote į kurią nors iš jų įlindusi?

– Žinoma, beveik į visas. Prieš aprengdama jomis dalyvius turiu įsivaizduoti, kaip jie ten jausis, ir ką galbūt dar reikėtų patobulinti. Tarkim, Agurko kaukė. Jei panižtų nosį būnant joje – pasikasyti tikrai negalėtumėte. E. Vitulskienei su ta kauke teko patirti ir dar vieną iššūkį – jos akys atsidūrė toje vietoje, kur yra Agurkėlio žandai. Išėjusi į sceną ji nieko nematė, bet vis tiek šoko su šokėjais, nusisuko nuo mūsų kamerų, vos pavyko ją nufilmuoti. Buvo ir juokinga, ir smagu.

Kitą sykį, kai scenoje pasirodė Jūrų Vėplys (aktorius Marius Repšys), jis vos nenusivertė nuo scenos. Aš jau beveik šaukiau padėjėjams, kad pultų jį gaudyti, bet aktorius, pasirodo, vis tik kažkiek matė… Jis saugiai nulipo, davė penkis žiūrovams ir užsiropštė ant scenos atgal.

Yra buvęs ir toks atvejis, kai, vienam dalyviui užsidėjus kaukę, jį apėmė panika. „Aš negaliu su ja eiti į sceną“, – kartojo laukdamas savo eilės. Teko jį drąsinti, raminti, kol galiausiai žmogus save nugalėjo, bet tos kelios minutės man kainavo dar keletą žilų plaukų.

LNK, G. Nemanytės-Lungienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų sūnui Kajui – dvylika, dukrai Tėjai – dešimt. Ar vaikams rūpi mamos televiziniai reikalai, ar vis dėlto labiau jie nori vieno: kad mama mažiau dirbtų ir dažniau būtų su jais namuose?

– Kajui labai rūpi. Jis žiūri visas „Kaukių“ laidas ir netgi aiškina man, ką galėčiau padaryti kitaip, kad laida būtų įdomesnė. Dažnai abu su tėčiu atvyksta į filmavimus, turi savo favoritus, už kuriuos balsuoja. Savo namiškiams, ypač savo vyrui Haroldui, esu be galo dėkinga, kad man nepriekaištauja, mane supranta, nes kartais, kai naktį iš filmavimų grįžtu namo, norisi tik vieno – pasėdėti ir pažiūrėti į vieną tašką. Jų dėka man nereikia dalytis į dvi dalis – plėšytis tarp darbo ir šeimos.

Kur pailsiu? Sodindama, augindama gėles, suleidusi rankas į žemę. Grįžusią namo mane pasirinka ne tik šeima, bet ir trys šunys. Aš juos glostau, kai turiu laiko – užsiimu dresūra, visi einame pasivaikščioti. Man jų trijulė – didžiausias poilsis ir terapija. Mažiausia, bet vyriausia yra Byverio terjerė Kruopa, per vidurį – šiba inu veislės kalytė Juki, o jauniausias, bet didžiausio svorio yra Berno zenenhundas Brolis. Jis sveria 50 kg. Lankėme su Broliu dresūros pamokas, tad elgiasi labai kultūringai. Aš sodinu gėles, o jis jas iškasa, tada vėl abu iš naujo sodiname. Žodžiu, esu labai laiminga, kad galiu mėgautis šuniukų terapija tiesiog namuose.

– Nė žodžiu neužsiminėte apie Tėją? Jūs – režisierė darbe, o Tėja galbūt režisierė namuose?

– Tėja mūsų šeimoje yra kaip nepriklausoma valstybė. Labai savarankiška mergina, bet mus tris: ją, mane ir „Muzikinę kaukę“ – lydi vienas gražus sutapimas. Kai mūsų prodiuserių kompanijai buvo pasiūlyta kurti „Muzikinę kaukę“ ir turėjo prasidėti trečiasis laidos sezonas, aš jos laukiausi. Taigi, prieš vienuolika metų ji neakivaizdžiai dalyvavo mano pirmojoje „Muzikinėje kaukėje“. Finalas vyko išsyk po Kalėdų, o jau sausio 6-ąją gimė mano Tėja. Todėl visada, kai žiūriu į dukrą, suprantu, kiek daug „Muzikinių kaukių“ jau įvyko.