Floristas A. Plindinas ir jo gėlių teorija

Andrius Plindinas juokauja, kad meilė gėlėms jo gyvenime atsirado maždaug tuo pat metu, kai išmoko vaikščioti. Šiandien jis – vienas žinomiausių šalies floristų. Tiesa, Andrius turi tvirtų įsitikinimų apie gėles, kurie prieštarauja viskam, ką apie jas esame girdėję.

– Kada į jūsų gyvenimą atėjo floristika?

– Nuo ankstyvos vaikystės geriausias žaislas man buvo gėlė, o daugiausia laiko praleisdavau pievose rinkdamas įvairius augalus. Augau vienkiemyje, miškingoje vietovėje. Turbūt aplinka mano meilę floristikai ir suformavo.

– Po vaikystės, praleistos gamtos apsuptyje, nebuvo sunku persikraustyti į Vilnių?

– Mane visuomet lydi mano kambarinių augalų kolekcija, taigi dalelė gamtos yra mano namuose. Žinoma, gamtoje norisi būti – nagus į žemę sukišti, ką nors pasodinti, paravėti. Sunkiausias laikas šiuo atžvilgiu yra žiema, bet gamtą pasiekiu kiekvieną dieną darbe, nes jis tiesiogiai susijęs su augalais.

– Kokia dar veikla, be darbinės, džiugina?

– Lengviau turbūt būtų išvardyti, ko veikti nemėgstu. Patinka namų remontas, galiu drabužį persisiūti, sugedusią buitinę techniką susitaisyti, maistą ruošti. Man įdomu išbandyti viską. Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl žmonės nedrįsta net pamėginti ką nors padaryti. Vieną, antrą kartą nepavyksta, o trečią, žiūrėk, jau tobulai pavyksta. Manau, taip galima ir paslėptų talentų savyje atrasti.

– Floristas – ne pati dažniausia vyro profesija. Esate pasakojęs, kad jaunystėje jūsų meilė augalams sukeldavo bendraamžių pašaipas. Ar dar tenka susidurti su žmonių nuostaba, kai sužino, ką dirbate?

– Gal jau nebe tiek, nors dar būna atvejų, kai žmonės, atėję į parduotuvę, nustemba, kad juos aptarnaus vyras. Ypač vyresnės kartos žmonės įsitikinę: jei jau gėlės, tai su jomis turi dirbti moteris, nes moterys viską apie gėles žino geriau negu vyrai. O iš tikrųjų visi didieji pasaulio floristikos meistrai yra vyrai.

Be to, floristika nėra darbas, lengvai įveikiamas gležnai, trapiai moteriai. Renginius, šventes dekoruoti – fiziškai sunkus, alinantis darbas, kartais užtrunkantis net dvidešimt keturias valandas per parą. Tenka ir sunkius daiktus panešioti, nes įvairios konstrukcijos sveria išties daug. Aplinkiniai nustemba, kai atvykstu dekoruoti renginio, o mano krepšyje – atsuktuvai, pjūklai, grąžtai. Jei sugalvotam konceptui reikia fotosienos ar konstrukcijos, tenka ir pačiam pasigaminti, o tik paskui užsiimti kūrybine dalimi.

– Iš kur semiatės įkvėpimo saviesiems kūriniams? Galbūt yra menininkų, kuriuos laikote savo autoritetais?

– Tam, kas man pačiam gražu, įkvėpimo semiuosi iš dviejų dalykų – muzikos ir gamtos. Muzika mane lydi kasdien, pati įvairiausia, gal išskyrus tik sunkųjį roką. Jos pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jaučiuosi nubudęs ryte. O gamta yra tobulai graži ir be žmogaus įsikišimo, ji pati sukuria nuostabiausias kompozicijas, tereikia gebėti jas pamatyti ir bent kažkiek perteikti.

Gamta yra tobulai graži ir be žmogaus įsikišimo, ji pati sukuria nuostabiausias kompozicijas, tereikia gebėti jas pamatyti ir bent kažkiek perteikti.

Kadangi šiandien viskas yra lengvai pasiekiama ir matoma per socialines medijas, nėra kažkokių konkrečių žmonių, kurių visi be išimties darbai būtų man gražūs. Yra ir lietuvių meistrų, kurių kažkada sukurti pavieniai darbai man be galo gražūs, lygiai taip pat – ir kalbant apie užsienio kūrėjus. Bet tai daugiau orientacinis pagrindas tam, kas vyksta mano galvoje. O kalbant apie renginių, švenčių dekorą, paprastai yra tam tikras standartas. Klientai dažniausiai atneša nuotrauką, pamatytą kur nors internete, ir prašo ko nors panašaus, bet ne identiško. Dažnai – kad būtų kitaip negu pas kitus.

– O kaip per laiką pakito jūsų paties skonis? Kokio tipo gėlių puošmenos labiausiai prie širdies šiandien?

– Man viskas gražu. Galiu nusiskinti paprastą lapą ir man jis bus be galo gražus, galiu gauti, pavyzdžiui, skintą tropinį vandens lelijos žiedą sausio mėnesį ir taip pat labai juo žavėsiuosi. Neturiu mėgstamiausių konkrečių rūšių. Manau, reikia sugebėti grožį pamatyti paprastume, kiekvienoje detalėje, suprasti, kad kiekvienas atskiras daiktas, augalas, šaka ar lapas pats iš savęs jau yra gražus. Kalbant apie stilistiką, savąją apibūdinčiau kaip žydinčią pievą, tai mano įkvėpimo šaltinis, man priimtiniausias braižas. Manau, su laiku kiekvieno kuriančio žmogaus skonis formuojasi ir kinta.

– Pakalbėkime apie mados tendencijas floristikoje. Kas, jūsų, kaip profesionalo nuomone, madingiausia šiandien, link ko bus krypstama ateityje?

– Šiandien visas pasaulis, tiek mados pramonė, tiek floristika, maisto ruoša, juda viena kryptimi – link natūralumo, organikos. Dabar turime situaciją, kai viskas siaubingai užteršta plastiku, vandenynuose kalnai nesuyrančių šiukšlių. Todėl ir savo darbe stengiamės nenaudoti jokių celofaninių, plastikinių pakavimo medžiagų, o dažniau renkamės tokias, kurios suirtų kuo greičiau. Yra daugybė klientų, kurie netgi reikalauja, kad puokštė būtų surišama paprastu šiaudu ir supakuojama į popierių. Man toks pakavimas asmeniškai ir gražesnis. Mados tendencijos šioje dekoro šakoje jau kokie penkti šešti metai juda link natūralumo, grįžta laisva, padrika, dvaro stilistika, kuri yra lengva, neperkrauta. Į kompozicijas grįžta laisvumas, įvairūs paprasti augalai – žolės, smilgos, smulkios gėlytės, primenančios laukų gėles.

– Beje, ką manote apie kiek komišką įspūdingų puokščių nuomos paslaugą asmenukėms?

– (Juokiasi.) Na, šiandienėje visuomenėje yra žmonių, kuriems labai norisi padaryti aplinkiniams tokį įspūdį, kad šie tiesiog netektų žado. Tai mane siutina, nes paprasčiausiai mąstau, kam to reikia? Na, gerai, nori atrodyti prieš kažką geriau, kiečiau, viskas šaunu, išsinuomojai tą 200 rožių puokštę, prisifotografavai, bet kas iš to? Juk iš tikrųjų tai tu jos negavai, niekas tau jos nepadovanojo... Tiesiog apgavai save, kitus, bet iš tiesų taip negyveni. Esu girdėjęs frazę "žmonės gviešiasi prabangos, kurios neužsidirbo". Manau, tokiam elgesiui šis posakis labai tinka.

– Sakoma, kad yra gėlių kalba. Papasakokite apie ją daugiau. Pavyzdžiui, kokią puokštę dovanoti norint išreikšti romantinį susižavėjimą? Kokią – siekiant atleidimo? Kas tinka sveikinant gavus paaukštinimą darbe ar įgijus mokslo diplomą?

– Žiūrint iš etiketo pusės, niekada neprašausite pasirinkę tvarkingai supakuotus vienos rūšies ir spalvos žiedus (kiekis priklauso nuo kiekvieno kišenės). Tokia puokštė visada bus laiku ir vietoje.

Nebereikėtų žiūrėti į tuos iš senų laikų atėjusius įsitikinimus apie žiedų spalvų simbolius, pavyzdžiui, kad geltonos gėlės simbolizuoja neapykantą, neištikimybę ir panašiai. Verčiau pamąstykite, kas gražu gavėjui. Pavyzdžiui, yra žmonių, negalinčių pakęsti rožių. Tokiam žmogui padovanoję puokštę šių gėlių tiesiog jį įžeisite.

Be to, nereikėtų gėlių skirstyti į moteriškas ir vyriškas. Yra vyrų, dievinančių bijūnus, vėdrynus – tikrai romantiškas gėles, kurias nuotakos dažniausiai renkasi savo puokštėms. Ir tai visiškai normalu, nes kiekvieno skonis skirtingas. Į jį ir reikėtų atsižvelgti, o ne laikytis kažkokio susigalvoto etiketo.

– Tačiau yra gėlių, pavyzdžiui, kalijų, kurios tarsi ir siejamos su gedulu. Ar drąsiai galima dovanoti ir jas?

– Yra paprastas paaiškinimas, kodėl kai kurioms gėlėms priklijuota gedulingų etiketė. Seniau, jei žmogus mirdavo vasarą, kokių gėlių darželiuose augdavo, tokias nuskindavo ir nešdavo ant kapo. O žiemą likdavo dvi galimybės. Pirmoji – beprotiškai brangios keraminės ar šilkinės rankų darbo gėlės. Labai įstrigo skaitytas straipsnis apie grafų Tiškevičių kapus, kuriuos tvarkant buvo rasti metaliniai vainikai, gausiai dekoruoti porcelianinių rožių žiedais. Tuo metu tai buvo absoliuti prabanga. Pas paprastus žmones atsirasdavo iš popieriaus susuktos rožytės, imituotos kalijos. O skintos gėlės būdavo tos, kurios žydėdavo pas močiutes ant palangių, – kalijos arba meileniai. Juk tais laikais iš užsienio jokių gėlių neimportuodavo, tad turėjome tik tai, kas augo čia.

Turbūt kalija iš šių laikų ir užsifiksavusi žmonėms kaip gedulo gėlė. O man pačiam jos yra be proto gražios, kaip tik neseniai buvau nusipirkęs papuošti savo svetainei. Šios gėlės nuostabiai ilgai laikosi pamerktos nuskintos, šiandien jų koloritas labai platus, šitiek naujų veislių – tiesiog neįmanoma jų nemėgti! Man patinka ir tos pačios baltos, pilnavidurės, standartinės chrizantemos, dažnai nešamos į kapines – nukirpus lapus ir drauge pamerkus kokią dešimtį žiedų jos atrodo nuostabiai, ne prasčiau už rožes ar hortenzijas. Tai Japonijos imperatorių gėlė, kuri kadaise buvo vertinga kaip auksas, ja buvo netgi atsiskaitoma. Taigi iš tikrųjų nėra gėlių, kurios tiktų ar netiktų laidotuvėms.

– Esate argumentavęs, kad žmogus gimsta ir miršta vienas, o gyvena poroje, tad ir dovanoti gyviesiems reikėtų porinį skaičių gėlių. Tai dar vienas nereikalingas mitas, susijęs su gėlėmis?

– Būtent! Visada tai kartoju ir manęs jau nebestebina, kai ateina jaunimas, ir, pavyzdžiui, vaikinai savo draugėms perka keturias rožes. Tai visiškai normalu, taip ir turėtų būti, o pas mus iš tų senų laikų vis dar yra gajūs mitai, kurie, deja, turbūt dar ilgai ir nuobodžiai neišmirs.

– Beje, gal yra progų, kai gėlių dovanoti šiukštu negalima?

– Labai dažnai tenka matyti, kad žmonės, norėdami pasveikinti vaikelio gimimo proga, perka ir tiesiai į gimdymo namus veža puokštes. Pradėkime nuo to, kad iš Olandijos gėlės atkeliauja pripildytos chemikalų, kad kuo ilgiau laikytųsi. Kitas momentas – įvairios stipriai kvepiančios gėlės netinka dovanoti šia proga, nes tiek gimdyvė, tiek ir vaikelis yra jautrūs kvapams. Apskritai gal geriau gėlių parnešti ir paprastą dieną, o ne tik dovanoti per kažkokias progas. Dar būna, žmonės nemėgsta skintų gėlių ir tiesiog pakvietime į renginį nurodo, kad jų nenori. Arba parašo, kad būtų dovanojamos ne puokštės, o kokie nors daiktai, tarkime, maistas gyvūnėlių prieglaudai ar spalvinimo knygelės vaikų namams. Tokiu atveju reikėtų paisyti šio prašymo. Bet apskritai, einant į gimtadienį, produkto pristatymą, parodos atidarymą ar į vestuves pasveikinti, gėlė visada buvo ir bus universaliausia dovana, kurią galima įteikti kaip pagarbos ženklą.

– Teko skaityti, kad yra gėlių rūšių, mirtinai nuodingų naminiams gyvūnams. Kokių populiarių gėlių reikėtų vengti, jeigu dovanų jas nešime žmogui, auginančiam žiedus pakramsnoti galinčią katę ar šunį?

– Tokių augalų yra labai daug ir juos galima surasti beveik kiekvienuose namuose. Tai bet kuri karpažolė, fikusas. Difenbachija siaubingai nuodinga, nes savo sultyse turi stiklakūnio, kuris, įsmigęs į odą, pradeda ją deginti. Iš skintų gėlių kad ir vėdrynas – be galo gražus ir populiarus augalas – yra itin nuodinga gėlė. Vienas žiedas, suėstas katės, gali nesugrįžtamai išdeginti virškinimo traktą, ir gyvūnas neišgyvens. Lygiai taip pat su meileniais (vadinamaisiais amariliais). Jie nuodingi netgi žmogui, o gyvūnui po vieno suėsto žiedo jau gali prasidėti spazminiai, kankinantys vėmimo priepuoliai. Rožės nėra nuodingos, vis dėlto jose – daugybė chemikalų, skirtų kuo ilgiau išlaikyti šviežią išvaizdą. Taigi bet kokiu atveju geriausia gėles laikyti taip, kad gyvūnai nepasiektų jų paragauti.


Kaip ilgiau išlaikyti skintas gėles

• Tinkamai prižiūrint skintas gėles (keičiant vandenį, patrumpinant kotą, nelaikant saulės kaitroje ar skersvėjyje), jas galima gražias vazoje išlaikyti ilgiau, bet reikia neužmiršti, kad gėlės yra akimirkos grožis ir jei jos išsilaiko iki penkių dienų, tai daugiau nei tobula. Nereikėtų norėti mėnesį šviežiai atrodančių gėlių.

• Klaidingas iš senų laikų išlikęs metodas rožes suguldyti į vonią ledinio vandens. Jokiu būdu negalima šlapinti gėlės žiedo, nes taip tarp žiedlapių patenka puvinys ir žiedas labai greitai, kartais net per kelias valandas, supūva. Ypač tam jautrios rožės, bijūnai.

• Norint atgaivinti gėles, geriau tinka karštas vanduo – tokios temperatūros, kad įkišus ranką būtų karštas, bet dar nesinorėtų jos kuo greičiau ištraukti. Į jį reikėtų negiliai įmerkti gėlių kotus, o tada galiuką iki vietos, kuri nebuvo vandenyje, nupjauti. Taip gėlės atsigauna.

• Populiaru į vazą su gėlėmis įpilti šaukštelį cukraus, tačiau jis skatina rūgimą. Pilti cukrų galima nebent sumedėjusiems augalams, pavyzdžiui, pamerktai alyvos šakai: tada cukrus augalą pamaitina, suminkština. Vis dėlto geriausia bent kas antrą dieną pakeisti vandenį ir išplauti vazą.

• Yra tokių gėlių (gerberos, vėdrynai, gvazdikai), kurios išskiria sultis ir vanduo labai greitai prarūgsta. Tokiu atveju labai pravartu keičiant vandenį litrui vandens įpilti porą lašų paprasčiausio audinių baliklio. Jis užmuša bakterijas, pats kotas nepūva, taigi pailgėja gėlės gyvavimo laikas.

• Nereikia kartu merkti skirtingų gėlių. Charakteringiausi – narcizai, jie nelabai draugauja su kitomis gėlėmis. Hiacintai, vėdrynai, rožės taip pat labiau mėgsta vienatvę. Jas galima maišyti į puokštes, bet tuomet jos tiesiog trumpiau laikosi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Hmm..

Hmm.. portretas
Vyriškis galintis matyti ir kurti iš gėlių, turėtų būti su savitu ir nuostabiu pasauliu galvoje..

Kaip suderina

Kaip suderina portretas
Geliu meile ir geliu žudymas
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių