Lietuvė aktorė prisijaukino civilizacijos nepaliestos Afrikos širdis ir iltis

Viena populiariausių šiemetės Vilniaus knygų mugės viešnių tapo aktorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen, leidykloje „Tyto alba“ išleidusi knygą „Mama Afrika“.

Knyga gimė iš aštuonerių metų gyvenimo Afrikoje patirties, iš kelionių po Juodąjį žemyną, iš meilės ir solidarumo su civilizacijos dar nesugadintais Afrikos genčių žmonėmis, iš stebėjimosi laukine gamta, lydimos kitaip suvokto pasaulio ir savęs pažinimo. Iš Lietuvos išvykusi kaip žinoma ir talentinga aktorė, šįkart Eglė sugrįžo kaip debiutuojanti ir intriguojanti rašytoja.
Kalbamės jaukiame Eglės bute Antakalnyje. Žinoma, apie gyvenimą čia ir Afrikoje. Prieš aštuonerius metus ir dabar. Apie tai, kas jau buvo ir kas dar bus.
– Kas jūs dabar: rašytoja, keliautoja, aktorė? Gal – buvusi aktorė?
– Esu mama ir žmona. Iki šiol vadinu save aktore. Teatrinės karjeros nepalaidojau. Laikinai atsisakiau, nes išvažiavau paskui vyrą.
– Pabrėžtinai akcentuojate, kad esate mama ir žmona. Ar tikrai taip ir jaučiatės, o gal tik įtikinėjate save, kad viskas gerai ir jums to užtenka?
– Ne ne... Aš turiu sūnų, kurį privalau daug ko išmokyti ir nuo daug ko apsaugoti. Esu vienintelis jo saugumo garantas.
– Ar nebuvo sunku viską mesti ir atsisakyti karjeros tada, kai ji svaiginamai šovė aukštyn?
– Buvo sunku. Pirmieji metai išvažiavus – Jekaterinburge – buvo dramatiški. Net į teatrą negalėdavau nueiti – taip buvo skaudu. Anksčiau savo ateities aš nesiejau su šeimyniniu gyvenimu, ketinau siekti aktorės karjeros ir man tai sekėsi. Bet mano vyrui irgi puikiai sekėsi, jis taip pat norėjo daryti karjerą. Gimė Mikas ir išsprendė problemą. Be to, buvau sau prisipažinusi, kad teatre kaip auganti asmenybė esu pakankamai išsisėmusi ir reikia naujos patirties.
– Kaip prieš aštuonerius metus sutikote žinią, kad važiuojate gyventi į Keniją?
– Puikiai. Jau buvau buvusi Pietų Afrikos Respublikoje ir Tanzanijoje. Įspūdžiai buvo tokie geri ir stiprūs, kad nebuvo jokių abejonių. Kažkada buvau nutarusi: jeigu niekada neištekėsiu, įsivaikinsiu keturių skirtingų rasių vaikus. Matyt, atvirumas pasauliui buvo susiformavęs jau anksčiau.
– Bet juk nesvajojote, kad gyvenimas suksis tarp skraidančių, ropojančių, virš galvos kabančių padarų, kurie nebūtinai bus draugiškai nusiteikę? Buvo baisu ar iš prigimties esate drąsi?
– Baimė kyla iš nežinomybės, laukinę gamtą reikia pažinti – tai suteikia drąsos ir stiprybės.
– Ar daug kas priklauso nuo asmenybės?
– Daug. Yra žmonių, kuriems safaris neimponuoja. Na, pamatė kartą kitą laukinę katę, ir viskas. Man tai nesibaigiantis stebuklas: išvykti į laukinę gamtą – kur saulė, vėjas, dulkės, žolės, gyvūnai. Gyvūnai turi savas istorijas. Stebėti, būti atvirai tam savanos gyvenimui man buvo milžiniškas malonumas, galimybė atsipalaiduoti. Supratau, kad išvalyti savo smegenų failus geriausia yra laukinėje gamtoje. Aišku, buvo baisu iš arti susidurti su drambliu ar liūtu, bet tokiose kelionėse lydi patyręs žinovas, masajas, kuris tave moko, stebi ir saugo.
– Ar smagu vis daugiau sužinoti ir jaustis vis drąsesnei?
– Taip, kol nepradedi pernelyg gerai apie save galvoti ir laužyti saugumo taisyklių. Tada koks nors dramblys ar raganosis taip pagąsdina, kad suvoki esąs menkas sutvėrimas ir lengviausiai sumedžiojama auka.
– O tai neprimena teatro?
– Tai yra adrenalinas, dėl kurio, manau, aktoriai eina į sceną. Eina egoistiškai patenkinti savo ambicijų, patirti emocijų, „įdarbinti“ išmintį ir protą. Tas pat yra su laukine gamta, kai ją pradedi pažinti, studijuoji gyvūnus taip pat, kaip studijuoji savo personažus.
– Iš jūsų kalbėjimo, rašymo, iš fotografijų atrodo, kad Kenija jums ne tik patinka, bet kad tiesiog mylite šią šalį, jos gamtą ir žmones.
– Taip, aš jaučiuosi tos šalies dalimi: perpratau jų papročius, mentalitetą. Kaip moku ir kiek galiu, padedu tiems žmonėms, matau, kaip jie tai vertina. Aš jaučiuosi kaip Kenijos pilietė, ir mano draugai sako, kad man reikia Kenijos paso.
– Jeigu dabar, po aštuonerių metų, reikėtų staiga sugrįžti į Lietuvą?
– Būtų sunku. Net nepagalvojau apie tai. Mano namai yra ten. Ir Mikas klausia: „Mama, kada sugrįši namo?“
– Skaitydamas jūsų knygą, patiri įspūdį, jog viskas, apie ką rašoma, vyksta labai seniai. Iš kur tas jausmas?
– Iš Afrikos, kurioje pažinau sustojusio laiko jausmą. Ten nejauti laiko tėkmės, neskaičiuoji dienų, ten niekas niekur neskuba. Mes čia per daug skubam. Lekiam, nors ne visuomet žinom, kur ir dėl ko. Ten labiau įsigilini į savo vidų.
– Ką naujo ir netikėto atradote savo prigimtyje?
– Supratau, kad esu labai švietėjiškos prigimties. Žmonės, tarp kurių gyvenu, yra jautrūs, pakankamai naivūs ir emociškai atviri – lyg būtų be odos. Aš, kaip gudri civilizacijos iškasena, galiu numatyti jų veiksmus. Jie manim tiki ir pasitiki, todėl privalau juos ko nors išmokyti. Pavyzdžiui, išmokiau juos kaip vaistą vartoti alijošių, susitaupyti pinigų, paaiškinau, kas yra juodoji arbata. Jie labai mielai visa tai priima.
– Lietuvis lietuviui dažnai sako: gyvenk kaip europietis. Ar nekyla pagunda pasiūlyti mums gyventi kaip afrikiečiams? Sakėte, kad jie už mus gyvena daug trumpiau, bet gerokai džiaugsmingiau.
– Manau, kad lietuviai šiuo metu išgyvena daiktų turėjimo metą. Dėl to kyla noras vienam kitą „suvalgyti“.
Žmonės, tarp kurių gyvenu ten, yra neturtingi. Dažnai jiems stinga maisto ir gėrimo. Bet jie turi labai stiprų bendrumo jausmą. Galioja moralinis kodeksas – dalytis su artimu viskuo, ką turi. Dalytis ne tik su gentainiu, su gamta – taip pat. Nesidalysi – žūsi. Pavyzdžiui, bušmenai, nudobę laukinį žvėrį, mėsos pasiima tik tiek, kiek gali panešti. Kitą palieka laukiniams gyvūnams.
– Jums turbūt yra tekę akis į akį susitikti su didžiuoju Afrikos penketu: drambliu, žirafa, raganosiu, liūtu, krokodilu.
– Mačiau ne tik Penketą, bet ir visą Septynetą – dar ir baltąjį ryklį bei banginį.
– Kas Afrikoje jums padarė didžiausią įspūdį?
– Sukrėtė kruvini genčių konfliktai. Negaliu likti abejinga, negaliu šio vyksmo stebėti iš šalies.
– Ar tikite, kad galite kaip nors paveikti šiuos procesus?
– Mažų mažiausiai galiu apsaugoti ir padėti tiems žmonėms, kurie gyvena ir dirba mūsų namuose. Taip pat tikiu, kad kiekvienas žmogaus veiksmas, pastangos padėti kitiems, prisidėti prie pažangos ir saugumo yra prasmingi.
– Kaip genčių žmonės priima jus: tiesiog kaip baltąją – „muzangą“ ar kaip savo ponią, nuo kurios yra priklausomi ir kurios yra valdomi?
– Tikriausiai maniškiai priima kaip protingą ponią. Mane vadina Mama. Taip ir jaučiuosi, nes namai – tai mano karalystė.
– Kai kas ir Lietuvoje jus priima panašiai – kaip turtingo vyro žmoną. Komentarų bangą sukėlė žinia, kad Afrikoje įsigijote didžiulius žemės plotus.
– Mes, lietuviai, esame be galo materialūs. Tie komentatoriai dar nežino, kiek žemių aš turiu Lietuvoje. Afrikoje mes turime ne tik žemės, bet ir laukinių gyvūnų – auginame ten raganosius, kurių pasaulyje sparčiai mažėja. Neseniai sulaukiau geros žinios: mes turime dviejų savaičių raganosiuką.
– Domitės masajų ir kitų Afrikos genčių gyvenimu: rašote, filmuojate, fotografuojate. Tai – hobis ar rimti antropologijos tyrimai?
– Jaučiuosi metraštininke. Visa, ką rašau ir verčiu į anglų kalbą, paliksiu masajų mokykloms. Jaučiu, kad šita gentis gyvuos geriausiu atveju dar kokį dešimt metų. Masajai išnyks – jie greitai keičiasi su misionierių atėjimu, civilizuotų šalių parama. Savo metraštį paliksiu jiems kaip padėką už tai, kad manimi patikėjo ir įsileido mane į savo gyvenimą.
– Jei būtumėte likusi Lietuvoje, ar būtumėt rašiusi tokį pat savo genties metraštį?
– Greičiausia – ne. Tam reikėjo išvažiuoti. Savo krašte pranašu nebūsi.