E. Umbrasaitė: pandemija dar kartą parodė, kokie esame trapūs ir laikini

– Koks gyvenimas dabar vyksta jūsų namuose? Kaip jį pakeitė karantinas? Su kuo sunkiausia susitaikyti? Ko labiausiai trūksta?

– Rašytojai iš esmės įpratę gyventi ir dirbti saviizoliacijoje, užsidarę – knygos gimsta iš tylos ir buvimo vienatvėje. Vis dėlto šįkart tai buvo itin griežta vienatvė su griežtais judėjimo apribojimais. Prancūzijoje galėjome išeiti į gatvę tik su raštišku leidimu ir su ypač svarbia priežastimi, nuo namų nutolti buvo galima vieną kilometrą. Ir dabar, sušvelninus karantiną, tegalime judėti 100 km spinduliu, toliau jau reikia ir raštiško leidimo, ir labai rimtos priežasties. Su tuo fiziniu ir netgi, sakyčiau, filosofiniu, laisvės apribojimu man ir buvo sunkiausia susitaikyti. Keisčiausia tai, kad sušvelninus karantiną ištiko atvirkštinis procesas, toks savotiškas Stokholmo sindromas – pirmas kelias dienas man visiškai nesinorėjo niekur eiti iš saugaus namų kokono.

Šiaip karantinas man nebuvo didelis šokas, savanorišką izoliaciją esu ne kartą išbandžiusi rašydama knygas ir netgi labai mėgstu tą tylos, buvimo tik su savimi laiką. Kaip ir bendravimas su draugais virtualiojoje erdvėje – kadangi jau daugiau nei dešimt metų gyvenu Prancūzijoje, o ir nemažai draugų išsiblaškę po visą pasaulį, esame įpratę palaikyti ryšį elektroniniais laiškais ar žinutėmis, o matytis kartą per metus ar net penkmetį.

Tačiau karantinas mane dar kartą išmokė, kokia brangi yra laisvė, ir iš kokių paprastų dalykų ji susideda, pavyzdžiui, laisvai vaikščioti po parką, kad ir šalia namų, gerti kavą su drauge kavinės terasoje, nebijoti apsikabinti. O COVID-19 dar kartą parodė žmonėms, kokie mes esame trapūs, laikini, pažeidžiami, neapsaugoti nuo visko. Ir koks laikinas, trapus, nuo mūsų nepriklausantis ir mūsų nekontroliuojamas yra tas žavus reiškinys – vardu gyvenimas. Tas grėsmės ir mirties šešėlis, kuris dabar sklando, turėtų mus dar labiau išmokyti mylėti gyvenimą ir vertinti jį.

Užsidariusi namuose dar kartą supratau, kaip svarbu yra aplinka, kurioje gyveni, – estetika kasdienybėje, daiktai, kurie tave supa. Džiaugiuosi, kad mano namuose daug knygų ir meno, todėl manęs negąsdina buvimas su savimi, aš tarsi vaikštau po savo nuosavą muziejų.

Prancūzijoje galėjome išeiti į gatvę tik su raštišku leidimu ir su ypač svarbia priežastimi.

Jeigu visas šis karantinas, izoliacija nebūtų tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, jeigu pasaulio ir žmonių gyvybėms bei gerovei negrėstų didelis pavojus, jei nereikėtų galvoti apie asmeninį ir pasaulinį ekonomikos krachą, man šis tylos, ramybės, buvimo su savimi etapas net patiktų. Ne visam laikui, laikinai, žinoma. Ypač jei gyveni name su katinais, šunimis, mylimu žmogumi, knygomis ir menu bei turi sodą… Ir kadangi esu optimistė, stengiuosi iš šio periodo pasisemti kuo daugiau gėrio, pozityvo, nutildyti nerimo isterišką falcetą, kuris, be abejo, skamba galvoje.

Nieko ypatingai nepakeičiau, japonų kalbos neišmokau, joga užsiėmiau gal tik pirmą karantino savaitę – esu visiškai nedisciplinuota karantino auka. Tiesa, pradėjau mėgautis siesta, kad ir trumpa, bet ji suteikia jėgų. Dar viena naujiena – pasodinau nedidelį darželį su prieskoniais, salotomis, ridikėliais. Padariau tai, ko nelabai mėgau iki šiol ir kam niekada neturėdavau laiko. Dabar bandau susidraugauti su nauja veikla – vykdau kryžiaus žygių vertą kovą prieš sraiges ir šliužus, tik nežinau, kas laimės – aš ir mano kantrybė ar tie slidūs ir ėdrūs Dievo sutvėrimai.

Aš ir šiaip, ne karantino sąlygomis, stengiuosi, kad kasdienybė, rutina neslėgtų – bandau ieškoti bent mažyčio stebuklo kasdien, mėgaujuosi mažais malonumais. O dabar tai darau netgi aršiau – galima sakyti su padidinamuoju stiklu žiūriu į gerąsias dienos akimirkas ir stengiuosi stipriai užsimerkti prieš blogąsias, daug ką praleisti pro ausis, dažniau žiūrėti į viską per rožinius akinius. Mokausi gyventi iš savo katinų – stebiu, kaip net nepatogiausioje pozoje atsigulę jie palaimingai miega, yra tokie takūs, it vanduo, todėl ir ramūs. Taigi ir aš bandau būti taki bei taiki vienu metu – taiki su savimi ir pasauliu, tai labai svarbu šiais neramiais laikais. Nes, kaip sakė Charlesas Darwinas, laimi ne tas, kas yra stipriausias ar protingiausias, o kas labiausiai moka prisitaikyti prie aplinkybių.

Kitaip sakant, per visas tas karantino dienas nenuveikiau nieko grandiozinio, nesukūriau bestselerio, nenuverčiau senojo pasaulio ir nesukūriau naujo, nieko neišgelbėjau, bet, atrodo, nieko ir nenuskriaudžiau, galbūt kažkam padėjau, bet tikrai nebuvau herojė. Neturiu kuo pasigirti.

Kartu: E.Umbrasaitė ir J.Jucys karantiną išgyvena savo namuose Prancūzijos kaime, su katinais, šunimis, knygomis, menu ir sodu.

Tiesiog dirbau, rašiau, skaičiau, klausiausi klasikos ir džiazo bei senų sentimentalių kūrinių, buvau su savimi, daug mąsčiau, kalbėjau su gyvais ir mirusiais artimaisiais, su savimi ir kartu izoliuotais katinais bei šunimis, valdžiau, kaip įmanoma, nerimo minčių žirgus, liūdėjau, bandžiau nuvarvinti kelias ašaras, bet iš principo nemoku verkti, taigi nepavyko. Mano pačios nuostabai daugiau ir juokiausi nei paprastai, klausiausi lietaus, mokiausi gyventi lėtai ir tyliai, bandžiau prisijaukinti nenuspėjamą ateitį.

Prancūzų filosofas Blaise'as Pascal'is prieš kelis šimtmečius yra pasakęs: "Visos žmonijos problemos kyla iš žmogaus nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje ant sofos visiškoje vienatvėje." Tai aš ir mokiausi sėdėti vienatvėje. Ir man, atrodo, pavyko. Man netgi slapta atrodo, kad pavyko sustabdyti tą laiką dar labiau, nei jį sustabdė korona, ir jame ištirpti, susirasti save, išbarstytą per bėgimą, pramogas, malonius ir nelabai trikdžius. Nes naują, nenuspėjamą likimą noriu pasitikti tvirta ir vientisa, neišblaškyta – pasaulyje bei aplink ir taip pernelyg daug netikrumo, nestabilumo, slystančios iš po kojų žemės įspūdžio.

– Jei jau apie namus – jie tikrai Prancūzijoje? O kokia vieta tenka Lietuvai?

– Kaip jau ne kartą sakiau perfrazuodama Josephine Baker dainos žodžius "Aš turiu dvi meiles – mano šalį ir Paryžių": Prancūziją aš myliu, kaip mylime vyrą ar moterį, o Lietuvą myliu, kaip mylime tėvus – besąlygiškai ir nuo pat gimimo. Galbūt todėl, kad meilės rūšys šioms šalims yra skirtingos, jos mano širdyje ir gyvenime visiškai nekonkuruoja, nepriverčia manęs plėšytis tarp jų.

Tiesa, kartais pagaunu save galvojant nostalgiškai apie gimtąjį Vilnių... Bet suprantu, kad viskas labai pasikeitę per tuos dešimt metų, ir aš jau pernelyg sentimentaliai žiūriu į tą savo mylimą miestą, po kurį dabar labiau vaikštau kaip egzaltuota turistė, kuriai viskas žavu, gražu, netgi nauja. Esu šventai tikinti patarle, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi – tai visada bus jau kita upė, nes senus vandenis ir prisiminimus bus nusinešusi srovė. Todėl retai kada ryžtuosi kartoti meilės istorijas, nes tai vis tiek jau nauja meilė istorija, ne grįžimas, sakyčiau, filosofiškai, o atradimas. Dėl to, manau, ir grįžimas į Vilnių tegul lieka tik hipotezė, galbūt kada nors ateityje įgyvendintina svajonė. Niekada nesakau niekada, o gyvenimas tuo ir įdomus, kad dažnai nustebina.

– Į Prancūziją išvažiavote daugmaž prieš dešimt metų. Galite dabar iš tolo įvertinti tai, ko tikėjotės savo svajonių šalyje, ir tai, ką radote? Ar ilgai užtruko tą šalį prisijaukinti?

– Prieš išvykstant į Prancūziją daug metų keliavome po šią šalį, domėjomės, gal, netgi sakyčiau, sirgome ja ir jos kultūra. Tad išvykome gyventi jau gana gerai ją pažinodami. Kaip juokauja draugai prancūzai: "Jūs Prancūziją ir jos art de vivre – gyvenimo meną – žinote kone geriau nei patys prancūzai." Mums nebuvo didelio adaptacinio šoko, nebuvo to prisijaukinimo proceso, nes Prancūzija mūsų meilė, mūsų svajonė, o kai leki į meilės ugnį, viskas atrodo lengva ir ištveriama.

Sunkiausia buvo perprasti prancūzų administracinę biurokratinę sistemą ir išmokti skaityti iš valdžios gaunamus raštus, o popierizmą jie mėgsta. Kartais panikuodavau nesuprasdama, ar čia aš mokesčių inspekcijai kažką skolinga, ar čia man grąžina permokėtus mokesčius. Net draugė prancūzė, kuriai nešdavau, kad išverstų iš prancūzų į žmogiškąją prancūzų, tris kartus skaitydavo valdžios atstovų laišką, mane guosdama, kad nepergyvenčiau, nes ir patys prancūzai sunkiai perpranta vingiuotą biurokratų kalbą.

Bet neslėpsiu, po trijų mėnesių atėjo prablaivėjimas: Dieve, ką mes padarėme! Sūnus, kuriam tuomet buvo trylika metų, įmestas į vidurį mokslo metų ir... stebuklingai per tris mėnesius išmoko prancūzų kalbą bei prisitaikė. Aš mokėjau prancūzų kalbą jau seniai, bet apsigyvenus supratau, kad mano žinių toli gražu nepakanka. O štai mano antrajai pusei visiškai nesisekė prakalbti, ir dar apgavo vienas amatininkas – dingo paėmęs avansą. Santaupos seko, verslas nesisekė, darbo paieškos taip pat...

Bet po tų trijų mėnesių prablaivėjimo ir beveik savaitės nevilties ašarų, susiėmėme ir nutarėme taip lengvai nepasiduoti. Ir viskas kažkaip pradėjo eiti geryn, atsirado draugų bei pažįstamų, darbų, klientų, dar po kelių mėnesių mano partneris Jurgis visiškai laisvai prakalbo prancūziškai. Dabar kas rytą, žiūrėdama į tolumoje boluojančius vynuogynus, dėkoju visatai už galimybę ir mums patiems už drąsą patirti gyvenimo nuotykį – vardu gyvenimas Prancūzijoje – ir tą nepakartojamą jausmą – viską pradėti iš naujo.

Prancūzai mane visada žavėjo savo meile gyvenimui ir turbūt genetiškai paveldėtu sugebėjimu tą gyvenimą švęsti net siautėjant koronai, karams, revoliucijoms, streikams, teroristų aktams ir kitoms negandoms – ech, tas jų nenužudomas art de vivre ir kasdien propaguojamas joie de vivre – gyvenimo džiaugsmas. Man patinka tas prancūzų mokėjimas ieškoti ir rasti stebuklą kasdienybėje, smulkmenoje, ištirpti tame akimirkos džiaugsme. Jų estetikos – ne šventėms, ne pasirodymui, o kasdieniam gyvenimui – poreikis.

– Dažnas tikriausiai pagalvoja, kaip žmogui turėjo būti blogai Lietuvoje arba kas jos galvoje turėjo atsitikti, kad viską mestų ir išvažiuotų su mažu vaiku į visiškai svetimą šalį, ir dar į kažkokį kaimą?

– Man tikrai nebuvo blogai Lietuvoje, man netgi viskas buvo pernelyg gerai – karjera padaryta, namas pastatytas, šeima sukurta, gyvenimas klesti. Bet staiga pajutau tą nomadišką nerimą, – o kas toliau, negi toks tobulas gyvenimas be iššūkių ir yra viskas – laimė? Ir užsinorėjome pasitraukti iš komforto zonos – tai dabar labai madinga frazė, bet tuomet retas kuris guru dar būrė apie tuos stebuklus (ir pamiršo paminėti vargus), kurie prasideda pasitraukus iš komforto zonos. Manau, kad mano liga – vėžys prieš keliolika metų – taip pat buvo tas žadintuvo skambutis, kad gyventi reikia taip, kaip liepia širdis, kaip norisi. Nes kai supranti, kaip viskas reliatyvu, laikina, koks pats esi trapus, susidėlioja vertybės, sužinai, ko nori, ir juo labiau, ko nenori.

Kaimas buvo sąmoningas pasirinkimas – norėjome ramybės, didelių erdvių, žalumos, paprastumo. Jūs neįsivaizduojate, koks žavesys yra būti nesvarbiu, kai tave žmonės priima už tai, koks tu esi, o ne kas tu esi. O prancūziškame kaime ir galėjome patirti tą nesvarbumo bei anonimiškumo žavesį – jie nežinojo, kas mes, o mes turėjome progą kurti save iš naujo. Ir dabartinė koronaviruso situacija man dar kartą patvirtino, kad mes nesuklydome. Nes tai, ką mes vadiname viruso pamokomis – gyventi lėčiau, kokybiškiau, paprasčiau, žmogaus ryšys su žmogumi, net laikantis priverstinio fizinio atstumo, artumas gamtai, buvimas su savimi, mokėjimas nuobodžiauti ir iš to atsirandantis poreikis kurti ir inovuoti – visa tai jau seniai yra mūsų šeimos gyvenimo dalis.

Beje, po beveik du mėnesius trukusio karantino nemažai miestuose gyvenančių prancūzų, kuriems finansinės galimybės leidžia, ėmė ieškotis būstų kaime – ne tik atostogoms, bet ir nuolatiniam gyvenimui. Kaimas ir provincija yra žmogaus sieloje, o ne geografinėje vietovėje.

– Prancūzijoje įkūrėte dailės galeriją. Kodėl kilo tokia mintis?

Neieškai, nelauki tos laimės, o tiesiog gyveni, leidi sau ir liūdėti, ir būti nelaimingam, bet vis tiek tiki, kad kažkur toli yra šviesa.

– Dar Lietuvoje svajojau turėti galeriją, bet mane visi gąsdino: tu bankrutuosi, neišsilaikysi. Tada tikėjau tais gąsdintojais. Bet užklupo vėžys, ir kartu su krūtimi man kažkokiu būdu pašalino baimės jausmą – pradėjau elgtis ir gyventi taip, kaip noriu ir kaip man atrodo teisinga. Taigi išvykusi gyventi į svajonių šalį ir pagalvojusi, kuo noriu būti užaugusi, supratau, kad noriu įgyvendinti seną svajonę – dovanoti žmonėms galimybę atrasti meną, puošti savo vidinį pasaulį, aplinką ir save pačius. Be to, prieš apsigyvendama Prancūzijoje daug keliavau ir jau buvau pavargusi nuo tų vienodų made in China turistams skirtų a la galerijų ir parduotuvėlių. Norėjau įrodyti sau ir pasauliui, kad galima net ir mažame kaimelyje atidaryti originalių darbų parduotuvę ir, nors sakoma, kad nereikia auklėti kliento, kartais klientui reikia pateikti ne tai, ko jis nori, o tai, ko jis gali norėti, nes žmonės labai dažnai nežino, ko jie nori ir koks jų tas skonis iš tiesų. Tai ne mano mintis, o vieno italų dizainerio, aš tik pasiskolinau.

– Pirmos jūsų knygos "Vienos krūties istorija" gimimo paskata buvo liga. O kas paskatino rašyti kitas?

– Kitas knygas paskatino rašyti pats gyvenimas, vis pamėtėdamas vieną kitą siužetą, kaip, tarkim, artimos draugės istorija knygoje "Paskolink man savo gyvenimą". Arba vos neįvykusios skyrybos, meilės trikampiai ir atsisveikinimas su mama, įkvėpę mano antrąją knygą "Moteris katė ir jaunas mėnulis". O į "Prancūziją mon amour" sudėjau visą meilę ir žinias, kurias pavyko sukaupti apie šią lietuvių taip mylimą šalį. Pastaroji knyga "Lūpdažio pamokslai", galima sakyti, pačių mano skaitytojų sugalvota, išprašyta. Kadangi turiu savo puslapį feisbuke, kur kasdien rašau įkvepiančius tekstus ir istorijas, moterys pradėjo juokais vadinti mane pastore, sakydamos, kad be mano tekstų negali pradėti dienos. Tuomet juokais atsakiau: kada nors parašysiu jums lūpdažio pamokslus. Taip ir gimė estetiška įkvepiančių istorijų knyga, iliustruota man svarbių vyrų ir mano pačios darytomis nuotraukomis – labai gera yra gyventi tarp fotografų ir būti jų mūza. Knygą puošia mano gyvenimo draugo Jurgio Jucio, mano sūnaus Jokūbo Jarmalavičiaus, jo tėčio ir mano buvusio vyro Ričardo Jarmalavičiaus bei mano artimo draugo iš Niujorko Eugene Nikiforovo nuotraukos.

– Į kokį klausimą atsakymo vis dar ieškote?

– Visuomet ieškau atsakymo į klausimą, kur aš einu, kokia to prasmė, kur mes visi einame ir kas gyvenime svarbu? Dar mane nuolat kankina klausimas apie laimę, tiksliau – kaip reikia gyventi, kad jaustumeisi nuolat lengvai apsvaigęs nuo laimės. Atsakymą beveik radau: kai gyveni teisingai, ne pagal visuomenės ar kieno nors tau primestus standartus, o pagal savo sielos šauksmą. Aišku, kad jį išgirstum, reikia labai toli nueiti su nepatogiais batais ir dar su likimo primėtytais akmenukais į juos. Gal kam pavyksta tik medituojant, bet man – tik per praktiką ir per aspera ad astra. Kai neieškai, nelauki tos laimės, o tiesiog gyveni, leidi sau ir liūdėti, ir būti nelaimingam, bet vis tiek tiki, kad kažkur toli yra šviesa – ar tunelio gale, ar širdyje, ar tavyje, ar kitame žmoguje.