E. Tombak: esu orų mergaitė, kuri praktikuoja jogą

Rašytoja, žurnalistė ir orų mergaitė, kaip save vadina jogą praktikuojanti Eva Tombak sako, kad nepriklauso tiems 7 proc. išrinktųjų, kuriems pasisekė gimti su laimės marškinėliais. Tačiau moteris įsitikinusi, kad jai kartais labiau sekasi, nei nesiseka.

– Kas šiandien yra Eva Tombak. Kaip jūs save įvardytumėte?

– Norėčiau pasivadinti laisvo oro direktore, tačiau dar negaliu. Kol kas oras yra mano direktorius, o aš jam tarnauju spėdama prognozes. Tad esu orų mergaitė, kuri praktikuoja jogą.

– Jūsų dalyvavimas televizijos projekte, kur įprastas gyvenimas iškeičiamas į karines pratybas Ruklos poligone, truko labai trumpai. Galite paaiškinti, kodėl ėjote ten, kur jums netinka? Ar tai nebus jogos antireklama?

– Dalyvavimas šiame projekte buvo vienas iš begalės nesusipratimų, iš kurių susideda mano gyvenimas. Pasiūlymą dalyvauti gavau likus vos dviem savaitėms iki filmavimo pradžios. Taip sutapo, kad skambutis su pasiūlymu nuaidėjo mano gimtadienio išvakarėse ir aš jį priėmiau kaip ženklą. Apsidžiaugiau, kad turėsiu galimybę jogos sąmoningumo praktikas pristatyti kariuomenėje. Nuvykusi supratau, kad ženklų skaitymą dar turiu tobulinti. O karys – paskutinė grandis gyvūnų evoliucijoje.

Tik nemanykite, kad lenkiu, jog joga ir tarnystė kariuomenėje yra nesuderinami dalykai. Kam yra tekę skaityti "Bhagavad Gitą", gal prisimena, kaip Krišna argumentuotai atmeta Ardžunos pacifizmą, įrodinėdamas, kad princas Ardžuna privalo kautis ir žudyti, kad nugalėtų blogio žmones: "Mirtis reiškia pasiekimą dangaus. Pergalė reiškia džiaugsmą žemėje."

Kitas klausimas yra pati blogio samprata. Ar numanomas blogis ir tikrasis blogis yra vienas ir tas pats?

O gal blogio apskritai nėra, kaip ir gėris neegzistuoja? Kaip dvi tos pačios monetos pusės. Štai kareivis eina į karą kautis už savo įsitikinimus, o vėliau sužino, kad jo įsitikinimai buvo klaidingi. Gero karo nebūna. Kaip nėra ir blogos taikos.

– Kas jus gyvenime pakeitė, kas tapo lūžiu? Kai kurie jus prisimena it filmo bei romano "Ir velnias dėvi Prada" heroję – valdingą darbdavę...

– Man patinka šis įvaizdis! Tačiau manau, kad šie laurai ne man skirti. Čia tas pats kaip žvirblį, kuris įkrito į akvarelę, papūgėle krikštyti. Visą savo leidybos laikotarpį jaučiausi kiškiu kinkadrebiu, kuris apsimetė liūtu karaliumi.

Nemanau, kad aš pasikeičiau ar mane kažkas pakeitė, tiesiog tam tikrais gyvenimo momentais į paviršių išlenda skirtingi bruožai. Ir tamsos, ir šviesos manyje, kaip ir kiekviename mirtingajame, po lygiai. Mes esame atspindžiai kitų, reflektuojame aplinkinių šviesą ir tamsą, baimes ir drąsą, grožį ir bjaurastį. Kitas dalykas, kodėl skirtingais gyvenimo etapais prisitraukiame tokius kontrastingus žmones... Gal apie tai nesiplėskime – kitaip nebus pabaigos.

– Tikite, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų ir mes visi gauname pamokas, o jei ignoruojame, jų neišmokstame, jos kartojasi ir būna dar stipresnės?

– Blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, o niekšai dažnai išsisuka, išvengia bausmės. Ar tai praeitų karmų padarinys, ar Dievulio neapsižiūrėjimas? Kontrolės mitas labai patogus, jis spekuliuoja pasirinkimo laisve ir mūsų neaprėpiamų galių tema. Negaliu pakęsti šių proto žaidimų apie likimą, pamokas, atsitiktinumus. Geriau pakalbame apie tai, kad mes visi ir kiekvienas atskirai esame visatos, kolektyvinės energijos, sąmonės dalis, kur kiekviena būtybė esame ir "mes", ir "aš".

Kažin ar mūsų karma, valia ar sąmonė gali nulemti, kokioje šeimoje ir šalyje gimsime, kiek pinigų uždirbsime, kokių draugų turėsime. Tačiau manau, kad mūsų brandą ir virsmus diktuoja savęs suvokimo progresas. Todėl pamokas būtų gerai išmokti laiku, kad neįstrigtume amžių amžiams tame pačiame gyvenime.

– Kuo jūs esate dabar kitokia nei seniau?

– Esu tokia pati. Manau, kad mūsų esatis nekintanti, tik jos transporto priemonė (turiu galvoje kūnišką apvalkalą) po truputį sensta, prasčiau važiuoja. Gal jau pats laikas padangas keisti? Čia aš apie čakrų balansavimą.

– Jogą atradote Australijoje. Ir gyrėte karštąją, bikram, jogą, kurią net vadinote skaistykla, o dabar tikinate, kad jogoje ieškote ne sporto, o ramybės, stiprybės ir sveikatos.

– Karštoji joga mane vis dar vilioja, tačiau metams bėgant suvokiu, kad savo fizinę energiją reikia eikvoti taupiau. Bėgimas – arkliams, karštoji joga – ieškantiesiems, kur nuleisti garą. Aš jau savo per penkiolika metų prisibėgiojau, garą nuleidau. Tad šiandien jogoje ieškau balanso, santarvės su savo mintimis, savęs suvokimo.

– Beje, ką dar atradote ir ką praradote gyvendama emigracijoje Australijoje? Grįžimas atgal kai kuriems asocijuojasi su pralaimėjimu, kaip, beje, ir išvažiavimas. Gal tai ir buvo pamoka?

– Niekada nežinai, ką pralaimi ir ką laimi. Viskas nuolat keičiasi vietomis. Ir niekas nesako, kad tai mano paskutinis bandymas išvažiuoti. Nenorėčiau sulaukti senjorų amžiaus šalyje, kurioje nėra vietos senukams.

– Kaip ten kalbėjote apie Australiją? "Atsiprašau, Holivudas neišėjo. Išėjo eilinė tragikomedija su moralu, kad gyvenime svarbu viską daryti laiku: gimdyti vaikus, vaikytis karjeros, keisti šalį." Galite paaiškinti?


Šiame straipsnyje: Eva Tombakpašnekesiaigyvenimas

NAUJAUSI KOMENTARAI

gal

gal portretas
Visiškai nesižaviu keistoka ponia, užteko jos cirko kariuomenėje. Ji tai važiuoja, tai sugrįžta. Žmonės- be Tėvynės, ir tiek.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių