Dž. Butkutės koncertinis filmas palieka viltį, kad rokenrolas bus gyvas ir po pasaulio pabaigos

  • Teksto dydis:

Šeštadienį, sausio 23 dieną, TV3 televizija parodys išskirtinį filmą-koncertą „Labirintas“, kuriuo pristatomas Džordanos Butkutės naujausių dainų albumas.

Šis atominės energijos, muzikos ir kino lydynys nurauna stogą su visu ten buvusiu įsivaizdavimu, kaip galėtų atrodyti koncertinis filmas.

Kaip visada, pirmiausia gimsta idėja. Džordanos aplinkoje pagrindinis idėjų generatorius – jos vyras, prodiuseris Elegijus Strasevičius. „Kai turi matymą – reikia bendraminčių, kurie pamatytų taip pat. Sutelki komandą, pabandai ištransliuoti savo viziją, svajonę, viltį. Ir kai kartu pasiekiate būtent tokio rezultato, apie kokį svajojai, apima beprotiška laimė“, – šiandien sako Elegijus.

Paskambinti kino režisieriui Justinui Krisiūnui buvo gera mintis. Koncertinis Butkutės filmas, kuriame – tik naujausios dainos iš albumo „Labirintas“? Rizikinga, bet Justinas užsikabino. Abudu ėmė vystyti planą. Elegijus norėjo industrinės estetikos – švaraus betono. „Pernelyg pikta aplinka netiktų, nes Džordanos muzika nėra agresyvi“, – paaiškina prodiuseris.

Tik vizija jau ridenosi sniego kamuoliu ir estetika įmaurojo į gamyklinį tepalą: internetinė paieška pasiūlė Palemono keramikos gamyklą. Apleistame ceche vėjai švilpavo laukinių 1990-ųjų vesterno motyvus.

„Užeinam – viskas taip, kaip norėjau. Reikėtų tik keletą agregatų perstumti ir kaip nors išspręsti didžiulę skylę grindyse. Kol esi milžiniškame gamyklos plote, viskas atrodo nesudėtingai. O kai pradedi matuoti gabaritus, supranti, kad tų daiktų rankomis nepatrauksi, nes jie – kambario dydžio. Ir ta skylė – tokia kinematografiška, bet pavojinga, žmonės gali įkristi“, – pradžią prisimena prodiuseris.

Tačiau kliūtys neįveikiamos tik silpniems. Užkurti pramoniniai kranai sukėlė dešimtmečių dulkių debesis, bet išjudino industrinius agregatus, o virš skylės atsirado saugiai sutvirtintos plokštės. Tik apie tai kol kas dar nereikėjo sakyti Džordanai – ji bijo aukščio, niekada savo noru neliptų ant ežero ledo. O čia...

O čia – filmas. Nuo pat pradžių buvo aišku: nespalvotas ir pakankamai atšiaurios atmosferos. Elegijus naująjį albumą „Labirintas“ jau buvo perklausęs tūkstantį kartų. Turinys pasąmonėje piešė būtent tokį vaizdą – natūralų, nuogą, be šalutinių dirgiklių.

Fejerverkų vėduoklės ir konfeti sniegas? Kitąkart. Įspūdingi kostiumai, kokių pilna Džordanos drabužinė? Ne, ne apie tai. Pirmame plane – atlikėjai. O aplink juos – visa filmavimo aikštelės realybė, neslepiant nei operatorių, nei kitų komandos narių. Tai – koncertinis filmas su visais jo užkulisiais, kuriuose nėra nei lelijų, nei rožinių fotelių.

Į filmą (ir į jo filmavimą) Džordana atvažiuoja Lietuvos pramogų pasaulyje jau puikiai pažįstamu Hummer‘iu. Urbanistiniame kvartalo peizaže, kuriame judantį objektą seka XXI amžiaus sakalai – dronai, geresnio žvėries ant ratų nesugalvosi. Veiksmo filmuose tokiu monstru įprastai važinėja tie, kurie ilgai nesidera: iš pradžių išjungia, paskui klausia – na, kaip?

Taip prasideda ir veiksmas muzikinėje juostoje – nuo smūgio. Antroje minutėje – šiurpai. Trečioje – norisi nusimesti megztinį ir pasileisti plaukus. Ketvirtoje jau gali nekankinamas išduoti didžiausią paslaptį. Kad ir tą, jog iš Džordanos koncerto nesitikėjai kažko tokio. Bet štai – gavai. Stipru, net skauda.

Filmavimo aikštelėje – 5 laipsnių temperatūra. Palemono Bronkse ugnies liežuviai laižo statines. Prožektoriai, dūmai, dulkės, rūdys. „Juosta sukasi!“.

Kino pliauškė koncerte – neįprastas segmentas. Bet tai – ir neįprastas koncertas, paliekantis viltį, kad yra gyvenimas po pasaulio pabaigos, ir netgi jos metu.

Keisčiausią planetos laiką veiksmais ar simboliais pabrėžia kiekvienas šiame kūrybiniame fabrike judantis sraigtas. Gyvos metalo pjovimo ugnys pakeičia priešpandeminių laikų pirotechnikos žaidimus. Suvirintojo kaukė jau atrodo kaip pilotinė versija to, ką dėvėsime rytoj, eidami į vaistinę. Operatorių ekipuotė, jų futuristiniai kamerų laikikliai sukuria narų-smogikų įspūdį. Beliktų, kad cecho gargarai išsilankstytų lyg robotai transformeriai ir įsijungtų į bendrą siautulį.

Viename epizodų režisieriaus nykščiai kyla į viršų. Kitapus ekrano belieka pritarti savaisiais, nes toks apokaliptinis rokenrolas, išsuktas pramoniniame katile, yra lyg sprogstamasis užtaisas. Kito žanro filmuose Džordana būtų ta herojė, kuri meta jį per petį ir nueina. Už nugaros viskas išlekia į šipulius, penkių aukštų namas dega atvira ugnimi, o ji net nekrūpteli...

Gana dažnai kadre šmėžuojantis Mr. Jumbo (Giedrius Balčiūnas) įsilinksmina taip, tarsi būtų turėjęs asmenines pamokas pas Angusą Youngą. Jo gitarai akivaizdžiai reikėjo išsikalbėti, ir štai – visos galimybės.

Šalia smagiai juda pritariančios vokalistės Vaiva Venslovienė ir Kristina Lazdauskaitė, greta jų – geriausius gotų festivalius veikiausiai apvažiavusi klavišininkė Lijana Stakauskaitė, ugnį ir vandenį perėjęs gitaristas Kostas Balčiūnas ir bosistas Martynas Garbačas, būgnus lyg karštą geležį kalantis Evaldas Andziulis-Kindza... O viso uragano centre pagrindinė operatorė Laura Aliukonytė sugeba pagauti tokį paprastą ir atvirą Džordanos moteriškumą, net jos trumpą susigraudinimą.

Jau seniai pamiršai, kad filmas – juodai baltas. Šiame roko Disneilende tiek visko įvyko, kad net nebuvo kada kvėpuoti. Keistas jausmas: tikrovė – rūsti, o kiek joje šviesos. Ir kai viskas netikėtai baigiasi, lieka pasididžiavimas savu, lietuvišku produktu ir mintis: jei tokiu sunku laiku jie – šitaip, tai kas toliau?

Koncertinį filmą „Labirintas“ jau šį šeštadienį žiūrėkite per TV3.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kovidėdų Skiepelis

Kovidėdų Skiepelis portretas
Butkutes fonogramą vadinti rokenrolu galėtų nebent koks Užkalnis

nuomonė

nuomonė portretas
vištos svajonė.

Anonimas

Anonimas portretas
Butkutė rokenrolistė? Tuomet Cicinas metalistas.... :)
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių