Dviese šilčiau

Kai ant žemės bumpsi iki rudumo prisirpę kaštonai, o gatvių šlavėjai beviltiškai kovoja su krintančių lapų kolonija, taip norisi vasarą primenančio šilto delno, kuriame sušiltų sužvarbę pirštų galiukai, kuriame galėtumei pasislėpti nuo rudenėjančio pasaulio gėlos.

Dviese geriau. Ne tik vasarą, kai, regis, viskas aplinkui alsuoja meile ir aistra. Rudens branda pranašauja Jin ir Jan – vyriškojo ir moteriškojo pradų - sąjungą. Ne šiaip sau lietuviai vestuves rengdavo rudenį, kai nuimdavo derlių. Tuomet jau ir apie jausmų sutvirtinimą žiedais turėdavo kada pagalvoti.

Dabar vestuvių ne visi vaikosi. Tačiau noras būti dviese vis tiek išliko. Prisiglausti, kai sunku; apkabinti, kai norisi švelnumo; pabučiuoti – kai užplūsta intymūs jausmai...

Tik dviese galime pažinti meilę. Nes visas gyvenimas sukasi apie ją: pašnekesiai, knygos, kulinariniai receptai, komandiruotės, parodos, disertacijos, seksologų konsultacijos, internetas.

Esame prikimšti žinojimo ir nežinojimo apie meilę. Ji prasibrauna į mūsų sapnus ir neleidžia ramiai pabusti, troškina ir perpildo. Kai yra – degina ir net verčia žudytis, kai jos nėra – žaidžia slėpynes ir spiria ieškoti.

Trumpa akimirka, drugelio sparnų virptelėjimas ir amžinybė, visas gyvenimas ir visos praėjusios bei būsimos reinkarnacijos.

Taip nesinori tikėti, jog „uodas gyvena dieną, rožė – tris. Katinas gyvena trylika metų, o meilė tunka trejus metus... Iš pradžių metai aistros, tada metai švelnumo ir galų gale metai nuobodulio“. Taip meilės trukmę apibrėžė prancūzų rašytojas Frederikas Beigbederis savo kultiniame romane „Meilė trunka trejus metus“.

Kodėl tik trejus ar net trejus metus? O kas paskui – naujos meilės paieškos? Ir prezidentai, ir vargetos isteriškai veržiasi ten, kur nėra pabaigos. Kur nėra limitų, nėra ribų.

Todėl net ir patyrę išsiskyrimo kartėlį, nuolat kartojame tą pačią, buvimo dviese, dramą...