Valstybinis Vilniaus mažasis teatras – jau ne vaikas ir ne paauglys – peržengė per dvidešimtmetį. Teatre surengtoje šventėje buvo pristatyta apie jį išleista knyga, o jo įkūrėjas ir ilgametis vadovas režisierius Rimas Tuminas – pagerbtas.
Kultūros ministras Arūnas Gelūnas režisieriui įteikė Kultūros ministerijos garbės ženklą "Nešk savo šviesą ir tikėk".
Šventė buvo pradėta ištrauka iš bene garsiausio Mažojo teatro spektaklio – Antono Čechovo komedijos "Vyšnių sodas". Šiek tiek suaktualindami ją suvaidino teatro grandai Eglė Gabrėnaitė, Sigitas Račkys ir Rimantas Bagdzevičius.
Cituojamas knygos "Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011. Pasakojimai, liudijimai, prisipažinimai" ištraukas keitė teatrologų mintys, muzikos numeriai, o šiuos – vakaro vedėjo muzikologo Viktoro Gerulaičio juokeliai.
Knygos sudarytoja teatrologė Ramunė Balevičiūtė į ją suguldė buvusių ir esamų, vyresnių ir jaunesnių aktorių prisiminimus bei pasakojimus. Apie tai, kaip stagnacijos apimtame tuomečiame Akademiniame dramos teatre atsiskyrė savito ir maištingo režisieriaus R.Tumino vadovaujama trupė ir pasivadino Mažuoju teatru, apie jos darbo pradžią ir tolesnius laikus. Pirmasis trupės spektaklis – Valdo Kukulo ir R.Tumino "Čia nebus mirties" buvo be dramaturgijos, "be rėmų", tačiau savo tema – apie lietuvių tremtį, gyvenimą Sibire – 1988-aisiais jis pataikė tiesiai į dešimtuką. Tapo aišku: Lietuvos teatro scenoje – išskirtinė trupė.
Jos vadovas R.Tuminas pareiškė: "Aš esu kupinas nevilties, todėl ir sakau: kad ir kur būčiau, Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai – vienintelis kelias."
Teatras pakilo, sutvirtėjo, jo repertuare atsirado tokie spektakliai, kaip Haroldo Mullerio "Tyli naktis", Grigorijaus Kanovičiaus "Nusišypsok mums, Viešpatie", Michailo Lermontovo "Maskaradas", Nikolajaus Gogolio "Revizorius", Samuelio Becketto "Belaukiant Godo", Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskaras" ir "Mistras", A.Čechovo "Trys seserys" ir "Žuvėdra", Maksimo Gorkio "Motina (Vasa Železnova)".
O kai Mažasis teatras visai atsistojo ant kojų, subūrė stiprią trupę, sukūrė įdomų (V.Gerulaičiui šis žodis labai nepatinka) repertuarą, prašmatniai įrengė patalpas, didysis jo magas ir "suvedžiotojas" R.Tuminas jį paliko ir išvažiavo į Maskvą. Rusijos sostinėje lietuvių režisierius dar labiau išgarsėjo – sukūrė puikų spektaklių, susižėrė visą krūvą Rusijos teatrinių premijų ir padarė dar didesnę karjerą – tapo Maskvos valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovu.
Ne veltui vyriausios kartos teatro kritikė Irena Aleksaitė vakare pasakė: "Kaip greitai viskas praėjo – tie 20 metų! Rimai, jūs turėtumėte būti laimingas. Aš, perskaičiusi tokią knygą, susikraučiau lagaminus ir išvažiuočiau gyventi į kaimą. Deja... Man teatras baigėsi su Rimo išvažiavimu."
O lygiai prieš metus interviu "Vilniaus dienai" R.Tuminas nostalgiškai pareiškė: "Jau turėčiau būti namie."
Naujausi komentarai