Jau trečius metus pas seserį gyvenantis ir negalintis įeiti į savo bei Seimo narės Dalios Teišerskytės bendrą butą, žinomas visuomenės veikėjas Anatolijus Čupkovas ir dabar nesirengia laužti milijonus kartų varstytų ir paties įstatytų ąžuolinių durų. Jis nori tik ramybės ir teisybės.

Rengiasi Europos čempionatui

Tiesa, dabar 188 cm ūgio buvusį Kauno „Žalgirio“ krepšininką kamuoja malonūs rūpesčiai. Kitą šeštadienį Kaune startuoja Europos krepšinio veteranų čempionatas, kuriame susirinks apie 1 500 dalyvių iš 22 valstybių. Jie rungtyniaus dešimtyje vyrų ir šešiose moterų grupėse.

„Žaisiu ir aš – juk dar galima. Rungtyniauja ir 75 metų amžiaus žmonės“, – šyptelėja vienas iš čempionato organizatorių, 68-erių Kauno „Žalgirio“ veteranų komandos ir Neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas, Parolimpinio komiteto viceprezidentas A.Čupkovas.

Jis su organizatorių ir padėjėjų komanda dirba labai daug ir laukia Kauno sporto halėje startuosiančio ir aštuoniose salėse vyksiančio čempionato pradžios.

Anatolijus laukia ir Olimpinių žaidynių, kaip ir visi lietuviai, sirgs už savo šalies krepšininkus. Prognozuoti nedrįsta, bet akyse atsispindi tvirtas tikėjimas nacionaline rinktine.

Ir tik neišvengiamai prakalbus, kada baigsis jo ir D.Teišerskytės karas, sunkiai atsidūsta.

Kam nuodyti gyvenimą?

„Kam nuodyti vienas kitam gyvenimą, juolab, kai artėja saulėlydis, – ramiai ir šiek tiek liūdnai taria A.Čupkovas. – Vis dar tikiuosi, kad išsiskirsime taikiai ir gausiu tai, kas man priklauso.“

Po akimirkos susidrovėjęs tarsi mažas vaikas prisipažįsta, kad gėda tokiame amžiuje dviems suaugusiems žmonėms viską spręsti teisme, kai visada galima sutarti žmogiškai.

Bet net ir blogiausiu atveju Anatolijus su 67 metų vis dar oficialia savo žmona D.Teišerskyte kariaus tik teisiniu ir juridiniu būdu.

„Tik... – tramdydamas skausmą prisipažįsta, kad jaučia nusižeminimą, prašydamas įleisti į abiem priklausantį butą Kaune, Dainavos gatvėje, kur buvo pakeistos durų spynos. Taip, į tą patį, kuriame kadaise buvo filmuotas garsaus lietuvių serialo “Raudonmedžio rojus„ epizodas ir kuriame turi du savo kambarius. – Prašau Dalios sūnaus Lino, kurį auginau nuo septynerių amžiaus. Anksčiau, kol į tą mėsmalę nebuvo patekęs sūnus Pranas, mane į butą įleisdavo, bet dabar jis ant manęs pyksta. Greičiausiai dėl turtų...“

Rakinamas tik vienas kambarys

Kol kas neatrodo, kad karas baigsis taika. A.Čupkovas vis dar negavo bendro buto raktų, o su D.Teišerskyte susitarti nepavyksta. Nieko nepavyko kol kas sutarti ir advokatams.

Paklausus apie tai, kokius jis aukso kalnus pagrobė iš namų, Anatolijus liūdnai šyptelėjo.

Ši istorija nutiko dar pernai. Tąkart jis paprašė Dalios sūnaus Lino įleisti į butą. Norėjo pasiimti savo dokumentus, dar likusius daiktus. Pradaręs savo stalčių nustėro, nes asmeninių dokumentų – deklaracijų, archyvo pažymų apie jam priklausančią sodybą Braziukuose, kur, anot Anatolijaus, gyvena labai sąžiningas Dalios brolis, nerado.

Po akimirkos A.Čupkovas nustebina: „Kai nuo 1979 m. pradėjome gyventi kartu, mūsų bute buvo rakinamas tik vienas, Dalios, kambarys. Kodėl? Nežinau. Visur kitur buvo galima patekti. Bet man nė į galvą nešovė mintis rakinti savo kambarius. Kam? Ir net mintis nekilo, kad gali dingti dokumentai.“

Tąkart apsilankęs savo kambariuose jis nerado ir kelių jam brangių relikvijų – tetos dovanoto seno auksinio laikrodžio, mamos dovanotos auksinės monetos.

Sužadėtuvių žiedo neverta

Anatolijus atviras: jis paėmė Daliai dovanotą sužadėtuvių žiedą ir dar kelis jos papuošalus. Kodėl?

„Gyvenimas parodė, kad ji buvo neverta dovanoto sužadėtuvių žiedo. Norėjau išlydyti, – neslepia vyras. O kiti papuošalai? – Tuomet šokiruotas ir apstulbęs pagalvojau juos išmainyti į savo dingusius svarbius dokumentus ir relikvijas. Bet, emocijoms atslūgus, sūnaus Aleksandro patartas ir ramiai apmąstęs, dar tą pačią dieną Dalios papuošalus grąžinau. Ai, kam taip kvailai elgtis.“

Anatolijus buvo dar kartą apstulbintas, kad netrukus po to, kai jau viskas buvo grąžinta, buvo parašytas pareiškimas policijai.

„Nuėjau, viską paaiškinau, ten žmonės viską suprato, – ramiai kalbėjo A.Čupkovas. – Tiesa, kai kuriuos daiktus pasilikau – savo sporto medalius, ženkliukus, apdovanojimus. Bet turiu tam teisę?“

Bet vyras ir tokiu metu nesirengia, kaip jo žmona, dalyvauti televizijos šou laidose, viešai spręsti problemų ir kelti sau reitingus. Jis neišduoda, kas neseniai jam rašė piktas ir šantažuojamas žinutes į mobiliojo ryšio telefoną, nors žino, kas tai darė.

„Kam? Tas jaunam, puikiam žmogus buvo padaryta įtaka. Jis – nekaltas“, – sako nepiktai.

Nešioja senelio kryželį

Anatolijų apstulbino Dalios paskleistos kalbos šou laidose, kad jis neva priklauso kažkokioms sektoms.

„Esu ortodoksas, – neslepia Anatolijus ir rodo ant kaklo kabantį 1876 m. auksinį kryželį su rusišku užrašu “Spasi ir pomilui„ (Išgelbėk ir pasigailėk) – kryželis yra senelio. Jį nešiojo mano tėvas, o po mamos mirties per išpažintį popas pasakė, kad ir aš privalau nešioti.“

A.Čupkovas nesidrovi ir nuoširdžiai pripažįsta: taip, jis – tikintis, bet ne aklai į religiją pasinėręs žmogus. Ir juolab kvaila galvoti apie kažkokias sektas.

Anatolijaus močiutė, mamos mama – katalikė.

„Visada švęsdavome dvejas Kalėdas, Velykas. Ir niekada nepriešinau katalikų ir ortodoksų. Abi religijos kalba apie tuos pačius, gerus ir šviesius, dalykus. Ten labai daug išminties ir teisybės“, – įsitikinęs A.Čupkovas.

Paklaustas, kada jis paskutinį kartą matė D.Teišerskytę, nes būtent pavarde Anatolijus vadina politikę, jis šyptelėjo.

Apstulbino buvę bendradarbiai

„Pamačiau labai netikėtai. Tai buvo prieš kelias savaites, koncerte Kauno pilyje. Ji buvo su marčia ir anūkais, – pamena akimirkas A.Čupkovas. – Tiesa, keista, kad susitikus žvilgsniams mano širdyje niekas nesuvirpėjo. Gal išmokau valdytis?“

Jį sujaudino prie jo priėjusi labai mylima, kaip ir Jokūbas, vaikaitė Kamilė. Jos nebuvo matęs beveik trejus metus, todėl pastebimai paaugusios merginos iš pradžių net nepažino.

„Tuomet širdis suspurdėjo“, – įsitempia ir tramdo akyse akimirką sužvilgusias ašaras.

Visas neigiamas emocijas, šaltąjį karą, D.Teišerskytės kalbas per šou laidas A.Čupkovui padeda užgniaužti darbai, prasminga visuomeninė veikla.

Jis jaučiasi pamalonintas, kad tiek daug žmonių jį palaiko, sutikti ar savo noru paskambinę taria labai gražius, palaikomus žodžius.

Anatolijus ypač maloniai buvo nustebintas, kai atsiliepė 15–20 metų nematyti jo buvę bendradarbiai, kurie siūlė visokeriopą pagalbą ir net pinigų.

„Pinigų, žinoma, atsisakiau, tačiau tai labai sujaudino. Neslėpsiu, susigraudinau. Gyvenime buvau visoks. Bet didelių priekaištų iš žmonių nesulaukiau. Gal tai gana šviesaus gyvenimo rezultatas?“ – svarstė A.Čupkovas.

Ąžuolinių durų nelauš

Anatolijus – taikus žmogus. Jis ir dabar, per nemalonų pokalbį, mieliau kalba apie šviesius dalykus, apie mylimus vaikaičius. Džiaugiasi, kad architektūrą pasirinkęs anūkas Andrius švytėdamas kaip ant sparnų grįždavo iš nuostabios pedagogės Marijos Jukniūtės piešimo pamokų.

Bet patas, šachmatininkų treminais tariant, santykiuose su Dalia negali būti amžinas. A.Čupkovas negali amžinai kentėti apkalbų, šantažuojamų žinučių, nesulaukti to, kas jam priklauso, ir nesiimti jokių veiksmų.

„Vis dar tikiuosi, kad du seni žmonės viską gali išspręsti taikiai, be teismų, – droviai skėstelėja rankomis. – Bet jei tai vis dėlto nepadės, rudenį, matyt, teks imtis ir kitų veiksmų. Per mažai laiko liko žemelėje. O kas man priklauso, turėtų būti grąžinta. Noriu senatvėje turėti savo kampą ir ramybę.“

Ne, ne, A.Čupkovas nesirengia elgtis nežmoniškai. Juolab nesirengia laužti milijonus kartų varstytų ir jo paties įstatytų ąžuolinių durų. Jis imsis teisėtų ir juridinių veiksmų.