Greta paukščių ir žuvų apsigyvenęs menininkas nusprendė nevergauti nei žmonėms, nei pinigams

Palikti miestą su jo chaosu, smogu, neurozėmis ir visam laikui įsikurti vienkiemyje ant ežero kranto. Toks prieš penkerius metus buvo Olego Ribikausko sprendimas.

„Kai gali stebėti augant žolę, visai kitaip bėga laikas, - sako Olegas. – Mieste savaitė prašvilpdavo kaip diena. Būdavo, apsidairai – jau gramdo sniegą nuo šaligatvių, vadinasi, atėjo žiema. Paskui pasižiūri, šaligatviai šlapi – pavasaris. Pagalvodavau, kaip žaibiškai lekia mėnesiai, metai...“

„Bet iš tikrųjų lekia ne laikas – leki tu, gyvendamas pagal taisyklę „dirbk, pirk ir mirk“. Kai nustoji bėgti ir plėšytis, kad galėtum vartoti, pradedi gyventi“, - kalba jis.

Varstoto sindromas

„Dabar man vasara tokia ilga, kaip dešimt mieste praleistų metų“, - teigia O.Ribikauskas, iš Panevėžio atsikėlęs į Zarasų rajone esantį Vėdarių kaimą. Buvęs miestietis dabar turi kaimišką namą, kluoną, šulinį, sodą ir, svarbiausia, - dirbtuves.

Olegas yra vienas talentingiausių Lietuvos drožėjų. Kaune ir Vilniuje jo medžio dirbiniai puikuojasi tautodailės parduotuvių vitrinose masindami klientus.

„Ar gyvendamas vienkiemyje pasiilgstu žmonių? Jei sąžiningai, ne. Net nežinau kodėl, – gūžtelėja pečiais O.Ribikauskas. – Bet varstoto sindromą turiu.“

„Varstoto sindromas, - juokdamasis aiškina jis, - pasireiškia tada, kai leisdamas dienas vienas kaip atsiskyrėlis tu sulauki į dirbtuves užsukančio žmogaus. Tada stveri jį už rankos ir nepaleidi. Šneki ir niekaip negali atsišnekėti.“

Žavėjosi neregė gerbėja

Laukdamas, kol savaitgaliui iš Panevėžio atvažiuos ten dirbanti žmona, Olegas daugiausiai bendrauja su dviem savo šunimis - vokiečių aviganiais Dina ir Kingu. Naminių gyvulių drožėjas neturi. Jokių karvių, kiaulių ir vištų.

Užtai jo sukaltuose inkiluose visada peri varnėnai. O.Ribikauskas įsitikinęs, kad kasmet pas jį sugrįžta tie patys paukščiai. Jis galėtų priiminėti ornitologų delegacijas ir pasakoti apie Čičirio ežero, ant kurio pakrantės kalno stovi jo namas, nendrynuose gyvenančius baublius, narus, gerves, kragus. Paukščiai – artimi jo kaimynai ir bičiuliai. Olegas daug žino ir apie žuvis. Galbūt todėl paukščiai ir žuvys dažnai persikelia į jo drožinius.

Jis yra išdrožęs lynų ir karšių, ančių ir narų. Vilniuje Kaziuko mugėje O.Ribikausko kūrinius atidžiai lietė, glostė, tyrinėjo pirštais neregė moteris. „Kaip gražu...“ – kuždėjo ji sužavėta.

Nauja aistra – lėlės

„Valtys kaip valtys“, - numoja ranka drožėjas, pagal užsakymus pagaminęs keletą valčių ežero pakrantėse poilsio sodybas turintiems žmonėms ir išgirdęs, kad tai nebe valtys, o Čičirio žuvų motyvais dekoruoti meno kūriniai.

„Su valtimis viskas, daugiau negaminsiu, - pareiškia jis. - Man jau nebeįdomu. Perpratau, kaip reikia pastatyti laivą, padariau vieną kitą savo atradimą, ir užteks.“

Nauja Olego aistra yra lėlės. Taip jis vadina apytikriai pusmetrio aukščio medines moterų skulptūras keistais egzotiškų bruožų veidais ir drabužiais iš odos, nėrinių, medienos raštų.

Medinės O.Ribikausko moterys nepanašios į tautiniais kostiumais aprengtas suvenyrines lietuvaites. Moteris su smuiku veikiausiai žydė. Kitą, raudonplaukę, Olegas pakrikštijo Ivanauskaite. „Ji tikrai panaši į Jurgą Ivanauskaitę“, - nusprendė kūrėjas.

Laisvo žmogaus filosofija

„Man niekada nepatiko drožti vien rūpintojėlius ir taupykles“, - paaiškina O.Ribikauskas. Medinės jo moterys, kurių dar nėra nė dešimties, skirtingos, su savitais charakteriais. Bet drožėjas, regis, nespėja su jomis artimiau susipažinti – dirbtuvėje jos neužsibūna, visos iškeliavo į sostinę. Žmogus, išsivežęs medines O.Ribikausko skulptūras, jų nepardavinėja – renka kolekciją.

Olegas jau mąsto apie kitokias lėles – su judančiais sąnariais. „Čia tai bus lėlės! - užsidegęs jis. – Įvairiausios, nuo klebono iki baikerio. Tik reikia rasti gerą siuvėją jų drabužiams.“

Užvėręs dirbtuvių duris, kambaryje, pro kurio langą matyti ežeras, drožėjas pusvalandžiui įsijungia kompiuterį. „Jis man patinka labiau už televizorių, - sako Olegas, – nes nenurodinėja, ką ir kada žiūrėti. Aš nemėgstu, kai man diktuoja, kad ir kas tai būtų – žmonės, daiktai ar pinigai.“