Krentant vasariniams lietaus lašams dairausi aktorės ir šokėjos Dalios Michelevičiūtės. Laukimas stingdo.

Staiga nežinia iš kur išdygusi mano herojė aplenkia laikrodžio švytuoklę ir siūlo prisiglausti po jos skėčiu. Dar trumputė kelio atkarpa, ir mudvi priglaus svetinga pastogė. Prieš akis – pašnekesys ir arbatos ceremonija. „Aš atvira“, – šypsosi Dalia, kurios efektingą pasirodymą atrankoje į šokių Euroviziją aptarinėja visa Lietuva.

– Vasara aktoriams kiek laisvesnis laikas. Ar negaila parduoti laisvadienius šokių projektui?
– Negaila. Darbo prasme turėjau palyginti laisvus metus. Tik iš pradžių svarsčiau, o paskui jau nebebuvo kur trauktis. Pirmosios šokių repeticijos praėjo labai sunkiai. Kūnas nepratęs prie tokio fizinio krūvio. Pasiruošimui laiko neturėjome. Reikėjo smūgiuoti. Po treniruočių ištikdavo krizė net iki ašarų.
– Bet juk šokis jums ne naujiena? Esate išmėginusi sportinius šokius, dirbate šokių mokykloje. Puikiai šokate tango.
– Anksčiau, kai Lietuvoje dar niekas nemokė šokti tango, važiuodavau į Niujorką. Žinoma, ne vien tango pasimokyti. Tų išvykų reikėdavo man kaip gaivaus oro gurkšnio. Niujorkas – vienas mėgstamiausių mano miestų. Ten vyksta geri festivaliai. Niujorke galėčiau gyventi. Man labai patinka jo gatvės energija. L.Pavaroti teko ten matyti, gavau jo  autografą. Vilnius ir Niujorkas – du miestai, kuriuos labai myliu.
– Iš kokio krašto esate kilusi?
– De facto esu gimusi Kaune, o de jure – Alytuje. Mano mama dirbo Alytuje, tai ir aš ten registruota. Mokyklą baigiau mamytės tėviškėje – Anykščiuose. Vilniuje gyvenu nuo 1985-ųjų.
– Mama gyvena kartu su jumis?
– Ne. Viešpats laiko ją, mano angelą sargą, Anykščiuose. Visą gyvenimą ji dirbo gydytoja iš pašaukimo. Retai ją aplankau. Dažniau ji į Vilnių atvažiuoja.
– Yra dalykų, kuriuos išsivežėte palikdama namus?
– Iš mamos paveldėjau sugebėjimą džiaugtis ir stebėtis smulkmenomis, o iš tėvelio pusės – sugebėjimą nepalūžti. Kai sovietai atėmė visą mūsų turtą, senelis grįžo pėsčias į Kauną. Močiutė yra sakiusi: „Žinojau, kad jis grįš, bet kad dainuodamas – nesitikėjau.“ Iš kur jie sėmė to tikėjimo? Nežinau. Taip pat iš tėvų namų išsinešiau tradicinį tikėjimą. Kai prabyla į tave gyvasis Dievas, tada kažkas atsitinka... Esu tą patyrus. Prieš dvejus metus teko pakeliauti po Gruziją, ten mane aplankė įžvalga ar nušvitimas. Nuo tada kiekviena diena atrodo kaip stebuklas.
– Ar tiesa, kad rašote knygą, kurioje bus ir autobiografinių motyvų?
– Taip, bet čia – žurnalistų išpūstas dalykas. Knyga pajudėjo. Yra dvi dalys, kurias turiu sutvarkyti. Noriu padaryti tą darbą su meile, o ne dėl to, kad kažkas lauktų intrigų ir pikantiškų detalių iš teatro ar asmeninio mano gyvenimo.
– Baiminatės būsimos reakcijos?
– Ne. Visiems žmonėms neįtiksi ir nereikia stengtis. Bandydamas įtikti kitiems gali ir save pamesti. Būna, kad abejoju savo jėgomis, apima baisios krizės akimirkos. Jas reikia išgyventi.  
– Sakoma, kad stiprioms moterims vyrai nereikalingi. Sutiktumėte su tuo?
– Nesutikčiau, kad aš stipri. Priešingai – silpna, trapi, pažeidžiama. Ir manau, kad jei randi savo žmogų, tai tokia dovana... Gali su juo pasidalyti savo gyvenimu, prisiimti atsakomybę. Man taip nepavyko. Bet nesu linkusi nieko kaltinti. Tiesiog gal pats nesi vertas, kad tavo gyvenime atsirastų kažkoks žmogus? Gal neskirta? Vieno pašaukimas – šeima, kito – darbas. Kai kam pavyksta tai suderinti. Iškristalizuoti savo pašaukimą sudėtinga, tai – didelė paslaptis.
– Vien darbu gyvenimo neužpildysi. Kas jums suteikia pilnatvę?
– Gal tikėjimas? Nes aš šeimos neturiu. Bet turiu viltį, o viltis – antgamtinis, transcendentinis dalykas. Pacituosiu savo mylimo filosofo žožius: „Mylėjau, buvau mylimas ir ieškojau žmogaus jo pažaduose. To, ką tik vienas Dievas gali duoti.“ Mes mylime, tikime kitu žmogumi... Bet galutinis pažadas – Dievo rankose.
– Niekada nejautėte aplinkinių spaudimo? Iš moterų įprastai tikimasi santuokos, vyro, vaikų...
– Visada jaučiau. Žmonės linkę manyti, kad kiti turi gyventi taip, kaip jie, ir mėgsta klijuoti etiketes, ypač pas mus, Lietuvoje. O buvusi mano kurso draugė, kuri ištekėjo ir gyvena Prancūzijoje, grįžusi į Lietuvą džiaugėsi, kokia aš laiminga, kiek daug pasiekusi... Aš jai sakiau, kad neturiu šeimos, neturiu nė vieno socialinio inkaro, kuris įteisintų mane kaip moterį. Šeima, vyras, vaikas –  socialiniai inkarai, laikantys šioje žemėje. O draugė nuogąstavo, kad užaugę jos vaikai sakys: „Mama, tu nieko nepasiekei gyvenime.“
– Bet juk ištekėjusi buvote?
– Buvau, pabandžiau (juokiasi).
– O dabar? Savo žmogaus dar nesutikote?
– Kad mylėčiau ir susiečiau su tuo žmogumi savo gyvenimą... Kol kas ne. Tokio – nėra. Bet egzistuoja kolegiška meilė draugams ir bičiuliams, su kuriais dirbu.
– Kokios vyrų savybės jus žavi?
– Atsakingumas, išradingumas, humoro jausmas, dėmesingumas, oratoriniai sugebėjimai... Daug tų savybių (šypsosi). Svarbu mylėti. Žmogus subręsta tam tikriems gyvenimo etapams. Tačiau apie giminės pratęsimą labiau susimąstome pradėjus tiksėti biologiniam laikrodžiui.
– Ar daug dėmesio skiriate aprangai, papuošalams?
– Man patinka papuošalai, bet nemėgstu jais apsikrauti. Turiu kryželį – šeimos relikviją, keletą brangių žiedų, kurių beveik niekada nenusimaunu. Nesu iš tų moterų, kurioms patinka blizgučiai. Vertinu tikrus dalykus.
– Kaip aktorė esate pelniusi ne vieną apdovanojimą. Tai – postūmis judėti pirmyn? Patvirtinimas, kad esate teisingame kelyje? O gal to visai nesureikšminate?
– Smagu, kai darbas įvertinamas. Bet man apdovanojimai kvepia tokia mistika... Kartais nepastebi tokių stiprių darbų, o paskui nominuoja už kokį penkių minučių perliuką ar deimančiuką. Tuštybės mugė visa tai. Jau buvau padirbusi teatre, kai J.Statkevičius sukūrė man Marilyn Monro įvaizdį ir baltą jos stiliaus suknelę. Penkių minučių tango – ir tapau žurnalų viršelių heroje. Gali kurti dramatiškiausius, sudėtingiausius vaidmenis, bet jei tavęs nemato, vadinasi, neegzistuoji. Neteisinga. Bet tokios žaidimo taisyklės.
– Esate kompanijos siela?
– Ne, greičiau uždaras žmogus. Iš mūsų aplinkos gal kokia Rimantė Valiukaitė yra kompanijos siela? Aš jaukiau jaučiuosi klausytojos pozicijoje, man įdomiau klausytis kitų, apie kitus. Apie save aš daugmaž viską žinau (juokiasi).
– Iš šalies atrodote vietoje nenustygstantis žmogus.
– Taip, aš – impulsyvi, choleriška. Bet žinote – niekas nemato mano tylos valandų. Aš turiu tylos ir maldos valandėles, kurios mane įkvepia darbams.
– Tyla mėgaujatės namuose?
– Bažnyčioje.
– Gyvenate prie legendinio sostinės „Kablio“ klubo. Patinka?
– Ne visada ten gyvenau. Mano istorija sunki. Iš pradžių buitinės sąlygos buvo labai prastos. Dešimt metų praleidau bendrabutyje. Dėkoju Dievui, kad savo darbu užsidirbau butui, kad nereikėjo kažkokių didelių kompromisų su sąžine, kad nereikėjo aukoti savo profesijos ir važiuoti plauti indų. Nors galvojau apie tokį variantą. Nes, būdavo, po spektaklio grįžtu namo ir stoviu bendrabutyje eilėje, kad nusiprausčiau.
– Kas jus sulaikė nuo emigracijos?
– Supratau, kad svetur neturėsiu tokių įdomių darbo pasiūlymų. Užsienyje kas antras aktorius dirba baro padavėju. Jaučiuosi tokia laiminga gyvendama Vilniuje. Gal, kol neturi stogo virš galvos ir gyveni kaip kampininkas, kiek sunkiau. Nuosavybė suteikia tam tikrą laisvę. Jau aštunti metai esu savo erdvės šeimininkė. Joje galiu kurti, galiu pasislėpti, galiu tūnoti neišlįsdama į dienos šviesą. Man tai labai svarbu (šypsosi).
– Papasakokite daugiau apie savų namų erdvę.
– Labai džiaugiuosi kapitaliniu remontu. Nebedirgina neskoningos sovietinės detalės. Minimalistinė aplinka: keletas paveikslų, kurie man brangūs, mėgstama muzika, kompiuteris.  Vienintelis dalykas, kurio man labai trūksta, – balkonas. Užtai mano namuose yra aukštos lubos, kurios leidžia sielai kvėpuoti.