Imtis režisuoti viduramžių dainiaus Dante’s Aligieri "Dieviškąją komediją" – beprotiška mintis. Tokių režisierių pasaulyje nedaug. Vienas jų – Eimuntas Nekrošius, nėręs į "Pragaro" ir "Skaistyklos" gelmes – į klaidžiojančių dvasių, o ne realių žmonių pasaulį.

Abejonės ne padeda, o trukdo

Jau savaitė, kai "Meno forto" trupė persikrautė repetuoti į Nacionalinio dramos teatro sceną. Čia balandžio 26 ir 27 d. ir bus parodyta spektaklio premjera.

Artėjančios premjeros proga surengtoje spaudos konferencijoje režisierius E.Nekrošius pasidžiaugė, kad Nacionalinio dramos teatro klimatas pasikeitė į gera – darbui sudarytos žmogiškos sąlygos be įtampos, net cigaretę galima prisidegti. Režisierius neslėpė, kad šįkart dirbti sunku. Anksčiau statytuose Williamo Shapespeare'o kūriniuose "Hamletas", "Otelas", "Makbetas", Johanno Wolfgango Gothe’s "Faustas" herojai esą daugmaž aiškūs, yra konfliktai, vyksta personažų gyvenimas. O čia – aiškinkis, skaityk kaip nori.

"Dieviškojoje komedijoje" Dante pasakoja apie kelionę per pragarą į rojų pas savo mylimąją Beatričę. Kūrinyje – daugybė personažų. Tai – dvasios, kurios skundžiasi, kaip joms blogai tuose pragaro ratuose. Jos pasakoja istorijas, už ką tokias sunkias bausmes tame pragare atlieka.

"Kiekvieną dieną susiduri su idėjų, koncepcijos stygiumi. Labai greitai tos idėjos išsisklaido. Tas amžinas abejojimas gal ir trukdo", – ne itin aukšta gaida prabilo E.Nekrošius, į kiekvieną savo darbą žiūrintis maksimaliai atsakingai.

Ar bus šviesus ir viltingas?

"Prieš naują spektaklį apima toks jausmas, lyg stovėtum prieš vandenyną su knyga rankoje ir nemokėtum plaukti. Bet ta knyga – lyg šiaudas – padeda plaukti, – kalbėjo pagrindinį Dantės vaidmenį kuriantis aktorius Rolandas Kazlas. – Kuo labiau toldavome nuo Dante's teksto, tuo būdavo sunkiau. Kuo daugiau gilindavomės į jo poeziją, tuo būdavo lengviau."

Pusiau rimtai, pusiau ne R.Kazlas užsiminė, esą turbūt reikalingas Dante's vėlės vizitas šiame teatre. Juk sunkią gyvenimo akimirką prisimeni mirusius artimuosius, prašai jų pagalbos.

R.Kazlas savotiškai papildė E.Nekrošių, kad to, kiek repeticijose buvo galvota, dirbta, užtektų penkiems spektakliams. Realiai atrodo, kad "Pragaras" – tai labai sunku. "O gal ne – Dantė visa tai permąsto ir pasiryžta nueiti tą kelią pas Beatričę. Gal tai – paprasta?" – abejojo aktorius.

Spektaklis, anot jo, – tai nėra chrestomatinis kūrinio perskaitymas. Nėra taip, kad pragare nebūtų rojaus elementų. Norėtųsi, kad tas spektaklis būtų šviesus ir viltingas. Gal į tai galima pažiūrėti ir kaip į meilės istoriją? Kas buvo Betričė? Paprasta italų mergina. Bet Dante ją iškėlė į padanges, pašlovino savo eilėmis.

Naudoja abu vertimus

Iš nedaugelio režisierių, bandžiusių "įveikti" Dante, buvo prisimintas italas Romeo Castellucci, sukūręs tiesiog freską pagal visas tris "Dieviškosios komedijos" dalis. "Jis – puikus režisierius ir dailininkas, – sakė E.Nekrošius. – Jam gerai, kad jo kūrinys – be žodžių. Mes vartojame žodžius."

Spektaklio kūrėjai remiasi abiem "Dieviškosios komedijos" vertimais į lietuvių kalbą – ankstesniuoju Aleksio Churgino ir vėlesniuoju Sigito Gedos. Esą abu vertimai – tolygūs, puikūs, tačiau scenoje lengviau tarti A.Churgino vertimo tekstą.

R.Kazlas džiaugėsi, kad Dante pasielgė drąsiai – nemirtingąjį savo kūrinį parašė tokia kalba, kuria kalbėjo paprasti Toskanos kaimiečiai. Jei būtų norėjęs išgarsėti, būtų jį parašęs lotyniškai. Akimirką aktorius pasvajojo – kaip gražiai tas kūrinys tada turėjo skambėti itališkai – panašiai, kaip Kristijono Donelaičio "Metai".

Kūrybinė grupė

Spektaklio scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva, kompozitorius – Andrius Mamontovas. Vaidina Rolandas Kazlas (Dantė), Vaidas Vilius (Vergilijus), Remigijus Vilkaitis (popiežius), Ieva Triškutė (Beatričė).