Už vienų durų aidi vėžiu sergančių ligonių atodūsiai, kuriuos malšina morfijus. Už kitų skamba juokas – personalas geria kavą, valgo šakotį, saldainius. Šią paradoksalią tikrovę Santariškių klinikose matė jauni kino režisieriai Mikas Žukauskas ir Gintarė Valevičiūtė, ten sukę juostą apie retomis ligomis sergančius žmones.

Nenorėjo, kad būtų liūdna

Meninis dokumentinis filmas "Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą" atsirado netikėtai. M.Žukauskas patikino, kad tokio kurti niekada neplanavo. Vasarą prieš trejus metus jis sulaukė telefono skambučio iš Retomis onkologinėmis ligomis sergančių ligonių draugijos. Jos įkūrėja ir pirmininkė gydytoja onkologė Kristina Andrėkutė jaunam režisieriui pasiūlė sukurti filmą apie jaunus sergančius žmones.

"Tokios temos – mirtis, vėžys – man visada buvo atgrasios. Tokių filmų niekada nemėgau ir nežiūrėdavau. Tačiau pamaniau: juk tai – įdomus iššūkis. Pačiam sau. Pabandyti padaryti tai, ko niekada nesi daręs", – pasakojo Mikas.

"Mums tarsi į galvą įkaltas stereotipas: tik išgirsti diagnozę vėžys – viskas, mirtis. Toks nuosprendis. Pirma, kurti tokį filmą mums tikrai buvo iššūkis. Antra, su ta liga esame susidūrę ir Miko šeimoje, ir mano. Kaip tik tais metais mano šeimoje buvo kelios mirtys. Kaip kiekvienoje šeimoje yra emigrantų, išvykusių gyventi ir dirbti į užsienį, taip yra ir sergančių vėžiu", – palygino G.Valevičiūtė.

Į susitikimą su režisieriais atėjo koks 10 minėtos draugijos ligonių. Mikas ir Gintarė su jais šnekėjosi, kaip šie įsivaizduoja filmą, koks jis turėtų būti. Visų noras buvo vienodas – kad juosta nebūtų liūdna. Jie buvo matę Arūno Matelio filmą "Prieš parskrendant į Žemę" ir šis jiems pasirodė per daug liūdnas.

Labai reta liga

Nufilmuota stambiu planu iš ekrano žvelgia jauna graži mergina. Puikus makiažas, kruopštus manikiūras, veidą nušviečia plati šypsena. Tai – Roberta. Susirangiusi ligoninės lovoje į mobilųjį telefoną ji kažką kalba angliškai ir be perstojo šypsosi. Iš tikrųjų ji kalbasi su darbdaviu užsieniečiu. Paskui tyliai sako, kad jos kūnas nepažįsta bjauriųjų ląstelių – jas priima kaip savas.

M.Žukausko ir G.Valevičiūtės filmo herojėmis tapo onkologinėmis ligomis sergančios Roberta ir Aida. Jos paliestos ypač reto genetinio Li–Fraumeni sindromo (LFS). Li–Fraumeni sindromas – genetinė liga, kurią sukelia paveldima TP53 geno mutacija. Šis sindromas ypač padidina įvairių piktybinių navikų atsiradimo tikimybę.

Ši paveldima geno mutacija aptinkama vos vienam kitam žmogui iš milijono. Tačiau pakitęs genas gali būti perduotas vaikams, ir tai yra atsitiktinis, nekontroliuojamas procesas, kurio padarinys – nuolatinis balansavimas ant skalpelio ašmenų. Tokia lemtis ištiko dvi jaunas filmo herojes Aidą ir Robertą.

Nuo šios ligos mirė Aidos sūnus Pijus, tą geną paveldėjęs iš motinos. Robertos šeimoje mirė motina, sesuo. O tėvo laidotuvių dieną mergina sužinojo tyrimų rezultatus – paveldimą TP53 geną turi ir ji.

Atrodytų, kitas žmogus jų vietoje gulėtų lovoje arba sėdėtų sudėjęs rankas. Tačiau jos dirba. Aida dirba vaikų darželyje, ji nori būti su vaikais ir jiems atiduoti savo meilę. Roberta – farmacininkė, dirba užsienio farmacijos bendrovėje.

Abi moterys – nevienišos: Aida turi sutuoktinį, Roberta – draugą. Net 70–80 proc. moterų, kai šios suserga vėžiu, vyrai palieka. Roberta draugą susirado sirgdama. Filmuojant juostą jos gyvenime daug kas pasikeitė: iš Kauno atsikraustė gyventi į Vilnių, susirado draugą, gavo naują darbą.

Baigiantis filmui Roberta su draugu, nufilmuoti iš nugaros, ilgai eina Onkologijos instituto koridoriais. Pereina kiemą, paskui įsėda į "mersą". Šie kadrai tarsi byloja: viską gyvenime gali nusipirkti, bet sveikatos – ne. Filmo kūrėjai sakė, kad ši vieta nesurežisuota. Draugas pasiimti Robertos iš tikrų atvažiavo "Mercedes-Benz" markės automobiliu.

Susidūrė su mirtimi

Savaitę M.Žukauskas ir G.Valevičiūtė praleido Santariškių klinikų Chemoterapijos skyriuje.

"Pirmas įspūdis buvo labai keistas. Atvažiuojame į tą ligoninę, o ten visą laiką juokiasi. Slaugės, seselės. Juokiasi ir juokiasi – kažkoks karnavalas. Jų poilsio kambaryje koridoriaus gale šakočių stovi, saldainių pilna, kavos. Palatoje žmogus miršta. Tame kambarėlyje visą laiką skamba juokas. Kažkoks paradoksas. Vis galvojau, kodėl taip yra.

Kadangi jos – visos moterys, tai ir juokeliai tokie "pošli": apie vyrus, apie pimpalus. Ilgai svarsčiau, kas yra – gal jos prastai dirba? Bet po kiek laiko supratau: tas juokas – tai jų savisauga.

Ten pirmą kartą akis į akį susidūriau su mirtimi. Skyriuje gulėjo tokia moteris, po jai po visą kūną buvo išsisėjusios metastazės. Jai leido morfijų nuo skausmo. O mums seselės ir sako: "Žinokit, po dviejų dienų ji mirs." Tokia keista būsena apėmė, tiesiog protas neišneša. "Kaip – mirs, – klausiau gydytojos, – negali būti?" Tačiau taip buvo – ji mirė po dviejų dienų.

Dar buvo keista, kad seselės elgėsi šaltai – jos moka nuo tokių dalykų atsiriboti. Tik vėliau supratau kodėl. Jos tiesiog negali susitapatinti su ligoniais – joms pačioms tada būtų labai blogai", – pasakojo M.Žukauskas.

"Bet tuo visai nenoriu pasakyti, kad jos blogai dirbo", – pridūrė režisierius.

Pirmieji Gintarės įspūdžiai – visai kitokie: "Aš nemačiau nei šaltumo, nei atsainumo. Mačiau, kad slaugės, seselės, gydytojai sunkius ligonius gydo ypač jautriai. Ir galvodavau: kaip gali žmogus tai atlaikyti? Su jomis eidavau kartu į kiekvieną kabinetą – ir kur vaistus leisdavo, ir kur bėga ta "chemija". Matydavau, kaip jos pasišneka su ligoniais. Juk ir ligonių yra visokių. Kai kurie, iškankinti skausmo, ligų, – labai irzlūs, įkyrūs."

Operacinėje drebėjo rankos

Mikas norėjo nufilmuoti Robertos operaciją, tačiau nepasirūpino leidimo. Jis budėjo šalia operacinės, matė, kaip Robertą ten išvežė. Staiga pastebėjo, kad šalia esančios reanimacijos palatos durys atviros. Ir su filmavimo kamera jis įsmuko ten, kur pašaliniams eiti griežtai draudžiama.

Viskas susiklostė taip, kad į operacinę jis pateko spaudos atstovės dėka, nors operacija jau buvo prasidėjusi.

"Visiškai nesitikėjau ten patekti. Atsimenu, įeinu į tą operacinę – ir negaliu filmuoti. O žmogus, toks Jurijus, kuris ten atlydėjo, sako: "Filmuok filmuok. Per arti neik, kad netrukdytum gydytojams." Mane pakirto visiškas "drugys", išprakaitavau, bet nufilmavau", – prisiminė režisierius.

Kelias į gyvenimo prasmę

Kūrėjai teigia, kad jų filmas "Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą" – ne apie ligą. Liga – tik pretekstas. Jiems nesvarbu, kurį žmogaus organą graužia vėžys, kokia jo atsiradimo priežastis. Filmo esmė – kaip tos moterys gyvena čia ir dabar, nors sunkiai serga. Diagnozė vėžys jų nenurašė. Aida groja, dainuoja, visur važinėja su vyru ir draugais. Ji sako, kad liga net padėjo surasti daug draugų.

"To filmo nenorėjome padaryti liūdno. Bet taip pat nenorėjome padaryti linksmo ir nenatūralaus, kaip amerikiečiai. Ruošdamiesi filmuoti, žiūrėjome amerikiečių filmus apie vėžį. Visų jų potekstė vienoda: tu turi būti stiprus, tu turi nepasiduoti, tu turi kovoti iki galo. Ir tai psichologiškai neteisinga. Todėl, kad bet kuris žmogus, stiprus jis ar ne, sužinojęs apie vėžį, išgyvena tam tikrus etapus.

Ligoninėje konsultavomės su psichologe, ji paaiškino, kad yra keturios būsenos. Pirmoji – šokas. Tada – pyktis. Paskui – derybos. Galop – susitaikymas. Pirmajame etape nereikia žmogui sakyti, kad jis turi nepasiduoti. Mūsų herojės puikiai suvokia savo padėtį, savo mirtingumą", – pasakojo Mikas.

Balansuodamos ties būties ir nebūties riba, apie savo ligą jos kalba netikėtai: Roberta ją vadina dovana, o Aida – atradimu.

"Tokią diagnozę kaip mirtis visi turime. Tiktai gimstame – ir iš karto ją turime. Nes kiekvieną sekundę artėjame to link. Tik liga, – Aida yra ne kartą sakiusi, – tai primena. Tada tu pradedi kitaip gyventi. Iš tikrųjų kiekvienas turėtume susimąstyti, kaip gyvename, pradėti kitaip vertinti gyvenimą", – kalbėjo Gintarė.

Mikas vis svarstė, nejaugi iš tikrųjų žmogui reikia sukrėtimų, kad jis pajustų savo būtį? Ką mes šiame gyvenime veikiame? Apie savo gyvenimą, jo prasmę žmonės labiau susimąsto tik po skaudžių smūgių: susirgę sunkia liga, palaidoję artimą žmogų, išsiskyrę su sutuoktiniu.

"Manau, daugelis atsakytų, kad gyvenimo prasmės neturi. Ypač tokių daug tarp jaunimo. Man pačiam neaišku: ar tai suvokiame tik per sukrėtimus? Kūnas turi geną – jis gali būti pažeistas ar sveikas. O siela? Ar ji turi tą geną?" – svarstė M.Žukauskas.

Premjera

M.Žukausko ir G.Valevičiūtės meninio dokumentinio filmo "Dievas sukūrė viską, išskyrus kilimą" premjera įvyks Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje "Kino pavasaris". Pirmasis premjerinis seansas rodomas kovo 17 d. 17 val. kino teatre "Forum Cinemas Vingis".

Dosjė

M.Žukauskas (g. 1986 m.) 2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė televizijos ir kino režisūros studijas. Šiuo metu yra Muzikos ir teatro akademijos vaizdo montažo specialybės magistrantas. 2008 m. sukūrė dokumentinį filmą "Trapus, yrantis pasaulis – Lietuvos medinė architektūra", 2009 m. – trumpametražį vaidybinį filmą "Ana geraširdė". Nuo 2006 m. dirba laisvai samdomu vaizdo ir kino režisieriumi, montažo režisieriumi ir operatoriumi.

G.Valevičiūtė (g. 1981 m.) yra baigusi tapybos ir animacijos bakalauro studijas bei fotografijos ir medijų meno magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Kuria įvairius tarpdisciplininio meno kūrinius, dalyvauja parodose, projektuose. Šiuo metu Dailės akademijoje dėsto animacijos meną. Gegužę baigs aspirantūros studijas.