D. Bilevičiūtė: kuo duomenys 128–100–128 blogesni nei 90–60–90? (interviu)

Daina Bilevičiūtė neseniai atšventė savo 50 metų jubiliejų. Tiesa, šventė buvo keturis mėnesius pavėluota, bet kokia linksma! Po skandalingos istorijos perkainavusi vertybes jubiliatė stengiasi, kad kiekviena jos diena būtų kaip šventė, ir labai nori ištekėti.

– Daina, jūs švytite, esate linksma, filmuojatės laidose ir atrodote taip, lyg neturėtumėte problemų. Ar skandalinga istorija su grobstytomis ES lėšomis ir išsvajota sodyba – jau praeitis?

– Nuotaika gera, esu supama gerų draugų. Visiems žinoma istorija baigėsi, man suėjo 50 metų ir nusprendžiau, kad nėra ko liūdėti. Reikia džiaugtis gyvenimu, nes jis yra gražus.

– Gal tai – tik kaukė, po kuria slepiate depresiją, liūdesį ir skausmą?

– Na, iš dalies – taip. Buvo depresijos, ašarų, skausmo, pykčio, agresijos. Net į pagalbą kviečiausi ezoteriką, dvasinį mokytoją Andžejų Kučinskį, kuris sakė, kad esu prakeikta. Maniau, kad pas jį nueisiu, trachtarakt – ir iškart pradėsiu spindėti, atsikratysiu viso blogio. Bet – ne. Reikėjo labai daug dirbti su savimi. Buvo pora kartų, kai atrodė, kad Andžejų išvesiu iš pusiausvyros. Tą dieną pasijaučiau kaip vilkolakis, kuriam išlindo iltys, sukilo agresija, pyktis.

– Ką vadinate "ta diena"?

– Kai paskelbė, kad D.Bilevičiūtė – nusikaltėlė, apgavikė, patraukta baudžiamojon atsakomybėn, jai gresia kalėjimas. Nors niekuo nenusikaltau. Vykdžiau atsakingų pareigūnų, sėdinčių labai rimtose kontorose, nurodymus, nė vieno parašo nesuraičiau be Nacionalinės mokėjimų agentūros, banko palaiminimo. Buvo labai skaudu, sunku, kai mane apgavo tas aferistas, atrodė, kad netekau visko. Išsvajotos sodybos, pinigų, dar grėsė kalėjimas.

– Tuo metu dėl jūsų emocijų ir agresijos nukentėjo ir nekalti žmonės?

– Ne, to nebuvo. Man padėjo Andžejus, draugai. Tik tiek, kad buvau patikli ir pasitikėjau tuo aferistu, per kurį sulaukiau bėdų. Jis dar kalbėjo apie visokius Venecijos kanalus ir kitokius nebūtus dalykus.

– Kai kurie žmonės mano, kad Daina nėra jau tokia nekalta avelė.

– Kodėl jie taip mano? Hm... Aš visą laiką sulaukiu palaikymo, gerų žodžių. Prieidavo gatvėje, čiupdavo už rankos ir nuoširdžiai sakydavo: "Laikykis, nepasiduok." Tik tuo metu, vykstant teismo procesui, kai kurių dalykų negalėjau viešinti ir gal todėl kai kuriems žmonėms kilo įtarimų. Jei būčiau aferistė, būčiau kur nors užsikasusi pinigus ir dabar gerai gyvenčiau.

– Jūs matėte, kaip dabar gražiai atrodo sodyba Varėnos rajone, Miguičionių kaime, kur žlugo jūsų verslo planas?

– Aš jums parodyčiau, kokios buvo nuotraukos, planuojant ją įrenginėti. Labai skaudu, kad apgavo. Taip pat labai skaudu, kad pavogė mano vardą ir dabar juo naudojasi. Na, bet dar palauksiu, pažiūrėsime...

– Jūs – kerštinga?

– (Pauzė). Ne.

– Jums 50 metų sukako balandžio 9 d., tačiau jubiliejų atšventėte tik rugpjūčio 10-ąją. Beje, audringai, pesimizmu ten net nekvepėjo.

– Gimtadienio puota vyko Rokiškio dvare, o vėliau – netoliese esančioje sodyboje "Vieversynė".

– Patikslinkime. Neseniai guodėtės tragiška situacija, sunkiu pragyvenimu, o štai – ištaiginga puota su keliomis dešimtimis draugų. Gal tai buvo draugų...

– Dovana – taip. Jie man labai padėjo ir padeda. Buvo labai linksma. Nusprendžiau, kad reikia džiaugtis gyvenimu. Perkainavau viską. Juk man dar tik 50 metų. Esu žavi, vyrai man rašo, kalbina, jų dėmesio netrūksta.

– Įkopimas į šeštą dešimtį, ypač moterims, dažniausiai skamba bauginamai.

– Oi, tikrai bauginamai? – Juokiasi. – Na, kodėl? Noriu dar ištekėti. Labai. Turėjau tris vyrus, bet nenorėjau tekėti, o dabar noriu.

– Susidarydavo įspūdis, kad apie vyrus visada kalbėdavote ironiškai, su feminizmo, kartais net paniekos gaida.

– Gal tai buvo tik lengva ironija. Aš myliu vyrus... Kalbu apie  vyrus. Štai tokio gražaus noriu kaip Ruslanas. (Juokiasi ir, laukdama filmavimo LNK studijoje, komentuoja praeinantiems kolegoms.) Gal išsprūsdavo ironija tuo metu, kai jaučiausi tarsi zombis, išgyvenau depresiją, kai mane apvogė tas aferistas.

– Jūs esate ką nors apvogusi ar apgavusi?

– Kartą Turkijoje. Pradėjo vienas prekeivis rodyti dėmesį, siūlyti sidabro gaminius. Vieną po kito juos karstė ant manęs. Patiko. Sumokėjau. Einu ir girdžiu, kad jis šaukia. Ir tik tuomet prisiminiau, kad bene dešimt papuošalų dar buvo man prikarstęs ant rankų. Draugė pareiškė, kad ir taip brangiai sumokėjome. O jei sidabru apkabinėjo mane, vadinasi, dovanojo!

– Ar tiesa, kad dar neseniai jums trūko maisto ir vertėtės tik padedama draugų?

– Buvo juodas periodas. Draugai ūkininkai atveždavo lašinių, bulvių, daržovių, kitų gėrybių, medžiotojai – žvėrienos.

– Kas jus sieja su skandalingąja dainininko Radžio drauge Raisa Šarkiene?

– (Juokiasi) Na, pirmą kartą su ja pasimatėme vienos laidos filmavime. Ji mane išvadino stora ir dar riebesniais žodeliais. Pasiūlė pasidaryti plastinę operaciją. Aš jai pasiūliau operuotis smegenis. Studijoje žiūrovai mane palaikė. Tiesa, po laidos Raisa atsiprašė.
Kitos laidos filmavimo metu bendravome normaliai, o po laidos ją pavėžėjau namo. Ji taip pat nelengvus laikus išgyvena. Per draugus padėjau rasti darbą. Nuo to laiko esame neišskiriamos. Kartu ilsėjomės Šventojoje.

– Ir dalijotės Radžiu? Nes leidote laiką trise – jis viduryje?

– (Juokiasi) Taip. Kaip galima Radžio nemylėti? Žinoma, tiesiogine prasme.

– Ranką prie širdies pridėjus – niekada nekompleksavote dėl antsvorio? Daugelis psichologų pasakys, kad širdyje tokie žmonės nori būti lieknesni, tik slepiasi po linksmumo kauke.

– Neseniai pasimatavau savo apimtis: 128–100–128. Kuo blogiau už 90–60–90? Aš savimi esu patenkinta. Jaučiuosi labai gerai. Jei kils problemų sveikatai, tuomet galima pagalvoti apie svorio metimą.Svorio priaugau, kai pagimdžiau. Iš pradžių norėjau numesti, bet susilaukiau labai daug vyrų dėmesio.

– Su dukters tėvu dar bendraujate?

– Viskas gerai, santykiai normalūs.

– Vadinasi, jokie?

– (Juokiasi) Taip.

– Daina, atrodo, kad širdyje vis dėlto dar slepiate nuoskaudą.

– Na, taip, gal ir teisybė. Bet bent 50 proc. to jau neliko.

– Kodėl viešai gyrėtės, kad turite šešis meilužius?

– Buvo laikas, kai norėjau seksualaus vyro, tai ir pradėjo rašinėti, skambinti visokie maniakai. Jei vyrai rašo normaliai, be klaidų, tai bendrauju.
Paskui norėjau protingo. O dabar etapas, kai noriu turtingo. Seksualaus, protingo ir turtingo... O, kokios gražios Pauliukaičio šlepetės! (Reaguoja į pro šalį praeinantį režisierių Vytenį Pauliukaitį.)

– Daina, o nemanote, kad sukdamasi šou pasaulyje, besifilmuodama kvailose laidose propaguojate tuštybę, ne pačias geriausias vertybes?

– Bendrauju su įvairiais žmonėmis, tačiau artimame mano rate kvailų ir tuščių nėra. Dažnai šou žmonės pervargsta nuo dėmesio, užsideda kaukes.

– Kad žmonėms nekiltų apkalbų paklausime tiesiai. Iš ko dabar gyvena 25 metų vokalo pedagogės stažą turinti Daina Bilevičiūtė? Ir automobilis ne pats kukliausias, ir puotos dvaruose, puiki nuotaika...

– Tas automobilis sudegė. Elektra užsidegė. Tiesa, jis buvo ne mano.

– Piktdžiugiški žmonės sakys, kad gerai, jog sudegė automobilis: nevažinėsite kaip "elito" atstovė – neblaivi už vairo.

– Jei čia apie tai, kad buvau už vairo neblaivi, – tai tas dalykas įvyko 2009 m. 0,6 promilės. Tuomet buvo labai sunkus laikas. Penkias valandas kalbėjau su advokatu. Paskui išgėriau kokteilį, o tądien buvau nieko nevalgiusi.
O dėl pragyvenimo – uždirbu 60 litų, pinigus nurašo antstoliai. Laimė, padėjo viena gera draugė ir turiu Londone mokinių – mokau vokalo. Vykstu kaip komisijos narė į konkursus, jie apmoka keliones. Dabar išvykstu į festivalį Rumunijoje.

– Išgyvenote juodą periodą, badą, sunkumus. Turbūt dabar kitaip vertinate sunkiai gyvenančius žmones ir suprantate, kad didžiausia vertybė – ne pinigai.

– O, taip. Draugai, dvasiniai dalykai – neįkainojami. Ir turtai – ne materialūs dalykai. Kai išgyvenau depresiją, galvojau apie mirtį. Mąsčiau, jeigu būčiau turėjusi sodybą ir viską, ką joje planavau, kiek man išėjus liktų rūpesčių artimiesiems? O dabar nieko neturiu, taigi nepalieku jokių rūpesčių ir lengvai išeinu. Ką dar iš manęs galima paimti? Mintis apie mirtį mane tarsi prikėlė gyvenimui. Tai atsitiko suvokus, kad gali būti laimingas ir neturėdamas materialaus turto.

– Vis dėlto ieškote turtingo vyro? Beje, ką galite duoti santykiuose? Gyvenime turbūt reikia pradėti nuo savęs.

– Man reikia stipraus kaip Deivydas Zvonkus! (Tuo metu pro šalį ėjęs D.Zvonkus klausiamai pakėlė antakius.) Jis tuokėsi du kartus, o aš – dar nė karto.

Jei vyras nebus seksualus, protingas ir turtingas, tai koks tada bus? Visokie ligoniai ir maniakai pradės kabinėtis? O aš? Gera, dėmesinga, didelės širdies, aktyvi, seksuali, nenuobodi, su manimi bus įdomu. Ir dar norinti ištekėti.

– Daina, kam jums duotas gyvenimas?

– Matyti saulę, justi gamtos kvapą, gyventi taip, kad kiekviena diena būtų šventė. Ir kaip dainos žodžiuose: "Kad kiekvieną dieną tave lydėtų meilė."

– Tad gal jums nebūtinai reikia turtuolio? Gal tiesiog žmogaus? Dėmesingo, garbingo, sąžiningo, patikimo, geros širdies, įdomaus. Kad kartu būtumėte laimingi?

– Galbūt ir taip. Na, gerai, darome paprasčiau. Dariau, o jūs laisvas?