Nei traumos, nei mėlynėmis nusėtos kojos aštrių pojūčių mėgėjų neatbaido nuo kovų „Q-zar“ ir dažasvydžio laukuose.

Tas vyras žino, kad neišvengs atlekiančios kulkos. Giliai įkvepia, įtempia raumenis ir drąsiai pasitinka tai, kas neišvengiama. Kulka pasiekia tikslą – atsimuša tiesiai vyrui į krūtinę. Pasigirsta skausmo iškreiptas balsas, o kulką paleidęs vyras pikdžiugiškai rikteli: „Vienas nukautas.“ Čia viskas kaip tikrame kare.

Išskyrus kelis dalykus. Tų vyrų rankose netikri šautuvai, užtaisyti lazerio spinduliu ar dažų šoviniais. Parako nė kvapo, o mūšis irgi netikras. Tikros tik emocijos, kurias patiria visi lazerių žaidimą „Q-zar“ ar dažasvydį išbandę žmonės.
LNK žinių kriminalų rubrikos vedėjas Jaunius Matonis, ŽAS narys Bilas Šapiro ir kiti tokių pramogų mėgėjai nesikovė tikrame mūšyje, bet tiki, kad juose patiriamos panašios emocijos.

Iš pradžių – ŽAS pamokos

Kovos lauke ne kartą krito ir grupės ŽAS narys B.Šapiro. Tiesa, jo drabužiai nebuvo nusėti ištiškusiais dažais. Ryškūs lazerio blyksniai, sėlinančios figūros ir kraują stingdanti tamsa – muzikantas išbandė žaidimą „Q-zar“. Nors daugelis tarp dažasvydžio ir „Q-zar“ deda lygybės ženklą, lazerių klubo direktorius Nerijus Gimžauskas purto galvą ir tikina, kad tai du skirtingi dalykai.
Norėdamas išsklaidyti mitus N.Gimžauskas kviečia užeiti į tamsią ir tirštuose dūmuose paskendusią patalpą. Čia sumontuotame monitoriuje pasirodo garsūs vyrai: Marius Berenis ir B.Šapiro.
Grupės ŽAS nariai antrus metus žaidimo „Q-zar“ naujokams aiškina taisykles.
„Gavę liemenes ir lazerinius automatus eikite žudyti priešininkų, – vienas per kitą pataria jie. – Liemenėje yra specialūs sensoriai, fiksuojantys šūvius.“
Išklausę instruktažą apsišarvuojame specialiomis liemenėmis ir lazerių spindulius skleidžiančiais ginklais – blasteriais. Laiptais leidžiamės į ultravioletinių spindulių varstomą patalpą. Iš JAV atgabentos metalinės statinės erdvę dalija į dvi stovyklas.
Visiškoje tamsoje širdis plaka vis greičiau. „Tik paskendęs tirštame rūke žaidėjas gali pajusti žaidimo skonį. Reikia žaibiškos reakcijos, nes lazerio spindulys juda 298 km/sek. greičiu“, – spaudydamas gaiduką aiškino N.Gimžauskas.

Moterų ateina retai

„Užvaldo azartas!“ – per lazerių mūšius patirtus išgyvenimus prisimena B.Šapiro. Tamsoje išryškėjančios linijos, šūviai, klaidūs labirintai – viskas tarsi kompiuteriniame žaidime. „Tačiau emocijų gerokai daugiau. Žmonių kovos daug įdomesnės, adrenalinas liejasi per kraštus“, – prisiminė B.Šapiro.
Kas svarbiausia? Reakcija dažnai išgelbsti žaidimo dalyvius. „Šaudyti lazeriais labiausiai mėgsta paaugliai. Tačiau mūšis įtraukia visus, kurie nori pajusti pergalės skonį“, – klientus apibūdino žaidimo „Q-zar“ organizatorius N.Gimžauskas. Tačiau moterys šaudo retai. „Reikia pasiruošti: pasirinkti patogius drabužius. Į kovos lauką su aukštakulniais ir trumpu sijonu geriau nelįsti“, – joms patarė pašnekovas.
Bernvakarių, mergvakarių, gimtadienių svečiai irgi klaidžioja tiršto rūko labirintuose. Jų azartą padidina prizas žaidimo nugalėtojams. „Koks? Dar viena žaidimo partija, nemokamas gėrimas bare. Viskas priklauso nuo žaidėjų fantazijos“, – pasakojo direktorius.
Ar kovos lauke pavyksta išvengti traumų? B.Šapiro užtikrina, kad lakstyti su lazeriniais ginklais kur kas saugiau, nei laidyti dažų šovinius. Prakirsta lūpa ir sumušta kakta – tokių traumų dažniausiai patiria „Q-zar“ žaidėjas. „Tačiau dažniausiai visi lieka sveiki“, – užtikrino N.Gimžauskas.

Kaunasi ir garsenybės

Dažasvydžio klubo vadovas Tadas Čypas pažada parodyti, kaip vyksta tikras mūšis, bet prieš tai surikiuoja šautuvus ir apsauginius šalmus. Jis džiaugiasi, kad šiltą žiemą mūšiai vyksta ir lauke, ir uždaroje teritorijoje. „Kai žliaugia prakaitas, visai nesvarbu, kur esi: atvirame miške ar po stogu. Svarbiausia gera kompanija“, – ko reikia įtemptam mūšiui, aiškino T.Čypas.
Tie mūšiai neapsieina ir be mėlynių ant kojų. „Kai užvaldo adrenalinas, nejauti nei skausmo, nei nuovargio. Mėlynes susiskaičiuoji po kovos“, – LNK žurnalistas J.Matonis yra patyręs tą jausmą.
Reportažus apie kraupias avarijas ar nusikaltimus rengiantis žurnalistas sako, kad dažasvydį gali žaisti ir moterys, ir vaikai. „Moterys ir medžioja, ir žvejoja, ir automobilius vairuoja. Kodėl joms neišbandžius dažų kulkų?“ – klausė BTV laidos „Tarp miesto ir kaimo“ vedėja Vilma Čereškienė.
Moteris su šautuvu miško brūzgynuose šliaužiojo tik kartą, bet įsitikino: jei šūvis skrieja į apsauga neuždengtą vietą, ilgai nedings skausmas. „Tą kartą labiausiai kliuvo nuo Edmundo Jakilaičio. Priėjo ir šovė iš labai arti. Skaudėjo. Buvo didelės mėlynės“, – prisiminė žurnalistė. Tačiau ji neliko skolinga – taiklių šūvių seriją teko atlaikyti ir E.Jakilaičiui.

Spjaudėsi dažais

Šaltas protas, strateginis mąstymas, sumanumas, ištvermė – tai būtinos gero dažasvydžio žaidėjo savybės. J.Matonis ir vidury nakties galėtų išvardyti strateginius ėjimus, kurie leistų nugalėti priešą.
„JAV taikdarių rengimo stovykloje esu stebėjęs, kaip kariai patruliavo dirbtinai sukurtame mieste. Vėliau tą patirtį pritaikiau dažasvydžio mūšyje: slinkome vorele ir dairėmės į šalis. Taktika nepasiteisino, nes priešininkas stovėjo griuvėsių viršuje, visus iššaudė. Geriau būtume išsisklaidę po vieną“, – prisiminė J.Matonis.
Ar visada tokie mūšiai baigiasi laimingai? „Kartą dažų kulka pataikė į groteles ties burna. Kamuoliukas plyšo, spjaudžiausi dažais“, – J.Matoniui buvo ir tokių nuotykių.
Dėl jų daugelis į rankas paima šautuvus. „Pasportuoja, pajuokauja, atsipalaiduoja. Kartais net neklauso instruktorių patarimų. Juk svarbiausia ne strategija, o gerai praleistas laikas“, – sakė dažasvydžio žaidėjai.