Šį pavasarį konkursas į ekranus sugrįžo jau 27-ąjį kartą ir vėl subūrė tūkstančius jaunųjų talentų iš visos Lietuvos. Naująjį sezoną žiūrovus pasitinka ir nauja vedėjų komanda – Ignas Andriukevičius, solistė Sandra Lebrikaitė ir turinio kūrėja Rūta Ašvydytė. Apie „Dainų dainelės“ atmosferą, jaunųjų atlikėjų jaudulį ir patirtį televizijos scenoje kalbamės su šeimine šių metų konkurso vedėjų pora – Ignu Andriukevičiumi (I. A.) ir Sandra Lebrikaite (S. L.).
– Pradėsiu kiek pompastišku klausimu. „Dainų dainelei“ jau 27-asis sezonas. Ką Jums reiškia tapti šios legendos dalimi?
S. L.: Pamenu, kai su Ignu tik pradėjome draugauti, jis pirmą kartą buvo pakviestas vesti „Dainų dainelę“. Tai buvo prieš dešimtį metų. Visada sakau, kad mūsų draugystės pradžią tarsi pažymėjo „Dainų dainelė“, todėl ji mums labai svarbi ir sava.
I. A.: Pritarsiu Sandarai – šis konkursas mus lydi per įvairius bendro gyvenimo etapus. Kai tik susipažinome, buvo „Dainų dainelė“, dabar, kai minime bendro gyvenimo dešimtmetį, septynerius iš jų santuokoje – ir vėl „Dainų dainelė“, tik šįkart ją vedame kartu. Kadangi kalbamės po dviejų laidų, emocijos dar labai gyvos ir karštos, tad apibendrinimams, ko gero, dar kiek ankstoka.
– Ar pirmą kartą scenoje dirbate poroje? Jei taip, ar po pirmųjų laidų likote patenkinti vienas kitu kaip vedėjais?
I. A.: Esame kartu vedę keletą renginių, tačiau jie nebuvo tokio masto ir nebuvo tokie vieši. Juose klaidos kaina tikrai nebūtų tokia didelė kaip čia. Juk transliacijos per LRT Plius vyksta tiesiogiai, jas stebi visa Lietuva. Galiu tik pagirti Sandrą – ji išties puiki vedėja. Man, tiesą sakant, dirbti su ja scenoje buvo gana lengva: gerai ją pažįstu, žinau, ko tikėtis. Tik klausimas, ar jai su manimi buvo lengva, nes ne visada laikiausi mūsų susitarimų (juokiasi).
S. L.: Man labai norisi, kad, kiek tai priklauso nuo mūsų su Ignu, visos šio konkurso laidos būtų kuo natūralesnės ir paprastesnės. Mano manymu, vedant „Dainų dainelę“ netinka patosas ar bandymas apsimesti tuo, kuo nesi. Tikrai nesistengiu vaidinti labai rimtos vedėjos ar atitikti kažkokius įsivaizduojamus laidų vedėjos standartus. Noriu nuoširdžiai prisidėti prie šio įvykio. Man iš tiesų labai smagu čia girdėti tiek daug gražiai dainuojančių vaikų. Būdama čia, „Dainų dainelėje“, matau didelę prasmę ir labai džiaugiuosi galimybe vesti šį konkursą drauge su Ignu.
– Minėjote, kad „Dainų dainelė“ tarsi žymi Judviejų suėjimą į porą, Jūsų buvimą kartu. Dažnai poros turi savo dainą – įdomu, kokia jūsiškė „dainų dainelė“?
I. A.: Oi… Žinokite, mūsų namuose tiek tų dainelių skamba, kai Sandra repetuoja... Einu šuns vedžioti ir girdžiu – tada parašau Sandrai žinutę, kad užsidarytų langus, nes kaimynai dar policiją iškvies.
S. L.: Tos mano repeticijos namuose tikrai nebūna tokios dažnos. O kalbant apie dainą, galbūt išskirčiau vieną. Prieš pat mūsų vestuves Mantas Jankavičius išleido dainą „Vienam pasaulyje“. Ji buvo apie lietų… O mūsų vestuvės kaip tik vyko rudenį. Tikėjomės lietaus, bet sulaukėme vos keleto lašų.
Iš tiesų mūsų gyvenime skamba labai daug dainų – ir visos jos skirtingos. Todėl vieną vienintelį kūrinį išskirti būtų sunku.
– Na, gerai – „dainų dainelių“ turite daug, o kaip su muzikos instrumentais?
I. A.: Dabar prieš akis yra tris. Ant sienos kabo dvi gitaros, turime pianiną. Sandėliuke yra akordeonas. O kur dar įvairūs būgneliai…
S. L.: Gal ir mano balsą būtų galima laikyti instrumentu? (Juokiasi.)
– Ar kada nors esate koncertavę dviese – kaip šeiminis duetas? Juk dabar tai gana populiaru.
I. A.: Ne… Arba šio fakto aš neatsimenu.
S. L.: Man atrodo, kad kelis kartus esi man grojęs, kai dainavau vestuvių ceremonijoje… Sėdėjai balkone, todėl žmonės tavęs nematė. Bet šį klausimą jau girdime antrą kartą – matyt, jis tikrai kyla ne vienam.
– Ar nepadarėte išvados, kad žmonės kažko tikisi iš Jūsų?
I. A.: Nežinau, ar žmonėms iš tiesų įdomūs tie universalumai. Juk negali būti visur vienodai geras.
S. L.: Išduosiu paslaptį – Ignas yra be galo išaukštinęs muzikanto profesiją. Jam atrodo, kad be specialaus pasiruošimo ar mokslų žmogus negali tiesiog lipti į sceną ir groti.
Jis į šį darbą žiūri su didele pagarba. Spėju, kad būtent dėl to Ignas niekada nesielgia spontaniškai ir su manimi nekoncertuoja. O aš visai norėčiau… Esu visiškai „už“ Andriukevičių dueto atsiradimą!
I. A.: Atspėjai. Manau, kad nė vienu iš tų išvardytų instrumentų profesionaliai groti nemoku, todėl norėčiau, kad visi, panašūs į mane, tai suprastų. Išmokstame keturis akordus ir paskui maivomės – argi čia mokėjimas? Labiau, sakyčiau, buitinis grojimas. Pagroju sau namuose ir to užtenka.
Tiesa, visiškai pėsčias irgi nesu – baigiau konservatoriją, akordeono specialybę. Tačiau, mano galva, norint koncertuoti, reikia tikro įdirbio ir meistrystės.
Būdama čia, „Dainų dainelėje“, matau didelę prasmę ir labai džiaugiuosi galimybe vesti šį konkursą drauge su Ignu.
– Abu nesate scenos naujokai, kamerų nebijote, bet vis dėlto kaip susidorojate su stresu? Gal turite kokių asmeninių ritualų prieš eidami į sceną?
S. L.: Tiesą sakant, neturiu jokių ypatingų ritualų. Tiesiog suprantu, kad tai darbas, kuris natūraliai kelia jaudulį – ypač kai ką nors darai pirmą kartą. Žinoma, jaudinuosi šiek tiek daugiau nei įprastai, bet priimu tai kaip visiškai žmogišką būseną. Tikiu, kad su kiekviena „Dainų dainelės“ laida jausiuosi vis drąsiau ir laisviau.
I. A.: Stengiuosi pabėgti nuo to vidinio savęs kamantinėjimo – jaudinuosi ar ne. Verčiau susitelkiu į tai, kas manęs laukia. Kuo daugiau kapstaisi savyje, tuo sunkiau darosi. O kuo labiau susikoncentruoji į aplinką ir į patį darbą, tuo geresnis būna rezultatas.
Pradedi sakyti pirmą sakinį – ir viskas atsileidžia. Net sunku paaiškinti tą fenomeną: minutę, kai dar nesi scenoje, ir kitą – kai jau esi joje. Skirtumas milžiniškas! Lauki išėjimo, stresas net kvapą gniaužia, o išeini – ir staiga viskas pasikeičia: tarsi prasideda kažkokia vaidyba, kur tu – jau ne tu, o visiškai pasikeitęs! Įdomu, kaip tos dvi būsenos žmoguje pasiekičia vos per minutę.
S. L.: Aš prieš pasirodymą stengiuosi prasidainuoti – tada ir balsas skamba gražiau, ir jaučiuosi labiau susikaupusi, labiau pasiruošusi.
– Ar būna momentų, kai užkulisiuose reikia ne vedėjų, o tiesiog padrąsinančių tėvų vaidmens? Ar jau teko šluostyti ašaras mažiesiems dainorėliams?
S. L.: Ašarų dar neteko šluostyti, bet konkursas yra konkursas. Dalyvavimas jame turi dvi puses. Viena – gražioji, kai norisi pasipuošti ir kuo geriau sudainuoti. Tačiau yra ir kita pusė – kai tavęs nepaskelbia laureatu. Tuomet vaikų akyse galima pamatyti visko: ir nusivylimo, ir liūdesio.
Stengiuosi juos pagirti, padrąsinti ir priminti, kad laureato vardas gyvenime, žinoma, svarbus, bet tikrai ne pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia – toliau dainuoti, muzikuoti ir dalytis savo muzika su kitais. O „Dainų dainelė“ gali likti tiesiog gražia patirtimi.
I. A.: Paraminame juos ir šokoladais, kuriuos gauna visi dalyviai.
– Nors konkursas „Dainų dainelė“ prasidėjo dar neseniai, gal jau galite pasidalyti įžvalgomis – kuo, Jūsų akimis, ypatingas 2026-ųjų sezonas?
S. L.: Šiemet „Dainų dainelė“ išsiskiria jau vien tuo, kad joje dalyvauja be galo daug dalyvių. Dėl galimybės dainuoti didžiojoje televizijos scenoje varžėsi daugiau nei 3 tūkst. vaikų iš visos Lietuvos. Iš kolegų, vokalo pedagogų, teko girdėti, kad daug talentingų dainorėlių į kitą etapą nepateko vien todėl, kad konkursas šiemet buvo milžiniškas.
Vertinimo komisija išklausė net 1 710 dainų, o LRT Plius televizijos ekrane matysime tuos laiminguosius, kurie varžosi dėl teisės patekti į „Dainų dainelės“ finalinį laureatų koncertą. Jis vyks birželio 7 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
I. A.: Dainų repertuaras labai platus – nuo tarmiškų iki angliškų kūrinių, nuo miuziklų arijų iki dainuojamosios poezijos. Matyt, viskas priklauso nuo to, kaip sudera vaiko ir jo mokytojo muzikiniai poreikiai. Dainos, kurios garsios užsienyje, populiarios ir Lietuvoje, todėl natūralu, kad jaunimas renkasi ir jas. Įsivaizduoju, kaip turi būti smagu sudainuoti kokį nors pasaulinį superhitą kartu su „Dainų dainelės“ grupe.
S. L.: Man atrodo, svarbiausia, kad vaikai apskritai dainuoja. Nesvarbu, kokias – tarmiškas, lietuviškas, angliškas ar prancūziškas dainas. Į kokį muzikinį stilių širdis labiausiai linksta – išsigrynins paskui.
– Su „Dainų dainele“ užaugo Monika Liu, Rafailas Karpis, Vaida Genytė, Donatas Montvydas, Vytautas Juozapaitis, Merūnas Vitulskis, Monika Linkytė, „Katarsis“ ir dar daug kitų talentingų atlikėjų. Ar šiandien, Jūsų manymu, „Dainų dainelė“ vis dar gali tapti tramplinu į profesionalaus muzikanto karjerą?
S. L.: Vienuoliktoje klasėje ir aš tapau „Dainų dainelės“ laureate. Po šio konkurso labai rimtai susimąsčiau, kokias studijas rinktis. Atrodė, kad norėčiau dainuoti, tačiau savo aplinkoje neturėjau nė vieno dainininko, kuris galėtų padrąsinti ar palydėti tuo keliu. Buvo daug dvejonių, bet „Dainų dainelė“ manyje pažadino didžiulę meilę muzikai ir norą dainuoti.
Tada mergaitė iš nedidelio miestelio tvirtai sau pasakė: „Būsiu dainininkė!“ Ir ja tapo.
I. A.: Aš pats šiame konkurse nedalyvavau, nes buvau instrumentalistas, o ne vokalistas. Tačiau manau, kad jei būčiau dalyvavęs ir tapęs laureatu ar sulaukęs „Dainų dainelės“ komisijos pagyrimų, tikrai būčiau pagalvojęs: turiu tęsti šią veiklą toliau, užaugti iki tikro dainininko!
– Mes visi skirtingai reaguojame į pralaimėjimus. O Jums patiems, nepriklausomai nuo to, kur dalyvautumėte, – ar labai svarbu laimėti ir pasiekti pergalę?
S. L.: Man tai tikrai ne… Kartais važiuoju į perklausas jau žinodama, kad nesu tinkamas žmogus tam vaidmeniui, bet vis tiek vykstu. Man įdomus pats procesas. O Ignas dabar tyli (juokiasi), nes, man rodos, jis yra tipiškas rezultato žmogus.
I. A.: Pripažįstu... Jei jau dalyvauju – mėgstu pasivaržyti. Jei žaidžiu – noriu laimėti. Manyje tikriausiai slypi tas kažkoks konkurencingumo genas.
Ir nors dabar kur kas daugiau dėmesio skiriu procesui, jis vis tiek turi vesti link konkretaus rezultato ar tikslo. Procesas dėl proceso manęs nedomina – tai tarsi tuščias bėgimas rate.
S. L.: Pavyzdžiui, žaidžiame tenisą poromis. Ignas visada nori laimėti, o man labiau rūpi, kad visiems būtų smagu. Esame lyg du priešingi poliai vienoje komandoje. (Šypsosi.)
– Žinau, kad žaidžiate ne tik tenisą, bet ir bėgate maratonus. Ar ir čia vienam rūpi laimėti, kitam – tiesiog dalyvauti?
S. L.: Aš bėgioju jau apie aštuonerius metus ir esu įveikusi nemažai pusmaratonių. Ignas tik pernai užsibrėžė tikslą nubėgti maratoną ir mane aplenkti. Deja, jam tai pavyko – visiškai sutrypė mano ego...
I. A.: Bet reikia pabrėžti vieną detalę – Sandrą ne bet kuris vyras aplenktų. Ji labai sportiška ir atletiška. Iš pradžių, kai ji išeidavo bėgioti, aš buvau toks burbeklis: „ką tu čia darai ir kam tau to reikia?“ Bet kai pats prieš metus pradėjau bėgioti, iš karto užsidegiau ir pajutau azartą, norą patobulėti ir bent jau neatsilikti nuo Sandros, o tai mačiau kaip bendrą mūsų pomėgį ateityje.
S. L.: Prieš maratono startą sutarėme, kad arba bėgsime kartu, arba aš pirmoji. Varianto, kad Ignas bėgtų pirmas, net nebuvo… Galbūt man koją pakišo kovidas – buvau juo persirgusi vos prieš savaitę. Maratono metu jaučiausi silpniausia savo versija.
Dainų repertuaras labai platus – nuo tarmiškų iki angliškų kūrinių, nuo miuziklų arijų iki dainuojamosios poezijos.
– Kaip ruošiatės maratonams ir pusmaratoniams? Ar bėgiojate kartu? O gal dar kokiu nors sportu užsiimate?
I. A.: Kiekvienas, kada turime laiko, tada ir bėgame. Gyvename netoli Vingio parko, tad dažniausiai čia ir sportuojame. Jei oras puikus ir norime ilgesnio atstumo, bėgame paneriu link centro pėsčiųjų takais.
Kartais dar nueinu į sporto salę, nes, norint nubėgti maratoną, reikia būti visapusiškai fiziškai tvirtam.
S. L.: Aš dar mėgstu krosfitą, bet šiuo metu jau mažinu apsukas, taupau jėgas, nes netrukus vyksiu į Klaipėdą šešioms savaitėms ruoštis miuziklui „Mama Mia“, o vasarą dar laukia kelionė į Ameriką – Čikagoje Amerikos lietuviams rodysime kitą miuziklą – „Lituanika“. Vaidinsiu Aldoną – jauną merginą, kuriai Amerika yra svajonių šalis.
– Ar tiesa, Sandra, kad miuziklas „Mama Mia“ buvo sena Jūsų svajonė?
S. L.: Taip, tikrai… Sofi vaidmuo buvo mano išsvajotas. Kovo pabaigoje prasidės sceninės repeticijos. Miuziklą statys režisierius Leonardas Prinsloo, dar daug ko nežinau – ateis laikas, ir viską išsiaiškinsiu.
Nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą pamačiau muzikinį filmą „Mama Mia“, visiškai įsimylėjau tiek „Abba“ dainas, tiek Sofi vaidmenį. Ir jau tikrai nesitikėjau, kad kada nors šis miuziklas bus statomas Lietuvoje.
I. A.: Juk Sandra net „Abbos“ dainų programą buvo paruošusi – tai, matyt, viskas link tos „Abbos“ ją ir vedė…
– Metus praleidote Ruandoje. Ar nepasiilgstate Afrikos?
I. A.: Šiandien bėgdamas kaip tyčia klausiau kelių afrikietiškų dainų, kurias turiu savo grojaraštyje. Pagalvojau, kad mielai pasiturkščiau prie baseino. Prisiminiau šilumą, palmes, ananasus, egzotiką… Patirtis neįkainojama, bet grįžęs supratau vieną dalyką – geriau nei Lietuvoje niekur nebus.
S. L.: Bet tai nereiškia, kad ateityje nesugalvosime kažko panašaus. Tiesiog supratome, kad Lietuva yra mūsų namai.
– Ar ta afrikietiška muzika ir ritmai, Sandra, kaip nors paveikė Jūsų muzikinį skonį? Juk net įrašėte dainą su vietiniu reperiu…
I. A.: Aš galiu už ją atsakyti – aišku, kad paveikė. Anksčiau Sandra buvo konservatyvesnė. Jei kas dainuodavo ne akademine maniera, ji sakydavo, kad tas žmogus nemoka dainuoti arba kad jai toks dainavimas nepatinka. Bet pamačiusi daugiau pasaulio ji suprato, kad žmonės gali dainuoti įvairiai ir kad „gerai“ gali būti labai skirtingai.
S. L.: Man patinka, kai dainininkai intonuoja, patinka ir neprimityvios melodijos ar tekstai. Gal nesiečiau to tiesiogiai su Ruanda. Ten pamačiau, kad žmonės, neturėdami jokio muzikinio išsilavinimo, sugeba kurti dainas iš jausmo – ir jos tikrai yra geros. Gal jie lavinasi bažnyčiose, giedodami gospelą. Bet, turiu pabrėžti, kad vis tiek iškyla tikri vokalistai – ne tie, kurie bando imituoti dainavimą.
– Ko labiausiai pasiilgstate iš tų laikų?
Abu duetu: sutvarkytos buities (turėjome pagalbininkę).
S. L.: Buitis ir aš – nelabai suderinami dalykai. Jei turiu valandėlę laisvo laiko, geriau eisiu pabėgioti, į kiną ar į spektaklį, susitiksiu su draugėmis... O kitos galbūt pultų spintų tvarkyti.
I. A.: Man tas sėdinėjimas namuose nekelia diskomforto, todėl ir spintą namuose galėčiau kuo ramiausiai sutvarkyti.
– Kuo ilgiau šnekamės, tuo labiau matyti, kokie Jūs skirtingi. Kaip patys sakote, esate ne vieno obuolio dvi puselės, bet du skirtingi vaisiai… Ir, nepaisant šio fakto, pikiai sutariate. Kaip Jums taip pavyksta?
I. A.: Mes tiesiog išmokome vienas prie kito prisitaikyti. Vienoje vietoje Sandra mane patraukia, kitoje – aš ją.
S. L.: Man labai smagu, kad galiu su Ignu pasitarti – taip pat ir muzikiniais klausimais. Jo nuomone visiškai pasitikiu, nes Ignas turi puikiai išlavintą skonį.
I. A.: Kartais man muzikos ir repeticijų namuose jau būna per daug. Blogiausias scenarijus – kai aš iš namų ruošiuosi radijo laidai, o Sandra repetuoja kokią nors partiją. Man reikia skambinti žmonėms, o jai – mokytis dainuoti. Tenka pasiskirstyti – kas eis pabėgioti, o kas liks namuose padirbėti. Antraip pakvimpa konfliktu.
– Grįžkime prie „Dainų dainelės“. Kodėl, Jūsų nuomone, šis konkursas jau dešimtmečius išlieka toks svarbus Lietuvos muzikos pasauliui?
S. L.: Todėl, kad jis labai šviesus. Visi vaikai, kurie ten dainuoja, sulaukia didžiulės meilės ir palaikymo iš visų – čia nėra savų ir svetimų. Salėje sėdintys mamytės, tėveliai, pedagogai, broliai ir sesės palaiko visus. Manau, būtent ši šviesa ir šiluma yra konkurso ilgaamžiškumo garantas.
Būtinai įsijunkite LRT Plius sekmadieniais – pamatysite, kiek daug jaunų žmonių dainuoja ir muzikuoja. O kuo daugiau tokių žmonių, tuo gražesnė ir mūsų Lietuva.
I. A.: Man nėra nieko geriau už kaskart sugrįžtantį pavasarį… Todėl linkiu žmonėms labiau džiaugtis paprastais dalykais, mažiau viską dramatizuoti ir tiesiog paklausyti, kaip gražiai dainuoja mūsų jaunimas.
(be temos)
(be temos)