Režisierius, aktorius ir bardas Kostas Smoriginas atviras – ne visus jo koncertus lydėjo sėkmė. "Buvo ir mažiau vykusių, tačiau nė vieno klono", – sako menininkas, Kauno melomanams žadantis atiduoti visa, ką turi geriausio.

– Kaip atsitiko, kad dainuojamoji poezija tapo Jūsų gyvenimo dalimi?

– Dainuojamoji poezija – šviesaus atminimo Vytauto Kernagio paleista frazė. Man ji nelabai patinka. Na, pagalvokime, jei yra dainuojamoji poezija, tai gal gali būti valgomoji ir skraidomoji poezija? Yra žanras – daina, kuris gyvuoja šimtus metų. Save aš pristatau ne dainuojamosios poezijos atstovu, o bardu.

Nuo ko viskas prasidėjo? Nuo užstalėse lietuvių liaudies dainas dainuojančių tėvų, girdėtų garsiausių rusų bardų kūrinių. Vėliau keliai atvedė į muzikos mokyklą. Dar vėliau į Lietuvos konservatoriją. Aktorinis pasaulis neatsiejamas nuo instrumento, vokalinių sugebėjimų. Į rankas paėmęs gitarą supratau, kad su ja galiu save išreikšti, galiu skurti etiudą, muziką spektakliui. 1971 m., pirmame kurse, buvo pirmieji bandymai. Nors gal ir ne – pirmieji bandymai buvo kur kas anksčiau. Kūriau dainas apie meilę ir dainavau jas Šančių panoms.

– Ir dabar dainuojate apie meilę?

– Meilė žmogų persekioja visą gyvenimą. Tai labai gražus jausmas. Žinoma, jei jo nesupurvini. Taip, dainuoju romantiškas, dainuoju ironiškas ir net autoironiškas dainas. Pats sau tekstų nerašau. Neturiu tam gabumų. Tačiau jei galvoju, kad autoriaus tekstas gali skambėti kitaip – visuomet pasakau savo pastebėjimus ir paprašau pakeisti vieną arba kitą žodį. Asmeniškai man labai patinka poeto Jono Strielkūno tekstai. Jie – tarsi mažos istorijos. Pats esu parašęs nuo šešiasdešimties iki šimto dainų. O gal ir ne. Rašau įmantriau nei anksčiau. Kartais išeina, kartais ne. Vienai dainai lemta gyvuoti tris dešimtis metų, kita neišlaiko egzamino. Daina numiršta kaip ir vaidmenys.

– Dainoje svarbiau muzika ar žodžiai?

– Nenoriu, kad taip klaustumėte. Dainuojamosios poezijos atstovams, kurie skaito eiles skambant muzikai, – svarbiau tekstas. Kita vertus, juk pirmiausia informacija ateina iš teksto. Nors būna ir taip, kad į galvą ateina gera melodija. Bijai ją prarasti, užkonservuoji, vėliau suderini su žodžiais ir supranti, koks puikus kūrinys išėjo.

– Bardai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse skiriasi?

– Vieni save vadina trubadūrais, kiti – dainų atlikėjais arba solistais, treti – tiesiog bardais. Vieni groja pianinu, kiti – gitara, treti naudojasi savo pačių sukurtais instrumentais, nes jiems taip patogiau, mat pirštai per trumpi. Tačiau visus juos jungia vienintelis noras – surasti raktą, atrakinti didžiąją poeziją, sujungti ją su muzika ir paleisti į pasaulį dar vieną darinį. Bardai – kaip aktoriai, visame pasaulyje tokie patys: tikintys meile, idealais, romantizmu.

– Kaune vykstantys bardų koncertai sulaukia ypatingo miestiečių susidomėjimo. Ar toks pats susidomėjimas pastebimas ir sostinėje?

– Smagu, kad šis muzikinis žanras jungia labai skirtingus žmones: moksleivius, studentus, brandaus ir garbaus amžiaus klausytojus. Visai neseniai buvau Dzūkijoje, Grybų šventėje. Žiūriu, būrelis bardų pasistatę palapinę, o ją apgulę maždaug šimtas žmonių. Manau, kad visuomenė jau pavargo nuo šmikių ekrane.

Koncertavau daug kur. Vienas ir su kolegom. Į koncertus ateina tie, kurie myli šį žanrą. Žinoma, būna ir tokių, kurie į salę užklysta atsitiktinai. Kauno negaliu išskirti. Manau, taip pat sėkmingai mane priimtų publika Telšiuose arba Plungėje. Ten yra daug šio žanro gerbėjų. Žinote, kiek laiko koncertuoju Palangoje? Keturiolika metų.

– Ant scenos lipote šimtus kartų. Jaudulys prieš pasirodymus Jums svetimas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nejaučiu. Visgi tas jausmas ne toks, koks buvo jaunystėje. Dabar jaučiu didelę atsakomybę. Užlipęs ant scenos viską noriu padaryti kaip įmanoma geriau – istoriją papasakoti kuo nuoširdžiau, paprasčiau, pikčiau, ironiškiau. Dabar jau nėra baimės, kad dainuodamas suklysiu. Na, ir kas? Gyva muzika, gyvas kontaktas, todėl kiekviena klaida yra brangi. Taip, prieš einant į sceną ima traukti skrandį. Kažkam vidurius paleidžia. Ačiū Dievui, man taip nėra.

– Geriausia padėka už koncertą: gėlės, aplodismentai?

– Geriausia padėka – tyla salėje ir dėmesys, žinojimas, kad valdai publiką. Šurmulys – ženklas, kad kažko nepadarei. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek esu gavęs gėlių per visą gyvenimą. Tačiau ar tai svarbu? Žodis arba mažos mergaitės prašymas pasirašyti ant popieriaus lapo gali taip sušildyti širdį.

– Turite mūzą, o gal idėjos ateina savaime?

– Visą gyvenimą turi stebėti pasaulį. Jei to nedarysi, būsi tarsi išjungtas. Niekada nežinau, kada ateis idėja, todėl visada esu kūrybos ir nepasitenkinimo procese. Recepto ir mūzos neturiu. Anksčiau buvau labiau arogantiškas, pasitikintis savimi. Sendamas darausi atsargesnis ir daugiau iš savęs reikalauju. Tai mano varikliukas. Nors kartais jį prislopina nuovargis. Supranti, kad šiandien nenori dainuoti vienos iš dainų. Tačiau nedainuodamas spjausi publikai į veidą.

KAS: solinis Kosto Smorigino koncertas.

KUR: Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje.

KADA: spalio 14 d. 19 val.