„Mažojo princo“ tęsinį sukūręs atlikėjas kratosi grafomano etiketės

Jei gali nerašyti, nerašyk. Populiarus dainininkas Stanislovas Stavickis-Stano žino šį posakį. Tačiau radęs laisvo laiko prisėda prie kompiuterio ir rašo ne tik dainų tekstus. Knygų mugėje pasirodė antra jo knyga – „Neįtikėtinos istorijos“. Stano greičiausiai niekada netaps Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, tačiau neketina atsisakyti pomėgio rašyti.

Tačiau pats 26 metų dainų autorius ir atlikėjas sau negaili liaupsių – save lygina su literatūros klasikais. „Kam patiko Antuano de Sent-Egziuperi „Mažasis princas“, gali paskaityti tęsinį“, – dainininkas giriasi pratęsęs Mažojo princo istoriją.
– Stano, apie ką naujausia Tavo knyga?
– Kūrinyje pasakojama apie Mažojo princo kelionę po dabartinį pasaulį: jis apsilanko Las Vegase, Lietuvoje ir kitur. Tai septynios pasakos, nes jose veikia įprasti pasakų veikėjai: arklys, pakalnutė, zuikis, lėlė.
– Ar ne per drąsu rašyti „Mažojo princo“ tęsinį?
– Puikiai suprantu, kad mano knyga netaps klasika. Drąsu būtų, jei Justinas Marcinkevičius imtųsi rašyti A.De Sent-Egziuperi knygos tęsinį. O man tai kas... esu dainininkas. Nekeliu sau ypatingų reikalavimų ir žinau savo galimybes. Laisvalaikiu smagu rašyti, pasakoti istorijas. Esu tikras, kad daugeliui jos patiks. Aišku, kritikai nepagailės pastabų. Paskutinį apsakymo skyrių dedikavau būtent jiems.
– Po pirmos knygos atlaikei ne vieną kritikos strėlę. Gal nebevertėjo daugiau rašyti?
– Džiaugiuosi bet kokia kritika. Nepretenduoju tapti profesionaliu rašytoju. Kuriu dėl savęs, o jei mano kūryba pasirodys įdomi ir kitiems, tapsiu gerokai laimingesnis. Be to, pats „Mažojo princo“ autorius ne kartą užsiminė, kad neprieštarautų, jei kas nors sugalvotų „Mažojo princo“ tęsinį.
– Ar Tavo skaitytojai – tie patys žmonės, kurie klausosi ir Tavo muzikos?
– Taip. Bet vaikai tų pasakų nesupras – jos skirtos paaugliams ir vyresniems žmonėms.
– Iš kur semiesi idėjų?
– Tai svarbiausia užduotis. Ne ką lengviau ir visa išlieti ant popieriaus. Kai rašiau antrą knygą, daug idėjų pasiūlė sesuo. Sakydavo: „Būtų įdomi pasaka apie balą arba arklį.“ O aš rašydavau.
– Kada ateina didžiausias įkvėpimas?
– Neturiu daug laiko. Turiu telefoną su diktofonu. Jei netikėtai gimsta mintis ar nauja melodija, viską įrašau. Namie ją išplėtoju.