Dainininkas S. Stavickis-Stano: sergu vėžiu, bet pasveiksiu

  • Teksto dydis:

Penktadienį socialiniame tinklalapyje „Facebook“ dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano patvirtino, kad daugiau nei prieš pusmetį sužinojo liūdną medikų diagnozę – jis serga vėžiu. Šiandien atlikėjas teigia, kad ligą pavyko suvaldyti ir dalijasi patirtais išgyvenimais.

Jautri atlikėjo išpažintis socialiniame tinkle:

„Kad nesu nemirtingas sužinojau vėlyvą šių metų pavasarį stovėdamas Santariškių ligoninėje. Daktaras liūdnai palingavo galva besdamas pirštų į didžiulį šešėlį tarp plaučių rentgeno nuotraukoje:

– Tai tikrai ne oro kišenė, tai piktybinis auglys.

Ką čia pasakoti kiek visokių „linksmų“ minčių per akimirką apsigyveno galvoje. Aš dėl viso pikto perklausiau:

– Vežys?

– Vežys.

O aš nieko nejaučiau... Su D. Zvonkumi nesėkmingai metėme svorį, miegodavau idealiai, jėgų pilni kibirai ir netgi rytais išgerdavau puslitrį vandens su citrina – kažkur sakė, kad tikrai apsaugos nuo vėžio ir visų kitų ligų.

Diagnozę išgirdau penktadienį, ją pasakęs daktaras buvo mano pažįstamas, pasidarė gaila jo, kad tokias žinias tenka pranešti. Savęs gaila pasidarė vakare. Vaikams prieš miegą vietoje pasakų kūriau istorijas apie tai kaip kažką veiksim. Tuo metu „trendingas“ buvo istorijos apie būsimą kelionę į Ispaniją, kurią planavome jau metus. Supratau, kad jokios Ispanijos nebus, kad manęs laukia velnias žino kas, ir baisiausia – galiu nebe pamatyti kaip jie užaugs. Tas jausmas, kai supranti, jog stiklinė išslydo iš rankų ir krenta, tačiau gali tik stebėti, pagauti jau nebespėsi.

Niekam nieko nesakiau. Nusprendžiau palaukti, kol paaiškės tiksli diagnoze ir perspektyvos. Žiūrėjau į besišypsančią žmoną ir buvo siaubingai gaila – netrukus viskas pasikeis.

Po kelių dienų prasidėjo tyrimai, onkologai, ir t.t. Sužinojau, kad man kraujo vėžys – Limfoma. Pasakiau namiškiams ir jau netrukus prasidėjo chemoterapija. Man paskyrė šešis intensyvius kursus kas dvi savaites. Kas kartą žygiuodamas į ligoninę negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim, jaučiausi kaip „Breaking Bad“ serialo herojus. Ir nors baisiausia chemoterapijos dalis buvo pats pavadinimas „radikalusis gydimas“, niekam nelinkėčiau to patirti.

Po pirmų kursų ėmė slinkti plaukai. Paskambinau savo draugui kirpėjui, mane jis prižiūri jau penkioliką metų ir papasakojau, kad reikia šukuosenos „plikai". Tada jau supratau, kad tokią diagnozę lengviau išgirsti pačiam negu sakyti kitiems. Jis skuto mane, o aš mačiau didžiulį liūdesį jo akyse. Kai vakare pasižiūrėjau į save veidrodyje, liūdesį pajutau ir pats – atrodžiau labai blogai. Nuo chemijos veidas patino, papilkėjo, o pliko ir be barzdos niekada nebuvau savęs matęs. Į pagalbą stojo kolega D. Zvonkus, solidarumo dėlei „nusižarinęs“ kaip ir aš. Dabar buvo du „urodai“. Linksmumo ir geros nuotaikos bandžiau neprarasti ir tada, kai chemoterapija ėjo į pabaigą. Susisumavus vaistų poveikiui porą mėnesių iš eilės nuodytas organizmas jau sunkiai beatsigaudavo po eilinės dozės“. Būdavo dienų, kai neišeidavau iš namų, tačiau stengiausi dirbti kas dieną. Ir viskas baigėsi. Liko tik vienas klausimas – ar padėjo? Po pusantro mėnesio laukimo sužinojau teigiamą atsakymą. Ligos nebėra. Deja, tai nieko nereiškia. Ateinančius kelis metų yra nemaža tikimybė, kad liga grįš ar partrenks troleibusas.

O dabar apie svarbiausią dalyką ir rimtai. Ilgai galvojau, ar reikia apie tai viešai pasakoti. Dvejojau, žmonės jau nebežiūrės į mane kaip anksčiau, o dėl to labiausiai pikta. Dėl to ir kalbu. Diagnozė vėžys daugumai skamba lyg mirties nuosprendis. Aš ir pats taip galvojau. Pirmas dvi savaites buvau atsidūręs pragare, giliausioje depresijoje ir pasimetime, numečiau daugiau svorio nei per visą gydimą. Jausmai susimaišė – ir neviltis, ir gėda, ir noras pasislėpti nuo viso pasaulio. Bet baimė, tai jausmas, kurį pažinau giliausiai, mačiau ją savo sieloje, mačiau artimųjų akyse, Santaros klinikų koridoriuose. Šiandien daug žmonių išgirs diagnozę vėžys ir prasidės jų pažintis su baime. Aš noriu Jus visus apkabinti ir pasakyti: nebijokite, mus užklupo netikėtas išbandymas, bet nebijokite, tai tiesiog liga, ji visai kitokia, nei prieš dvidešimt metų. Ji tikrai gydoma. Jūs ne vieni. Nebijokite, Lietuvoje neįtikėtinai profesionalūs ir jautrūs šios srities specialistai. Kraujo vėžio atveju išgydoma didžioji pacientų dalis.

Aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Olia

Olia  portretas
Stiprybes ir tikejimo! Viskas bus gerai.As po operacijos 4 metai.o pries operacija kunigo prasiau paskutinio patepimo. Liga nugaleta,tik draugas isdave su gera mano drauge ir teko iseiti,o tai man tapo gal net didesne beda. Tada psichologo nereikejo,radau savyje jegu,o dabar luztu,tik tikiu,kad pas kiekviena zmogu yra angelas sargas.Patikek,kad irgi toki turi,jis neleis numirti! Reikalingas esi artimiesiems ir mums tavo gerbejams. Privalai gyventi ! Privalai dainuoti! Sekmes! Man 51,bet dar noreciau ismokt grot gitara.

Kaunas

Kaunas portretas
Stiprybės!Tu nugalėsi!

Man reikia

Man reikia portretas
kad pasveiktum ir dar sukurtum dainu. Ne tik gražiu bet ir stipriu.Su jumoru.Panašiai kap ka viena kart sukūrei su Zvonkum. _Atrodo kad ,,rusai puola"ar pan_ Be to kartais stipriai ir pasakai. Drasiū dabar mažai. Visus užkniso pataikavims valdžiai ar beretėm. Respeckt as tau.// /Taisykis.
VISI KOMENTARAI 21
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių