D. Zvonkus: šeimoje mano misija paprasta – klausytis širdies

Jį dažniausiai matome kitame amplua – kompozitoriaus, dainų autoriaus, muzikos prodiuserio. Bet Deivydas Zvonkus – ir šeimos žmogus. Atlikėjos Katažinos Zvonkuvienės vyras ir keturmečių dvynių Kornelijos bei Donato tėtis. Jis prisipažįsta, kad šeimos gyvenime, ypač auklėjant vaikus, nepasikliauja protingų knygų išmintimi.

"Kiekvienos šeimos istorija yra unikali. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo kelią į laimę. Manasis veda per širdį. Todėl ir mano, kaip tėvo, misija, šeimoje labai paprasta: klausytis savo širdies ir būti savimi", – šypsosi pašnekovas.

– Kiekvienas save gerbiantis šeimos vyras, pažadintas vidurnaktį, turėtų užsimerkęs išpyškinti žmonos ir vaikų gimimo datas...

– Jokių problemų. Žinočiau ir tai, ir tai. Jei reikėtų, ir vaikų asmens kodus prisiminčiau. Tik jums dabar nediktuosiu (juokiasi).

– Ar tuomet, kai dar tik svajojote apie tėvystę, bent nutuokėte, kokia sunki ir atsakinga ši pareiga?

– Būsiu sąžiningas. Apie tėvystę iš anksto niekada nesvajojau. Tiktai prieš pat žmonos nėštumą. Kol laikas tam dar nebuvo atėjęs, tai ir nekvaršinau sau galvos. Knygų apie vaikų auginimą irgi neskaičiau. Nors draugai buvo padovanoję keletą leidinių ta tema – na, maždaug kaip būti tobulu tėčiu. Deja (o gal laimei), pavartęs, paskaitinėjęs jas supratau, kad auklėjant vaikus nėra vienos tiesos: pagrindiniai teiginiai tiesiog kategoriškai prieštaravo vieni kitiems. Tuomet nusprendžiau geriau visai jų neskaityti, o atėjus laikui pasikliauti žmogiška nuojauta.

– Norite pasakyti, kad į vaikų auginimo ir auklėjimo fronto priešakines linijas ėjote tiesiog aklai?

– Aš taip nesakau. Ir nemanau, kad visos savo egzistencijos metu žmonija augino vaikus aklai, o tik dabar, pasipylus protingų knygų lavinai, visi staiga suprato, kaip reikia teisingai auklėti vaikus. Manau, kad toji patirtis žmonėms intuityviai perduodama iš kartos į kartą. Svarbu ir bendražmogiškasis instinktas, kai tu tiesiog jauti, ką ir kaip turi daryti. O knygos? Tikrai nemanau, kad dabartiniai vaikai yra geriau auginami ir auklėjami vien dėl to, jog gyvename XXI a. ir tėvai gali pasinaudoti kažkokiomis smegenų plovyklėlėmis.

Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. Šiuo metu jie džiaugiasi labai paprastais dalykais: linksmu vaikišku filmuku, nauju žaisliuku, skaniu saldainiu.

– Kokias vaikų auklėjimo tradicijas atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Mūsų keturmečiai dvyniai Kornelija ir Donatas kol kas dar maži. Aš pats save tik nuo ketverių prisimenu. O ką tėvai su manimi darė iki tol – hmm?.. Bet mes su Katažina vaikus auklėjame labai tradiciškai. Tikrai niekuo neišsiskiriame iš daugumos Lietuvos šeimų. Kartais pakeliame balsą, bet jokių fizinių bausmių – nei rykštelių, nei diržų – nenaudojame.

– Kai prakalbome apie keturmečius vaikus, kokie jūsų paties vaikystės prisiminimai iškyla prieš akis?

– Pasvirusių pušų vaizdas ir jūra, nes savo vaikystę – būtent nuo trejų iki šešerių metų – aš praleidau savaitiniame sanatoriniame darželyje Giruliuose. Tėvai atveždavo pirmadienį, o pasiimdavo penktadienį. Kai draugams pasakau tą žodį "savaitinis", ne vienas keistai sureaguoja. O man su broliu iš tiesų ten buvo super... Miškas, jūra, grynas oras. Kiti net per blatą į tą darželį nepakliūdavo. Maistas irgi, kiek pamenu, buvo gana skanus (kiek jis galėjo būti skanus sovietiniais laikais). Mama buvo žurnalistė, tėtis visą gyvenimą dirbo vairuotoju: turėjo visas vairavimo kategorijas, išskyrus tramvajaus. Buvau laimingas vaikas, jei tą norėjote sužinoti. Ir mano vaikai eina į darželį, tiesa, ne į savaitinį. Į savaitinį turbūt saviškių neleisčiau. Betgi suprantate: dabar visai kiti laikai...

– Girdėjau gandą, kad nesate labai buitiškas namuose? Tai kaip tuomet su Katažina dalijatės vyriškus ir moteriškus darbus?

– Nežinau, iš kur ištraukėte tą gandą (juokiasi). Žmona dėl buities man jokių priekaištų neturi, o jei ir turi, tai man nesako. Varvančius čiaupus namuose sutvarko santechnikai, o vinį įkalti ir paveikslą pakabinti sugebu. Aišku, neneigiu, būna vyrų, kurie sugeba viską – nuo automobilio remonto iki smulkių buities darbų. Tai aš ne toks – mašinos pats tikrai neremontuoju... O tas darbų skirstymas, kaip jūs sakote, į vyriškus ir moteriškus, šiais laikais iš esmės yra nekorektiškas. Mudu su Katažina tikrai neskirstome darbų pagal lytį. Vienam vieni darbai mielesni, kitam – kiti. Man labiau patinka tokie, kuriuos dirbant galima naudotis aparatūra. Tarkim, drabužius į skalbyklę sudėti ar indaplovę įjungti. Su aparatūra aš draugauju. Tie šiuolaikiniai prietaisai su valdymo blokeliais man lengvai įkandami. Provokuojate mane?

– Oi ne, ką jūs... Tiesiog prisiminiau dar visai šviežią pokalbį su jūsų kolega, atlikėju Stano, kuris juokavo, kad indus į indaplovę sudėtų, bet kur tos visos tabletės ir reikiami mygtukai – vargu ar žinotų...

– Aš žinočiau. Šiuolaikinė technika labai aiški. Net ir nieko nežinant greitai galima išsiaiškinti, kur ir ką dėti.

– Artėja Velykos. Ar jos priklauso Zvonkų tradicinių šeimos švenčių ratui?

– Tradiciškai savo močiutes, senelius vaikai pamato per Kalėdas ir Velykas. Tai dvi gražiausios mūsų šeimos šventės. Nors tikrai nemanau, kad švęsti gyvenimą žmogui reikalingas kalendorius. Senelių laukiame visuomet. Ir apskritai esame dėkingi visai plačiai savo giminei, kad padeda vaikus auginti, pažiūri, kai paprašome.

Pasiruošimo Velykoms mastai paprastai priklauso nuo to, ar labai mudu su žmona būname užsiėmę tuo metu. Kita vertus, kad ir kaip ten būtų, visuomet su vaikais dažome kiaušinius: dekoruojame juos vašku, apipaišome flomasteriais, verdame svogūnų lukštuose. Marginimo technikos (juokiasi) vėlgi priklauso nuo mūsų, tėvų, užimtumo. Deja, kasmet, atėjus Velykoms, pastebiu vieną ir tą pačią tendenciją: kad dailei esu visai negabus ir kad mano kiaušinis paprastai iš visų būna pats negražiausias.

Sulaukę Velykų, žaidžiame ir tradicinius velykinius žaidimus. Kaip antai: iki Velykų – pasninkas, o Velykų sekmadienį – persivalgymas. Turi visko paragauti, kuri močiutė ką pagamino, ir būtinai pagirti, kad labai skanu. Dar būtinai būna margučių ristynės, daužynės... Kas nugali – tas privalo visus laimėtus kiaušinius suvalgyti. Kadangi juos mėgstu, tai nebijau ir pralaimėti.

– Kai gimė dvynukai, ar patyrėte lengvą šoką, kad nuo šiol visko turėsite atseikėti jiems dvigubai – ir pagyrų, ir pylos?

– Tik gimus dvyniams sužinojau, kam moteriai reikalingos dvi krūtys – taigi, kad abu būtų galima maitinti vienu metu (kvatojasi). O jei rimtai – apie dvynius žinojome jau nuo žmonos nėštumo vidurio. Per tą laiką spėjome psichologiškai susitaikyti su žinia. O realybėje, aišku, viskas buvo dar šiek tiek kitaip. To nesuplanuosi. Tai galima patirti tik vaikams gimus. Auginome, stengėmės ir dabar labai nuoširdžiai tai darome. Tad kol kas viskas klojasi puikiai.

– Pokalbio fone negirdžiu nei šuns lojimo, nei katės miaukimo... Turiu įtarimą, kad dvyniai dar nepareikalavo augintinių?

– Ačiū Dievui, dar ne. Ilgą laiką gyvenome butuose, tad laikyti šunį daugiabutyje man visuomet atrodė gyvūno kankinimas. Dabar gyvename name, bet mudviejų su žmona režimas gan sujauktas. O turint gyvūną privalai rasti laiko ir pasirūpinti juo... Taigi kol kas džiaugiuosi, kad vaikai dar maži ir nezyzia: "Tėti, noriu šuniuko!" Bet po kokių penkerių metų, jaučiu, oi, tuo klausimu bus reikalų...

– Kad ir ką sakysi – muzikali šeimynėlė: tėtis – kompozitorius, mama – dainininkė. Turbūt jūsų namuose nuolat skamba muzika?

– Įvairiai būna. Jei kažkam ruošiamės, tai ir vaikai, be abejo, išmoksta viską, ką namuose repetuojame. Pastebėjau, kad jiems tai netgi patinka. Jų mažos ausytės gaudo viską. Tad kartais būna labai netikėta ir smagu, kai su Katažina išgirstame skambant kokį motyvą iš mūsų repertuaro. Ar dvyniai – muzikalūs? Na, manau, dar ankstoka tiksliai atsakyti į jūsų klausimą, bet kažkokias klauseles jau turi, melodiją padainuoja.

– Betgi japonų ugdymo filosofas Shinichi Suzuki yra pasakęs, kad nėra negabių vaikų, yra tik nelavinti... Tad jūsų vaikams be galo pasisekė: jie  gauna betarpišką muzikinį lavinimą net neišeidami iš namų.

– Manau, kad yra gabių ir negabių žmonių konkrečioms sritims. Todėl tikiu, kad vieni vaikai turi prigimtinių gabumų menams, o kiti – ne. Tai nepriklauso nuo jų lavinimo. Gal ir galima žmogų kažkiek palavinti, bet jei jis neturi prigimtinio talento – nieko nebus. Žmogus su konkrečiu talentu kaipmat jį aplenks. Tiesa, šiais laikais bandoma daug ką sulyginti. Bet tai juk mitas... Žmonės nėra lygūs: jie jau gimsta nevienodi. Taip visada buvo, yra ir bus.

– Neseniai žiūrėjau nuotykių dramą "Viskas normaliai!", kur pagrindinį tėčio vaidmenį sukūrė aktorius Robertas De Niro. Jis buvo toks reiklus savo vaikams, kad net užaugę šie bijojo prisipažinti, ką veikia gyvenime iš tiesų. O koks tėtis esate jūs: ar kuriate tam tikras projekcijas savo vaikų atžvilgiu?

– Nemačiau šito filmo, bet tikrai nenorėčiau būti tokiu tėvu. Aišku, kažkas iš šalies turėtų pastebėti ir pasakyti, kaip aš elgiuosi. Kai peržengi tą ribą, turbūt jau pats nebesupranti, ką darai... Noriu, kad mano vaikai būtų laimingi ir užsiimtų tuo, kas juos darytų laimingus. Šiuo metu jie džiaugiasi labai paprastais dalykais: linksmu vaikišku filmuku, nauju žaisliuku, skaniu saldainiu. Dar vaikiškas telefonėlis niekada nelieka be dėmesio, kaip ir filmukai bei dainelės iš planšetinio kompiuterio. Jie tokie, kaip ir visa šiuolaikinė vaikų karta, – be ekraniukų nė iš vietos.

– O ką labiausiai mėgstate veikti visi keturi?

– Eiti į kiemą, pasivaikščioti po Vilnių. Gamta, oras – tie dalykai visuomet džiugina. Į Klaipėdą, tiesą sakant, dabar jau retokai nuvažiuojame – gal keletą kartų per metus.

– O D.Zvonkų įmanoma pamatyti besisukiojantį virtuvėje?

– Tiesą sakant, retokai, bet kai įsisuku, viskas ten išeina labai neblogai. Jei bėda prispirtų ir man reikėtų visuomet gaminti valgyti, tai iš tiesų nebūtų didelio streso. Man ir patinka, ir visai neblogai pavyksta. Neseniai buvau paliktas su dukrele vienas visai savaitei – susitvarkėme kuo puikiausiai.

– Labai gražiai ir pozityviai čia toji Zvonkų šeimynėlė atrodo. Sakėte, kad gyvenate nuosavame name, tai gal ir kaminą turite? Paprastai iš jo pas žmones rūksta dūmai...

– Na, dūmai, aišku, rūksta, kai pasikuriame židinį. Uždegame malkas, o joms degant vyksta oksidacijos procesas ir jos ima skleisti dūmus, kurie išeina pro kaminą. Lauke viską galima ir pamatyti (juokiasi).

– O tarp žmonių oksidacijos procesai pas jus nevyksta?

– Visų pirma, aš nemanau, kad dūmai yra blogai. Prisiminkime, kad degimu yra daug gerų dalykų daroma. Kaip pavyzdį paminėčiau kad ir vidaus degimo variklį, varantį automobilius. Galima kurti krosnį ir šildytis. O dar – kepti picą krosnyje. Be dūmų niekas nevyksta. Dūmai blogai nebent gaisro atveju... Pasvarstykime, kad išties didžiojoje dalyje gyvenimiškų situacijų dūmai lydi kažkokią teigiamą veiklą. Gaisrų? Ne. Pas mus nebūna. Bet ką pasakytų žmonės iš šalies – vėl kitas klausimas. Gal paklauskite jų?



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ale

Ale portretas
koki visi gražūs! Sėkmės jums !

bbd

bbd portretas
kaune buvo sunkiuju darbu kalejimas kur akmenis tasydavo visas zbrodas-prastitutkos,cigonai,gejai ir visos kitos visuomenes atmatos

dazniausiai

dazniausiai portretas
visi gejai gyvena dviguba gyvenima-tikrai taip
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių