D. Michelevičiūtė: ieškodamas Dievo, atrandi save

„Paradoksas, kad, žmogui pradėjus ieškoti Dievo, jis atranda ir save“, – pastebi aktorė, laidos „Šventadienio mintys“ vedėja Dalia Michelevičiūtė. Jos šeima visada buvo giliai tikinti, tačiau ji pati tikėjimą iš naujo atrado ieškodama atsakymų į klausimus, kuriuos vieną dieną sau užduoti pradeda kiekvienas.

Reikėjo prisijaukinti

Kažkada D.Michelevičiūtė svečiavosi laidoje „Kelias į namus“, kurioje pasakojama apie išskirtines asmenybes per įvairias su jomis siejamas vietas. Greitai šios laidos pagrindinė autorė Ingrida Laimutytė-Matvejevienė, kuri taip pat yra ir pagrindinė laidos „Šventadienio mintys“ kūrėja, pakvietė aktorę užimti „Šventadienio minčių“ vedėjos vietą.

„Labai apsidžiaugiau šiuo kvietimu, nes mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra ir tikėjimas atitinka šios laidos turinį. Tikėjimo žvilgsniu mes tikrai žvelgiame į žmonių gyvenimą, jų kasdienybę, jų šventes. Tapau laidos veidu, nes anksčiau nebuvo konkrečios vedėjos, kuri būtų siejama su būtent šia laida. Sulaukiau labai daug gražių žodžių, bet ir kritikos. Mes su komanda visada stengiamės į ją atsižvelgti“, – tikina nuo 2016-ųjų laidą vedanti D.Michelevičiūtė.

Ji taip pat veda šokių pamokas, pati su savo mokiniais dalyvauja linijinių šokių varžybose, bet, kaip pati sako, visa tai lieka už kadro, o televizijoje – viskas kitaip. Įtampa prieš kameras – neišvengiama. „Reikia repetuoti, – šypsosi aktorė. – Kartais sunkiau išmokti kelis prozos sakinius nei poeziją, bet viskas suderinama. Yra labai daug aktorių, kurie yra laidų vedėjai. Įtampą prieš kameras aš apkabinu kaip neatsiejamą savo profesijos dalį.“

Yra labai daug aktorių, kurie yra laidų vedėjai. Įtampą prieš kameras aš apkabinu kaip neatsiejamą savo profesijos dalį.

Lipant ant teatro scenos taip pat egzistuoja panaši įtampa, tačiau filmuojant pranašumas tai, kad tai netiesioginis eteris, galima daryti keletą dublių ir ieškoti optimalaus varianto, dalijasi D.Michelevičiūtė. „Teatro aplinka man yra saugesnė, ir tikrai reikėjo kelerių metų, kad prisijaukinčiau televizijos specifiką, nes nesu žurnalistė, nesu pratusi žmonėms užduoti iššūkių keliančių klausimų. Norisi nedaryti ir kalbos klaidų, o dėl spotaniškumo jų kartais įsivelia“, – priduria Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.

„Šventadienio mintys“ nėra aktualijų laida, ja nesiekiama atskleisti kokių nors karštųjų temų. Tačiau, pasak D.Michelevičiūtės, visa komanda tariasi, atkreipia dėmesį į svarbiausias temas, o laidos autorė I.Laimutytė-Matvejevienė dėlioja ašį, aplink kurią sukasi kiekviena nauja laida. Čia kalbinami įvairiausi žmonės: dvasininkai, menininkai ir daugybė kitų daugiau ar mažiau žinomų asmenybių.

Tikrasis centras

Kiekvieną aktorės dieną Dievas ir tikėjimas užima svarbiausią dalį. Ji keliasi labai anksti, savo rytą pradeda malda, skaitymu, vėliau eina į šv.Mišias.

D.Michelevičiūtė visada buvo tikinti. „Mano šeimoje yra pašvęstojo gyvenimo žmonių – mano dėdė, tėvelio brolis Vladas Michelevičius buvo vyskupas, dabar jau pas Viešpatį, palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos vyskupų kraštelyje. Mano teta buvo benediktinių vienuolė – visą savo gyvenimą ir tada, kai sovietmečiu nebuvo galima abito dėvėti. Mano mama taip pat buvo giliai tikinti – visa mūsų šeima buvo giliai tikintys, bet galbūt daugiau tradiciniai katalikai. Lankydavau bažnyčią per šventes, kartkartėmis eidavau išpažinties, bet galbūt nebuvau labai aktyvi katalikė“, – pasakoja ji.

Dalia Michelevičiūtė. / G. Skaraitienės / BNS nuotr.

Tačiau žmogus, pasak aktorės, savo gyvenime prieina tam tikrą tašką, kai tokie gyvenimo prasmės klausimai, kaip „kur aš einu?“ ar „koks mano gyvenimo tikslas?“, pasidaro išskirtinai svarbūs. „Iš tikrųjų tik Dievas gali atsakyti į tuos klausimus. Mes dažnai ieškome savęs, norime atskleisti visus savo gebėjimus ir tai yra gerai, bet paradoksas: žmogui pradėjus ieškoti Dievo, jis atranda ir save. Mes juk sukurti pagal Dievo paveikslą“, – sako D.Michelevičiūtė.

„Kai pradedi ieškoti Dievo, negali eiti kompromisų keliu – kai kurių dalykų, kuriuos, atrodo, anksčiau galėdavau suderinti, dabar nebegaliu suderinti. Norisi rinktis tiesą, gyventi pagal Dievo patarimus, nes mums tai yra kelio ženklai, kurie padeda pasiekti savo tikslą – amžinąjį gyvenimą. Tas suvokimas persmelkia“, – tęsia ji.

„Pradedi skaityti Šventąjį Raštą ar Bažnyčios katekizmą ir matai, kad tai yra tiesa: taip iš tikrųjų buvo ir taip yra. Kai ieškai santykio su Jėzumi Kristumi, patiki gyvenimą į jo rankas. Labai svarbu, kad mes patikėtume savo valią jam, nes tik jis žino, ko mums labiausiai reikia“, – neabejoja aktorė.

Ji galiausiai suvokė, kad su tais gebėjimais, kuriuos jai davė Dievas, sukūrė visą savo buities tikrovę. „Tada nuėjau į Marijos radiją savanoriauti ir pasakiau, kad jei galiu kuo nors pagelbėti ar galbūt garsinti knygas, prašau – naudokite mane. Kai veiki iš grynos širdies intencijos, Dievas leidžia sutikti tokių įdomių žmonių… Tada prasideda toji kelionė. Iš pradžių reikia tik noro, o vėliau tavo kelias bus parodytas“, – tiki D.Michelevičiūtė.

Pasirinkimai ir viltis

Tačiau visa tai nereiškia, kad nebus sunkių pasirinkimų. Kartais būna ir prieštaravimų, atvirauja aktorė.

Nėra taip, kad tikiu ir skraidau kaip ant sparnų. Tikėjimas suteikia gyvenimo prasmę ir tikslą, bet iš esmės visada reikia rinktis.

„Tarkime, yra koks nors vaidmuo, kuris prieštarauja tikėjimui. Kartais tenka atsisakyti, nes yra dalykų, kurių negali suderinti. Nekategorizuoju vaidmenų, nes dažnai neigiamas personažas būna įdomesnis už teigiamą. Kalbant apie tikėjimą, prieš priimdamas klausimų keliantį vaidmenį turi paklausti širdies, dėl ko tai darai. Kažkam gi reikia ir Erodo žmoną vaidinti. Reikia žiūrėti, dėl kokio tikslo tai daroma, – jeigu galutinis tikslas yra teikiantis gerą žinią, tuomet sutinki su sunkesniu vaidmeniu“, – prisipažįsta ji.

„Kartais būna, kad dalyvauji kokiame nors užsienio projekte ir visumos nežinai, supranti tik jam vykstant. Kai kurių dalykų mes nepakeisime, bet tikinčio žmogaus gyvenimas yra nuolatinis pasirinkimas. Nėra taip, kad tikiu ir skraidau kaip ant sparnų. Tikėjimas suteikia gyvenimo prasmę ir tikslą, bet iš esmės visada reikia rinktis“, – pabrėžia D.Michelevičiūtė.

Šiandien ji sako daug galvojanti apie karą, nes šis kontekstas negali nepaveikti. „Visada galvojau, kad mūsų karta tikrai sulauks vienokio ar kitokio karo. Jis ir vyko pasaulyje, tam tikrose salelėse, visuomeniniame gyvenime, kad ir pasaulėžiūros prasme. Pavyzdžiui, visada reikia kovoti už gyvybę ir mūsų šalyje, arba už įstatymus, kurie palankūs gyvybei, žmogaus pagarbai ir tradicinėms vertybėms“, – požiūrį atskleidžia aktorė.

Vis dėlto ne pačios šviesiausios realybės akivaizdoje D.Michelevičiūtė atranda paprastų džiaugsmų: „Juk Dievas duoda malonę atsikėlus ryte džiaugtis, kad gyvenu po taikiu dangumi, kad galiu pėsčiomis vaikščioti po nuostabų Vilnių ir važinėti po Lietuvą. Stengiuosi ir judėti, kad nesustabarėčiau.“

Vakar D.Michelevičiūtė Kaune kartu su Petru Vyšniausku, Arkadijumi Gotesmanu ir Vladu Bagdonu parengė programą – skaitė ukrainiečių poeziją. „Tokia koncertinė veikla, poezijos skaitymas man labai patinka. Nuolat esu kviečiama kur nors paskaityti įvairiausios poezijos. Dabar aktualu į nuožmiausią karo tikrovę pažvelgti per poetinį žodį“, – sako aktorė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių