Sostinės Bernardinų bažnyčioje vienuolis brolis Astijus krikštijo bene ramiausią per panašių apeigų praktiką kūdikį – Kamilę. Ji savo tėvų Evaldo ir Indrės bei senelio Algirdo Butkevičiaus nuostabai beveik visą laiką miegojo.

Vos penkių mėnesių mergaitė šventovėje elgėsi neįtikimai ramiai. Iš pradžių mažylė snaudė ant tėvų rankų. Jos netrikdė nei krikšto apeigas atlikusio brolio Astijaus kalbos, nei gausus artimųjų ir svečių būrys.

Krikšto apeigoms vadovavęs dvasininkas iš pradžių supažindino tėvus ir krikšto tėvus su krikšto apeigų prasme, paaiškino kiekvienam iš jų pareigas, simbolių ir tradicijų išsaugojimo reikšmę.

„Krikšto žvakė senovėje kasmet buvo uždegama per vardadienį arba krikšto dieną, nes anksčiau tai buvo svarbesnė šventė nei gimtadienis. Jūs įsipareigojate išsaugoti šią žvakę iki Pirmosios komunijos“, – kalbėjo dvasininkas.

Prasidėjus krikšto apeigoms, brolis Astijus nupasakojo kiekvieno veiksmo prasmę.

„Žmogaus panardinimas į vandenį yra simbolis, kad senasis žmogus nuskęsta, o naujasis – atgimsta“, – kalbėjo vienuolis.

Kamilė drąsiai ištvėrė šią procedūrą. Kūdikis nepravirko nė pilant vandenį ant galvytės, nei tepant šventuoju aliejumi. Visą laiką mergytė akylai žvalgėsi po Bernardinų bažnyčios koplyčią ir retkarčiais kramtė drabužėlio skiautę.

Susirinkusiųjų veidai švytėjo. Džiaugsmo šypsenos puošė ne tik tėvų, bet ir senelių veidus.

Po ceremonijos Kamilės artimieji linkėjo mergaitei augti didelei, o tėvams – stiprybės vedant mažylę gyvenimo keliu.