Per pusantrų metų, praleistų Briuselyje, Europos Komisijoje medicinos nacionaline eksperte dirbanti Diana Obelienienė suprato, koks pagarbus gali būti kreipinys „madam“ ir kaip smagu, kai šeštą ryto sutiktas atsitiktinis praeivis tau su šypsena ištaria „bonjour“.

Bet svarbiausia, ji iššifravo paslaptį, kaip Belgijos prancūzėms, kurioms nesvetimas gurmaniškas hedonizmas ir įgimtas troškimas mėgautis gyvenimu, pavyksta išsaugoti grakščią kaip porcelianinės statulėlės figūrą.

„Man, kuriai ilgai nesisekė įveikti antsvorio, šis klausimas buvo ypač aktualus“, – prisipažino Europos Komisijos ekspertė.

„Aš nebūsiu stora“

„Esu iš didelių, stambių žmonių šeimos, – pasakojo D.Obelienienė. – Tokia jau esame giminė – su polinkiu pilnėti. Ne išimtis buvau ir aš.“

Jos pastangos lieknėti truko penkerius metus. D.Obelienienė išbandė ne vieną dietą, perskaitė daugybę literatūros. Tačiau svarstyklės buvo negailestingai atviros: 168 cm ūgio moters svoris pasiekė 105 kg ribą.

„O paskui atsitiko taip, kad aš per pusę metų numečiau 25 kilogramus. Po kelių mėnesių – dar dešimt. Tiesiog vieną dieną sau pasakiau: aš nebūsiu stora“, – kalbėjo moteris, Briuselyje dėvinti elegantiškus figūros neslepiančius kostiumėlius.

Maskuoti kūno linijų jai nebereikia – D.Obelienienė susigrąžino tokį svorį, kokį rodė svarstyklės jai baigiant mokyklą.

Jos ryžtui atsikratyti antsvorio padėjo ne itin linksmos aplinkybės – skausminga ir daug nervų kainavusi šeimyninė krizė, pasibaigusi skyrybomis. Padėjo ir profesija – Kauno medicinos universiteto docentė ir KMU klinikų Neurologijos klinikos skyriaus vadovė turėjo pakankamai žinių, kad išsiaiškintų, jog jos medžiagų apykaita sutrikusi, o angliavandeniai greičiau nei kitų organizmuose virsta riebalais. Ir, kas baisiausia, nevaldomai norisi saldumynų.

Bulvės – kartą per savaitę

Dieta, kurios ėmė laikytis D.Obelienienė, leido per dieną suvartoti tik iki 1000 kilokalorijų. Ryžtingai nusiteikusi moteris nutarė, kad jai užteks 800 kcal.

Jos racione neliko bandelių, sausainių, kvietinės duonos, bananų ir vynuogių, jau nekalbant apie riebius kiaulienos kepsnius ir cepelinus su spirgučiais. Juos pakeitė žuvis ir liesa vištiena ar veršiena, obuoliai, daug salotų, rupi ruginė duona, neriebi varškė.

Gardžiausia vakarienė – dvi virtos bulvės su kefyru. Bet bulvės – tik kartą per savaitę. Kitomis dienomis ankstyvą, iki 18 val., vakarienę sudarė 100 gramų baltos mėsos ar žuvies, virtos arba keptos su dviem arbatiniais šaukšteliais alyvų aliejaus. Tiek pat aliejaus buvo galima šliukštelėti ir ant 200 gramų salotų.

Pusryčiai – pienu balinta kava be cukraus, pusė riekės ruginės duonos ir truputis varškės ar balto sūrio. Pietums – salotos su citrinos sultimis ir trupučiu aliejaus, užkandant riekele ruginės duonos.

Praėjus dviem valandoms po pusryčių galima suvalgyti obuolį. Tarp pietų ir vakarienės – apelsiną. Cukrų, uogienę ir medų teko pamiršti. „Ir nė lašo alkoholio, – pabrėžė D.Obelienienė. – Negalėjau sau leisti net taurės vyno, nes bet koks alkoholis man didina apetitą, o kitą dieną išvis galiu sienomis lipti, kaip norisi valgyti.“

Neatsispyrė Briuselio pagundoms

Valinga moteris, per nepilnus metus atsikračiusi 35 kg, gavusi pasiūlymą dirbti Briuselyje apsisprendė: „Jei dabar atsisakysiu, antro tokio pasiūlymo galiu nesulaukti.“

Į miestą, juokais vadinamą Europos biurokratų sostine, 2008-ųjų rugsėjo 1-ąją ji išvyko neatpažįstamai pagražėjusi, atjaunėjusi, palengvėjusi. Ir iš karto sulaukė komplimentų.

„Tas miestas turi daugybę pagundų, – šyptelėjo D.Obelienienė. – Briuselis siūlo savo firminį šokoladą ir pyragaičius. O jei esi ką tik atvykęs ir vienišas, dar neturi draugų, suki galvą, kur įsikurti ir kaip kabintis į naująjį gyvenimą, pagunda paguodai suvalgyti ką nors skanaus ypač didelė.“

„Net nepajutau, kaip Briuselyje bematant priaugau penkis kilogramus. Bet tada suėmiau save į rankas“, – juokėsi Europos Komisijos ekspertė.

Ji pamatė, kad laikytis griežtos, jau išbandytos Lietuvoje, dietos Briuselyje visai nesudėtinga. „Gali nueiti į specializuotą krautuvėlę ir nusipirkti pusgaminį – nedidelę porciją žuvies ar paukštienos su garuose troškintomis daržovėmis. Nusinešus į darbą lieka tik pasišildyti mikrobangų krosnelėje“, – pasakojo D.Obelienienė.

Susirado sporto klubą

Ji išsinuomojo apie 60 kv.m. butą ir susirado sporto klubą. Tiksliau, ėmė lankyti pilvo šokio, kitaip – orientalio aerobikos užsiėmimus.

„Orientalio aerobika du kartus per savaitę aš pradėjau užsiiminėti Lietuvoje, pradėjusi laikytis dietos, – paaiškino D.Obelienienė. – Judėti reikia, kad lieknėtum gražiai, kad paspartėtų medžiagų apykaita. Orientalio aerobika man nepaprastai patiko, tiesiog įsimylėjau ją. Briuselyje iškart puoliau ieškoti tokių užsiėmimų.“

Nacionalinė Lietuvos ekspertė juos rado. „Briuselyje yra sporto klubas, skirtas europinių institucijų darbuotojams. Įėjimas į jį – su specialiais leidimais, – pasakojo D.Obelienienė. – Tame klube ispanė instruktorė veda orientalio aerobikos pratybas. Aš iškart užsirašiau į jos grupę.“

Į aerobikos grupę su Rytų šokio elementais renkasi Europos Komisijoje ir Europos Taryboje dirbančios moterys. Kartu su lietuve sportuoja čekės, slovakės, vokietės, Maltos atstovės, bet daugiausiai čia moterų iš Viduržemio jūros regiono – italių, graikių, ispanių, kurioms artimi Rytų ritmai ir šokiai.

Prancūziškos vakarienės etiketas

Kartą D.Obelienienė buvo pakviesta į prancūzo profesoriaus šešiasdešimtmetį. „Per vakarienę, – prisiminė ji, – maistas buvo patiektas pagal tikrąjį prancūzų etiketą. Tas pobūvis man šį tą paaiškino apie Belgijos prancūzų valgymo kultūrą.“

Iš pradžių svečiai buvo vaišinami aperityvu – visi gavo po vieną mažą taurelę sužadinti apetitui. Po to buvo atnešti dveji šaltieji užkandžiai. Iš pradžių – žąsų kepenėlių paštetas. „Šis delikatesas buvo labai gražiai patiektas, bet porcija – maždaug graikinio riešuto dydžio. Prie pašteto visi gavo po nedidelę taurę rinktinio pusiau saldaus vyno. Kitas užkandis buvo krevečių drebučiai – vienoje porcijoje 3-4 krevetės.

Paskui svečiai buvo vaišinami trinta sriuba, pagardinta sūriu. Specialūs sriubai skirti puodeliai buvo pripildyti maždaug iki pusės.

Karštieji patiekalai buvo triušiena ir žvėriena. Prie kiekvieno šių valgių buvo geriamas skirtingas vynas. Desertui laukė kava su krembriulė ir rankų darbo šokoladukais.

„Porcijos, matuojant lietuviškais masteliais, juokingai mažos, – pastebėjo D.Obelienienė. – Bet vakarienė truko gal tris valandas, nes valgoma buvo iš lėto, mėgaujantis kiekvienu kąsneliu ir vyno gurkšniu. Išties viskas buvo labai skanu.“

Atidžiai stebėjo žmones

„Belgijos gyventojai skirtingi, – kalbėjo D.Obelienienė. – Flamandiškosios šalies dalies atstovai stambūs, tvirtų kaulų. Vokiškojoje dalyje irgi vyrauja masyvus kūno sudėjimas. O prancūziškosios Belgijos žmonės – smulkūs, judrūs, energingi. Moterys lieknos ir trapios. Man buvo įdomu, kaip jos maitinasi, kur slypi išgirtojo prancūzių grakštumo ir lieknų figūrų paslaptis.“

„Ilgai stebėjau žmones, jų papročius ir pagaliau suvokiau, kur didžioji prancūzių lieknumo paslaptis“, – tarė D.Obelienienė.

„Jos – tikros gurmanės, mokančios įvertinti tai, ką valgo. O tam reikia valgyti neskubant, lėtai. Tai užkerta kelią persivalgymui, – padarė išvadą lietuvė. – Užuot klausę, ką valgei, Belgijos prancūzai klausia, ar turėjai laiko pavalgyti.“

Baltos mišrainės negamintų

Rytą, D.Obelienienės pastebėjimu, Briuselyje gyvenančios prancūzės būtinai pradeda pusryčiais. Dažniausiai – kava ir šviežia traškia bandele. Taip jos įgyja energijos dienos pradžiai.

Prancūzės nevalgo riebaus ir sunkaus maisto. Jos srebia trintą sriubą, kurioje neplaukioja grietinė. Mėsą arba žuvį valgo su troškintomis daržovėmis. Mėgsta salotas su neriebiais išradingai paruoštais padažais.

Europos Komisijos ekspertė niekur Briuselyje nematė valgių su spirgais.

Vakarienė būna ilga, nes Belgijos prancūzai mėgsta su draugais ar šeima pasėdėti restoranėlyje ir valgyti bendraujant, pasišnekučiuojant, įvertinant virėjo meistriškumą. „Jie turi nerašytą taisyklę – geriau ko nors nenusipirksiu, bet nueisiu į restoraną. Tai nacionalinės jų kultūros dalis“, – sakė D.Obelienienė.

"Kartą surengiau vakarėlį kolegoms ir vaišinau lietuviškais valgiais – balta mišraine ir panašiai. Jiems labai patiko, bet supratau – nė viena Briuselio prancūzė nevargtų, gamindama tradicinę lietuvišką mišrainę“, – nusijuokė D.Obelienienė.