Belaukiant išskirtinio „Nužudyti Bilą“ seanso: septyni geriausi filmai apie kerštą

„Nužudyti Bilą 1–2“

(Kill Bill: Vol. 1 & Vol. 2), rež. Quentinas Tarantino, 2013-2014)

„Nužudyti Bilą“ žvaigžde tapo Uma Turman, kuri vaidino Nuotaką, dar vadinama Juodąja Mamba. Būtent jos lūpose nuskamba neabejotinai garsiausia citata apie vendetą: „Kerštas yra patiekalas, kuris skaniausias, kai patiektas šaltas.“ Po ketverių metų komos atsibudusi Juodoji mamba sudaro sąrašą tų, kurie per jos vestuves surengė žudynes ir nusprendžia atkeršyti visiems ją užpuolusios žudikų grupuotės nariams.

Pagal Quentino Tarantino sumanymą, tai turėjo būti vienas filmas, tačiau juostą prodiusavęs Harvey Weinsteinas įtikino režisierių išleisti dvi dalis su pusmečio pertrauka. „Pamatyk kine“ žiūrovai turės išskirtinę galimybę didžiuosiuose ekranuose pamatyti abi filmo dalis – „Forum cinemas“ Vilniuje ir Kaune jie įvyks rugpjūčio 28 d.

„Senis“ 

Korėjiečių režisieriaus Parko Chan-wooko trilogiją apie kerštą sudaro trys filmai: „Užuojauta keršto ponui“ (2002), „Senis“ (2003) ir „Užuojauta keršto poniai“ (2005). „Senis“ – garsiausia trilogijos dalis, pelniusi Didįjį žiuri prizą Kanuose 2003 m., o praėjus dešimtmečiui amerikiečių režisierius Spike‘as Lee sukūrė jos perdirbinį. Filmo siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais, tačiau ši medžiaga interpretuota labai originaliai ir netikėtai.

„Memento“

(rež. Christopher Nolan, 2000)

Buvęs draudimo kompanijos darbuotojas tampa žiauraus nusikaltimo liudininku. Prieš pat atsitiktinai atsibudusio jaunuolio akis yra išprievartaujama ir nužudoma jo žmona. Jis nenumaldomai trokšta keršto, tačiau šią užduotį apsunkina ilgalaikės atminties sutrikimai. Ar kerštas turi prasmę, jei negali prisiminti jo motyvų bei atpildo momento?

„Tikras išbandymas“

(True Grit, rež. Ethan Coen, Joel Coen, 2010)

Bene prieš dešimt metų brolių Coenų sukurtas „Tikras išbandymas“ – 1969-ųjų to paties pavadinimo vesterno, legendiniam aktoriui Johnui Wayne‘ui atnešusio vienintelį jo „Oskarą“ už geriausią pagrindinio vaidmens atlikimą, perdirbinis. Keturiolikmetės tėvas žūsta nuo nusikaltėlio kulkos. Mergaitė nusprendžia nepasikliauti vien tik policijos ar vyriausybės pagalba narpliojant nusikaltimą ir žudiko paieškų imasi pati. Nepaisant jauno amžiaus, keršto troškimo vedina Mattie imasi ieškoti žmonių, kurie galėtų jai pagelbėti.

„Mergelių pavasaris“

(Jungfrukällan / The Virgin Spring, rež. Ingmar Bergman, 1960)

Ingmaro Bergmano „Mergelių pavasaris“ remiasi švedų liaudies balade ir pasakoja apie tragišką merginos žūtį. Mergina išprievartaujama miške plėšikų, kurie vėliau paprašo pastogės jos tėvų, siūlydami mainais jiems pirkti brangius drabužius, nurengtus nuo išprievartautos merginos kūno. Kraujo keršto skatinamas merginos tėvas nužudo visus tris plėšikus. „Mergelių pavasario“ metafora skatina permąstyti keršto logiką.

„Miunchenas“ (Munich, rež. Steven Spielberg, 2005)

Filmas pagrįstas realiais įvykiais – jame pasakojama apie izraeliečių agentų grupę, ieškančią Izraelio olimpinės rinktinės žudikų, įvykdžiusių šį nusikaltimą 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių metu. „Mossado“ surengta palestiniečių teroristų grupės medžioklė, kodiniu pavadinimu „Juodasis rugsėjis“, vyko keliose šalyse ir truko kelerius metus. Įdomu, kad netgi darbinis naujojo filmo pavadinimas buvo „Kerštas“, tačiau režisierius jo atsisakė. Tai tikra istorija apie Izraelio slaptųjų agentų keršto misiją, kurios tikslas buvo surasti ir eliminuoti visus asmenis atsakingus už Miuncheno tragediją.

„Ponia Sniego kraujas“

(Shurayukihime / Lady Snowblood, rež. Toshiya Fujita, 1973)

Rašydamas scenarijų filmui „Nužudyti Bilą“ Quentinas Tarantino sėmėsi įkvėpimo iš italų spagečių vesternų, Honkongo kovų filmų ir, be jokios abejonės, japonų kino. Be nesuskaičiuojamų citatų į samurajų filmus, norisi išskirti japonų režisieriaus Toshiya Fujita darbą „Ponia Sniego kraujas“ (1973). Panaudojęs atskiras siužetines linijas, susijusias su keršto motyvais, personažus ir netgi muziką, Q. Tarantino meistriškai prikėlė seniai pamirštą japonų filmą šiuolaikiniam žiūrovui.