Grafikė Jūratė Rekevičiūtė visiems savo automobiliams sugalvoja vardus. Dabartinį "Honda CR–V" ji pavadino Karve. Tokį vardą lėmė hondos dydis ir romus charakteris.

Apie techniką – nulis žinių

J.Rekevičiūtė sako tiesiai: "Apie automobilius aš neišmanau nieko. Visiškai. Man svarbu tik du dalykai: kad jis važiuotų ir kad į jį būtų galima susikrauti kuo daugiau daiktų."

Ji niekada nesidomėjo, kelintų metų laidos yra jos "Honda CR–V" ("Gal kokių 2001-ųjų?"), kokios talpos jos variklis ("Neturiu supratimo. Pilu benzino, kiek telpa"), per kiek sekundžių išvysto 100 km/val. greitį, kokios kitos techninės raudono komfortiško automobilio charakteristikos.

"Smagiausia, kad šis automobilis negenda. Važinėju juo ketverius metus ir per tą laiką nė karto nereikėjo remontuoti", – džiaugiasi hondos vairuotoja.

Ankstesnis J.Rekevičiūtės automobilis – nedidelis sportinis "Peugeot" (ji vadino jį Ežiuku) gesdavo ir gesdavo. Kai ji paskambindavo vyrui – prodiuseriui Ričardui Rickevičiui ir pranešdavo, kad "Peugeot" nei iš šio, nei iš to kelyje vėl sugedo, jis negalėdavo patikėti. Tik atidavęs žmonai savajį "Honda CR–V" ir pats išbandęs "Peugeot", R.Rickevičius įsitikino, kad sportiškasis automobilis savo gedimais išties linkęs bandyti vairuotojo kantrybę.

Sužalojo mazdos akis

Pirmąjį savo automobilį J.Rekevičiūtė pirko pati, vos gavusi vairuotojo pažymėjimą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

"Kai pamačiau, kad ta "Mazda 323" turi mirksinčias akis, iškart ištirpau", – prisimena menininkė. "Mirksinčios akys – tai tos atsidarančios ir užsidarančios priekinės lempos", – paaiškina ji.

"Mazda" buvo labai gyvas automobilis, – prisimena J.Rekevičiūtė. – Bet po to, kai jai sužalojo akis, ji man tapo jau netokia miela."

Avarija įvyko ne dėl J.Rekevičiūtės kaltės. Į jos mazdą rėžėsi automobilis, neatsargiai įsukęs į pagrindinį kelią iš šoninio. Nukentėjo "Mazda 323" priekis su "mirksinčiomis akimis" – šviestuvais ir jų antdangčiais.

Gero būdo, nereiklus

Geriausia dabartinio jos automobilio "Honda CR–V" savybė, J.Rekevičiūtės manymu, yra tai, jog į jį telpa "pusė gyvenimo": paveikslai, projekto katalogai, daiktai, sukrauti persikeliant iš Kauno į naujus namus Vilniuje.

"Mano automobilyje galima rasti daug daikčiukų, kurių gali bet kada prireikti, tačiau gali ir neprireikti – įvairių papuošalų, akinių... Kartais net nesuprantu, iš kur tie daiktai atsirado", – gūžtelėja grafikė.

"Automobilis yra didelis rankinukas", – paaiškina ji.

"Anksčiau maniau, kad automobilis privalo būti dar ir gražus, – kalba J.Rekevičiūtė. – Bet kadangi ši honda man nėra graži, dabar sakau, kad tas grožis nėra esminė automobilio savybė. Nors, aišku, jis neturi būti bjaurus. Sakykime, dabartinis mano automobilis yra vidutinio grožio. Bet labai gero būdo, praktiškas, nereikalaujantis ypatingo dėmesio. Du kartus per metus nuvarai į dirbtuves, ir viskas."

Policininkų "numylėtinė"

"Stengiuosi važinėti saugiai, niekada nerizikuoju", – apibūdina J.Rekevičiūtė savo vairavimo stilių. "Man nepatinka vyriška mada greitai lenkti, greitai stabdyti. Niekada taip nedarau. Išvis vairuodama nemėgstu staigių judesių", – sako ji.

Menininkė aiškina, kad vairuoti jai – tarsi meditacija. Vairuodama ji mintyse rikiuoja darbus, viską apgalvoja, susimąsčiusi klausosi muzikos. Atrodytų – ideali, pavyzdinga vairuotoja.

Bet kodėl ją nuolat stabdo kelių policininkai?

"Kažkokia mistika! – nusijuokia grafikė. – Jei yra bent menkiausia galimybė, mane visada sustabdo. Ir visada nubaudžia."

"Pasirodo, tai šviesų neįjungiau, tai ant kelkraščio užvažiavau, tai techninės apžiūros terminas baigėsi... Visada randa prie ko prikibti ir išplėšti baudą!" – atsidūsta J.Rekevičiūtė.

Nemėginkite nurodinėti

"Vairuodama darau viską: ir valgau, ir rūkau, ir plepu telefonu, – prisipažįsta J.Rekevičiūtė. – Man vairuoti turi būti smagu!"

Labiausiai jai patinka važiuoti vienai. "Jei ką nors vežu, tai būna vienas žmogus, koks nors mano draugas ar draugė", – kalba grafikė.

Tobulas būdas suerzinti vairuojančią J.Rekevičiūtę – pradėti nurodinėti, kaip važiuoti. "Jau šito tai negaliu pakęsti! – nukerta ji. – Ypač mėgsta patarinėti žmonės, kurie patys nevairuoja. Iškart susinervinu. Jei aš vairuoju, tai aš geriausiai žinau, kur sukti ir kaip persirikiuoti!"

"Mane sunervina net ir tada, kai ima aiškinti, kokiu keliu patogiau važiuoti. Aš važiuoju tuo keliu, kuris man labiau patinka. Jis gali būti ilgesnis, bet gražesnis", – paaiškina J.Rekevičiūtė.

Į savo automobilį ji neima keliaujančiųjų autostopu. "Kažkada, – pasakoja J.Rekevičiūtė, – kai pakelėse "balsuodavau" pati, maniau, kad, kai vairuosiu, imsiu visus. Bet įsitikinau, kad tie pakeleiviai visiškai nėra malonūs ir patrauklūs. Jie ima zirzti, kad aš rūkau, kad klausausi ne tokios muzikos, kad ne ten sustojau išlaipinti. Nutariau, kad nesikankinsiu. Dabar stoju tik tada, kai ant kelio pamatau labai gražų žmogų."