Kiek paslapčių slepia miško paklotė, kokie grybai gali tapti maistu, vaistais ar net pagalbininkais sprendžiant ateities problemas? Kiekvieną šeštadienio vakarą kviesianti laida – ne tik apie grybavimą, bet ir apie ryšį su gamta ir atradimo džiaugsmą.
– Esate grybų pasaulio edukatorė, tinklaraštininkė, o nuo šio rudens – ir naujos LRT laidos „Jei ne grybai“ vedėja. Kaip gimė idėja ją sukurti: juk grybų tematika vis dar labai reta televizijoje?
– Tikrai taip. Žmonės išties stebisi, išgirdę, kad planuojame parodyti net septyniolika laidų apie grybus. Juokiasi, ką galima visą laidą apie juos pasakoti. Idėja perkelti grybų pasaulį į televizijos laidą kilo ne man – tiesiog vieną dieną sulaukiau prodiuserės Gintarės Nemanytės-Lungienės skambučio, kuri paklausė, ar imčiausi tokio projekto. Aišku, kad sutikau, nes visada apie tai svajojau. Pasakoti apie tai, ką darau, socialiniuose tinkluose – viena, tačiau per LRT televiziją ir visai Lietuvai – visai kas kita.
– Ar jau visos laidos nufilmuotos? Jei ne – ką darysite žiemą, kai miško paklotę paslėps sniegas?
– Visos laidos dar nenufilmuotos. Kurdami jas norėjome išlaikyti sezoniškumą, kad žiūrovai matytų, jog grybauti galima ne tik rudenį, bet ir kitais metų laikais. Kiekvienoje laidoje bus kulinarijos rubrika – dalysimės įvairiausiais grybų receptais.
Kelioms savaitėms į priekį jau esame pasiruošę, bet su nekantrumu laukiame ir žiemos, nes kai kurie grybai tik žiemą ir pradeda augti. Orams atšalus turėsime dar vieną temą – apie grybų auginimą namuose. Aš pati kartais juos taip auginu, nors gyvendama bute nelabai turiu sąlygų rimčiau paeksperimentuoti. Norime parodyti, kad grybai yra organizmai, galintys augti praktiškai ant bet ko. Šią savaitę kaip tik vesiu tokias dirbtuves. Pasidarysime kreivabudžių auginimo rinkinuką ir mėginsime jas auginti ant kartono pakuočių.
– Pasidalykite, kokie buvo didžiausi iššūkiai pradėjus filmuoti laidą „Jei ne grybai“?
– Vienas iš didžiausių iššūkių, matyt, buvo pats TV laidos formato atradimas. Tiek man, niekada to nedariusiai, tiek ir prodiuseriams, operatoriui, medžiagos montuotojams. Visiems tai buvo nauja, todėl reikėjo pabandyti vienaip, pamėginti kitaip, pasikalbėti su LRT vadovybe, sužinoti, ko nori ji.
Siekėme, kad laida sudomintų kuo įvairesnę auditoriją – ne tik tuos, kurie mėgsta grybauti. Norėjome įtraukti ir aistringus grybautojus, ir tuos, kurie labiau domisi moksliniais faktais, net ir vaikus. Teko gerokai pasukti galvas, kad laida būti smagi, vizualiai graži ir dar stebintų įdomia informacija apie grybus.
– Kiekvienoje laidoje žiūrovų laukia ir kulinariniai eksperimentai. Ar sunku rasti šefų, kurie gamintų patiekalus su grybais?
– Tikrai nesunku, nes grybai Lietuvos kulinarijoje nėra koks nors egzotinis produktas. Todėl bus šefų, kurie siūlys tradicinių patiekalų su grybais, bet bus ir tokių, kurie eksperimentuos: gamins ant laužo, naudos daugelio nematytus grybus.
– Kaip kiekvienai laidos serijai ieškote temų? Kas jas diktuoja: sezonas, grybų situacija gamtoje ar tiesiog jūsų fantazija?
– Preliminarių temų sąrašą turėjome iš anksto, tačiau tik dabar jos, galima sakyti, išsigrynino. Pirmas dalykas – įdomumas. Visada galvoju, kas žmones labiausiai galėtų sudominti. Antras – apie grybus norisi ne tik papasakoti, bet ir parodyti gyvai, nufilmuoti tai, apie ką pasakoji. Kartais tų grybų pavyzdžių lengvai pavyksta rasti miške, kartais ieškome užsimušdami, bet nėra. Ypač tų, retųjų. Esame priklausomi nuo oro sąlygų, nes sausuoju etapu grybai nelabai auga.
Teko gerokai pasukti galvas, kad laida būti smagi, vizualiai graži ir dar stebintų įdomia informacija apie grybus.
– Išduokite paslaptį, kokiuose miškuose dažniausiai filmuojate laidą? Ar turite savo slaptų vietelių, ar veiksmas vyksta kaskart vis kitur?
– Įvairiai. Tarkim, gaminamus grybus prie laužo filmavome Labanoro girioje. Kažkiek miškų visada turiu savo galvoje. Jie – skirtingo tipo: vienas – lapuočių, kitas – tiesiog senas. Juose žinau, kokių grybų ir kokiu metu galima tikėtis. Gyvenu Lentvaryje, tad gerai pažįstu miškus aplinkui – link Dzūkijos, Trakų rajono.
– Kokių reakcijų sulaukėte iš žiūrovų po pirmųjų laidų transliacijos?
– Smagu, kad žmonės dalijasi įspūdžiais. Kol kas atrodo, kad jiems patinka. Nesu per daug kritikos strėlių sulaukusi. Atrodo, kad pavyksta įgyvendinti tai, ko siekėme: laidą žiūri labai įvairūs žmonės. Esu sulaukusi ir tokį komplimentą: „Ale kaip gerai paaiškina: ir durnam aišku, ir protingam.“ (Juokiasi.) Tikrai nenorime laidos padaryti perdėm mokslinės. Bandome apie sudėtingesnius dalykus kalbėti paprastai ir vizualiai. Dar esu girdėjusi, kad laida atpalaiduoja, sukuria gerų emocijų. Žinoma, suteikia naujų žinių. Žmonės dalijasi, kaip, pamatę mūsų laidoje iki tol nematytų grybų, patys eina jų ieškoti.
– Atrodo, kad jūsų kelionė į grybų pasaulį vis gilėja, bet juk ne visada taip buvo. Ar tiesa, kad pandemija tapo lūžio tašku Jūsų profesiniame kelyje? Papasakokite, kaip viskas prasidėjo.
– Gamta domėjausi visada. Vasaras leidau močiutės vienkiemyje, o kadangi mūsų vaikystėje nebuvo nei planšetinių kompiuterių, nei išmaniųjų telefonų, mūsų žaidimų aikštelė buvo viskas aplink.
Su tėvais irgi daug grybaudavome. Jau tada išmokau pažinti populiariausius grybus, žinojau, kurie iš jų valgomi, o kuriuos geriau palikti miške. Varžydavomės, kas suras daugiau baravykų.
Po mokyklos pasirinkau socialinio darbo studijas, dirbau su įvairiais žmonėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, vėliau perėjau į turizmo sritį. Ten mane ir užklupo pandemija. Tada nusipirkau fotoaparatą ir iškeliavau į mišką tyrinėti gamtos. Beieškant įdomesnių kadrų akį patraukė grybai. Iki tol, prisipažinsiu, man jie buvo tik maistas.
Pradėjusi fotografuoti grybus su makroobjektyvu labai nustebau, kokių skirtingų formų, spalvų ir tekstūrų jie būna. Tai žadino smalsumą, skatino pasidomėti giliau. Ėmiau skaityti straipsnius apie grybus, užkliuvo mintis, kad grybai gali išgelbėti pasaulį ir pan.
Kuo toliau, tuo labiau informacija stebino, nors suprantamos nebuvo labai daug – vien grybautojų žinynai arba mokslinė literatūra. Tuomet, vyro pastūmėta, pradėjau lankyti mikologijos pagrindų paskaitas Vilniaus universitete kaip laisvoji klausytoja. Tai buvo gera proga daugiau sužinoti, kaip grybai veikia, kokia jų biologija, ką reiškia įvairūs moksliniai terminai ir pan.
Galiausiai mano socialiniai tinklai virto savotišku portalu į grybų pasaulį, kur dalijausi nuotraukomis ir įdomiais, visiems lengvai suprantamais pasakojimais apie grybus.
– Smagu, kai hobis tampa darbu, bet kai darbai įgauna didelį pagreitį, ar jie nepradeda varginti, kelti perdegimo grėsmės? Kaip šiuo metu viską spėjate: ir ruoštis laidoms, ir vesti edukacijas, ir dalytis nauja informacija savo tinklalapyje?
– Ta grėsmė perdegti iš tiesų yra, todėl stengiuosi sąmoningai rasti laiko poilsiui.
Kartais padeda knygos apie grybus. Sužinojus ką nors naujo, viduje tarsi vėl viskas iš naujo užsikuria, atsiranda azarto. Kitas dalykas – bendravimas su žmonėmis edukacijose. Kai matai jų atradimo džiaugsmą, tai paliečia ir tave. Na, o jei jau niekas nepadeda, imu fotoaparatą ir keliauju į mišką. Leidžiu ten sau tiesiog būti, ramiai tyrinėti, o tai darydama dažnai ką nors įdomaus pamatau, kas vėl ir vėl mane įkvepia.
Vis dėlto labiausiai man padeda pati gamta: jei iki šiol dar nenuvažiavo stogas, tai tik todėl, kad daug darbo laiko praleidžiu miške (juokiasi). Miške filmuojame laidą, taigi tai ne tik darbas, bet kartu ir poilsis, terapija.
– Kaip sekasi bendradarbiauti su mokslininkais mikologais – ar jų bendruomenė Jus priima kaip savą?
– Taip, mes palaikome ryšį, o prireikus galiu su jais konsultuotis. Kaip jau minėjau, pati kažkada lankiau mikologijos paskaitas. Be to, esu Sengirės fondo ambasadorė.
Stengiuosi, kad žmonės nevadintų manęs mikologe, nes iš tiesų ja nesu. Labiau save matau tarp mokslo ir paprastų žmonių, tad mano tikslas – mokslinę informaciją apie grybus pateikti taip, kad ji būtų lengviau suprantama kiekvienam. Mokslininkai, deja, ne visada turi tam laiko.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai grybai iš pomėgio tapo darbu? Ar dar matote juos miške kaip tiesiog grybus?
– Nelabai... (Juokiasi.) Tai turiu nufotografuoti, tai ką nors apie juos išsiaiškinti. Ilgainiui supratau, kad yra skirtingi miškai. Vieni – tokie, kuriuose galiu grybauti ir pailsėti, kiti – kur grybai ir informacija tiesiog per kraštus veržiasi. Tarkim, neseniai filmavome tokiame lapuočių miške, kur buvo labai daug visokių grybų: ir jau pažįstamų, ir visiškai nematytų. Sulig kiekvienu žingsniu aikčiojau iš nuostabos. Patirtys tame miške buvo be galo intensyvios.
Kitą dieną nuvažiavome į tokį labai paprastą pušyną, kur augo tik voveraitės ir kalpokai. Po filmavimo pasilikau ten dar valandėlei ir grybavau. Pajutau, kad paprastas grybų rinkimas veikia kaip puikus poilsis. Aš buvau čia ir dabar, rinkau grybus ir nesitaškiau emocijomis, kaip prieš tai, kai grybų buvo daug ir visokių.
– Gal Jūsų vedamos edukacijos ir pasivaikščiojimai po grybų pasaulį kuo nors primena miško maudynes?
– Miško maudynės – ne tik labai sąmoningas buvimas miške. Jos dar turi tikslą aktyvuoti įvairias jusles: uoslę, klausą, lytėjimą... Aišku, mes irgi iš dalies tai darome: liečiame, uodžiame, net ragaujame. Jei pavyksta atsipalaiduoti, nusiraminti, nenaudoti telefonų, galbūt ir panašu į miško maudynes, nors jos dar turi išskirtinę savo metodiką.
– Ar, būdama grybų pasaulio ambasadore, jaučiatės atradusi savo tikrąjį pašaukimą?
– Tikrai taip. Gal ir kitiems bus geras pavyzdys, kad hobis, kai į jį susitelki, nuosekliai giliniesi, po kažkiek laiko gali atnešti labai malonių ir visai netikėtų rezultatų. Vis atsiranda kokių nors naujų pažinčių – šiuo metu bendradarbiauju su dokumentinio kino festivalio organizatoriais, prieš kurį laiką rengėme edukaciją su kvapų mokslininke Laime Kiškūne – tyrinėjome grybų pasaulį pasitelkdamos kvapus.
Džiaugiuosi atradusi šią sritį, kuri iš pradžių žmonėms kėlė labiau šypseną, kai paklausta, ką veikiu, atsakydavau, kad pasakoju žmonėms apie grybus. Turbūt ne vienas mintyse pagalvodavo: keistuolė...
– Ką pasakytumėte tiems, kurie teigia, kad visi grybai yra vienodo kvapo ir skonio?
– Tai tik pirmas įspūdis. Juk nei skonio, nei uoslės šioje srityje mes nelaviname. Iš tiesų grybų kvapų įvairovė – labai didelė: nuo subtilių iki labai ryškių natų, kaip sieros, anyžių ar dvėselienos kvapas, kurį turi išsiskleidusi poniabudė. Manau, esmė čia – uoslės treniravimas.
Kai pasižiūriu feisbuke į tas grybautojų grupes, plaukai šiaušiasi: žmonės žino ar nežino, vis tiek į pintines krauna, o tik paskui klausia, ar valgomi.
– Laidoje „Jei ne grybai“ mačiau, kaip pirmą kartą ragavote poniabudės rutulį. Įdomu, ar tokiais momentais neapima dvejonė? Net jei teoriškai žinote, kad grybas saugus, ar vis tiek nebūna šiek tiek nedrąsu ragauti tai, kas visiškai nauja?
– Prisipažinsiu, buvo. Nors žinojau, kad tikrai valgoma ir mano pažįstami jos buvo ragavę.
Kitas grybas toje pačioje laidoje buvo trimitėliai, kurių taip pat nebuvau bandžiusi. Nežinojau, nei koks skonis, nei kaip juos skaniai paruošti, bet įkalbėjau šefą tuos trimitėlius naudoti prie jautienos didkepsnių vietoj baravykų. Paaiškinau, kad kitose šalyse jie laikomi labai gurmaniškais. Tikrai buvo lengvo stresiuko, kaip čia viskas išeis, nes daugiau trimitėlių neturėjome.
Ar esu grybais apsinuodijusi? Tfu, tfu, tfu... Ne. Gal čia dėkui tėvams, kurie išmokė atpažinti, ką galima rinkti, o ko ne. Galbūt ir įgimtam atsargumui? Kai pasižiūriu feisbuke į tas grybautojų grupes, plaukai šiaušiasi: žmonės žino ar nežino, vis tiek į pintines krauna, o tik paskui klausia, ar valgomi. Arba rašo, kad vieną paragaus ir žiūrės, kas bus.
– Jus galima pavadinti ir mitų griovėja – man vieną mitą sugriovėte tikrai. Šį rudenį, prisirinkusi voveraičių, nebepuoliau jų apvirti – čirškinau ant sviestuko išsyk.
– Šis mitas turbūt vienas didžiausių, kai žmonės dėl saugumo grybus dar ir apverda. Vaikystės namuose taip pat grybai, prieš juos gaminant, būdavo apverdami.
Vis dėlto daugumą įprastų valgyti renkamų grybų papildomai virti nereikia: tik nuvalyti ir išsyk ruošti patiekalą. Apvirus jie prisigeria daug vandens ir maždaug 60 proc. vertingiausių medžiagų su vandeniu tiesiog išpilama lauk. Grybai netenka dalies savo skonio, aromato.
Dar vienas amžinas klausimas: rauti grybą ar pjauti? Iš tiesų grybui dėl to didelio skirtumo nėra: svarbiausia, kad nekapstytume aplinkui samanų ir nežalotume grybienos.
– Ar yra grybas, kurį laikote savo simboliu, o gal net talismanu?
– Vieno tikrai neturiu, nes vis kartkartėmis atrandu naujų. Todėl kokį randu, toks tuo metu labiausiai ir rūpi. Šiuo metu tokiais grybais įvardysiu trimitėlius, kuriuos kepėme filmuodami laidą. Jų ir kvapas unikalus, ir skonis įstabus, o dar koks pavadinimas! Kai kur juos dar vadina mirties trimitais.
– Ar turite svajonę, susijusią su grybų pasauliu, kuri vis dar gyvena jūsų mintyse? Galbūt tai būtų knyga, ekspedicija į kokį tolimą kraštą ar tarptautinis projektas, kurį norėtumėte kada nors įgyvendinti?
– Žinoma, kad turiu. Labai tikiuosi nukeliauti į daug metų Amerikoje vykstantį grybų festivalį, kur susirenka viso pasaulio grybų tyrinėtojai, mikologai ir kt. Noriu ten dalyvauti ir papasakoti pasauliui apie mūsų, lietuvių, grybavimo tradicijas, kurių tikrai turime labai unikalių. Pavyzdžiui, Šilinių dzūkų grybavimo tradicija, kuri įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Ir tas lietuvių glaudus ryšys su mišku...
Mintys apie knygą irgi sukasi galvoje, bet dar nelabai žinau jos koncepciją. Tikiuosi, ateityje idėja natūraliai išsigrynins.
– Ar tikite, kad grybai kažką jaučia, kai juos rauname ar pjauname?
– Žinoma! Tik grybai tai daro visai kitomis juslėmis, kitais būdais nei mes, žmonės. Tačiau grybai tikrai jaučia, kai mes einame per mišką: dirvoje esanti grybiena jaučia pakitusį spaudimą, lytėjimą. Muziką irgi jaučia – ne ausimis, kaip mes, bet jausdami garso bangas. Mokslininkai nustatė, kad tam tikri dažniai, tam tikra muzika priverčia grybieną greičiau augti. Kartais pagalvoju, kaip būtų įdomu pajausti ir pamatyti pasaulį iš grybo perspektyvos. (Šypsosi.)
Naujausi komentarai