Norėjo praskaidrinti mintis
Molėtų rajone, Labanoro regioninio parko teritorijoje, stovi sodyba, kurioje gimsta išskirtinės interjero lėlės. Jų autorė – O. Petrėnienė, kūrėja, kuriai lėlių gamyba ilgainiui tapo ne tik hobiu, bet ir gyvenimo atrama.
„Anksčiau gyvenau Vilniuje. Dabar, kadangi esu pensininkė, būti mieste man nelabai įdomu“, – šypsosi buvusi vilnietė ir priduria, kad visą gyvenimą dirbo administracinį darbą, neturintį nieko bendro su lėlių kūrimu.
Žodis po žodžio, sakinys po sakinio įsišnekame, kad į vienkiemį Labanoro girioje Olė atsikraustė ne lėlių gaminti, bet slaugyti savo mamos. Kai mirė tėtis, o mamytė liko viena, teko priimti sunkų sprendimą.
„Dešimt metų mama gulėjo ant patalo, o aš ją prižiūrėjau“, – pasakoja pašnekovė. Kad nuvytų šalin blogas mintis ir depresyvią nuotaiką, ieškojo sau malonaus užsiėmimo. Patyrusi insultą, neteko darbo. „Teko iš naujo mokytis gyventi“, – atsidūsta O. Petrėnienė, dar iki mamos ligos užsirašiusi į lėlių gamybos kursus.
„Visada mėgau rankdarbius. Mėginau tapyti ant šilko, velti, siuvinėjau kryželiu, bet pabandžiusi gaminti lėles, pajutau didžiausią malonumą“, – prisipažįsta ji. Vienuose kursuose išmoko daryti lėlyčių veidus, užsirašė į antrus, trečius, ketvirtus. Kiekvienas meistras dalijosi savo lėlių gamybos paslaptimis. Taip pamažu tobulėjo ir džiaugėsi, kad lėlės išeina viena už kitą gražesnės, o svarbiausia, kad jai pačiai ir žmonėms jos patinka.
Kūrybinis tandemas
Olė pasakoja, kad gyvenimas Labanoro girios sodyboje sukasi ne vien apie lėles. Vasaromis ji su vyru augina šilauoges. Lengvas darbas: uogos pačios auga, tereikia nugenėti, o atėjus laikui – nuskinti. Vaikams, anūkams užtenka, dar ir kaimynams lieka.
Dukra Inga turi savo verslą – rėminimo saloną. Iš pradžių, sako, buvo samdoma darbuotoja, paskui įkūrė savo „Rėmų žaismą“. „Jai pirmai gimė mintis su mano lėlytėmis rėmuose pažaisti – jas įrėminti ir pateikti kaip paveikslus“, – aiškina Olė. Vis dėlto galutinis rezultatas – jų abiejų. Inga lėlytėms priklijuoja blakstienas, parenka plaukus: perka šinjonus, juos karpo ir modeliuoja šukuosenas.
Paprašyta papasakoti, kaip gimsta lėlės, Olė pradeda nuo galvyčių. Jas daro iš balto molio, kurį išdega specialiai tam įsigytoje 40 l talpos molio degimo krosnelėje. Prilipdo išsyk visą padėklą, nes antraip jos kurti neapsimoka. Bandė gaminti lėlę ir papjė mašė technika, bet nepatiko. Lėlė buvo per grubi.
„Užtai modelinas tobulai tinka lėlių gamybai. Nulipdau galvą, ją išdžiovinu, nudažau, tada iš vielos lankstau kūno karkasą, siuvu ar mezgu jai drabužius, paskui rengiu“, – šypsosi žaismingų lėlyčių kūrėja ir skaičiuoja, kad vienai tokiai pagaminti nuo pradžių iki galo prireikia beveik mėnesio.
Olė pripažįsta, kad iki dabartinės kokybės reikėjo ilgai tobulėti. „Kiekvienas lėlių meistras turi savų gudrybių. Teko visas jas į krūvą susirinkti. Kai jau įvaldžiau modeliną, važiavau į Kauną pas menininką Vidmantą Vaitkevičių. Mokiausi dirbti su moliu. Pasirinkau tokią molio rūšį, kuri man patiko labiausiai, – fajansą. Šis ypatingas molis skirtas indų gamybai, o išdegtas turi lengvą kūno spalvą – mažiau veidelį reikia dažyti“, – pačios atrastomis lėlių gamybos subtilybėmis dalijasi kūrėja.
Kadangi krosnelėje telpa daugiau nei padėklas lėlių galvyčių, tai Olė pradėjo lipdyti iš molio ir daugiau grožybių – angeliukus, puodelius, varpelius. Išmoko juos pati glazūruoti, net ir paauksuoti, kad skaisčiau spindėtų.
Dviejų vienodų nėra
Kalėdinėje mugėje Vilniaus Katedros aikštėje Olės lėlių – visas namelis. Stebina, kad kiekvienas veidelis – vis kitos išraiškos. Vienos svajingai žvelgia į Kalėdų eglę, kitos su pasimėgavimu geria kavą iš mažų molinių puodelių, trečios susidomėjusios skaito, ketvirtos švelniai laiko glėby mažą avinuką ar kačiuką...
Kaip jai taip pavyksta? „Einu gatve ir stebiu. Pamatau žmogų, kurio labai graži šypsena ar lūpų linkis, ir grįžusi namo nusipiešiu eskizą. Paskui bandau tą patį atkartoti modeline. Turiu pasidariusi formyčių, bet, jas atspaudusi, visada padailinu, todėl vienodų veidelių nėra“, – atvirauja kūrėja.
Išdegus veidukus, ateina eilė juos dažyti. Kiekvieną dažų sluoksnį reikia užfiksuoti. „Tai ilgas užsiėmimas... Kai veidukai paruošti, piešiu tik akis. Viena spalva skirta jų dugnui, kita – vyzdžiams, rainelei. Viską darau etapais“, – aiškina ji.
Veidukai būna trijų dyžių – maži, vidutiniai ir dideli. Atitinkamai ir Olės lėlės. Mažiausia galvytė – vos 3 cm, didžiausia – 10 cm. Pagal jų dydį vėliau lanksto lėlių karkasus iš vielos. Apvynioja juos sinteponu, apsuka trikotažu. „Parduotuvėje perku 50 denų pėdkelnes ir siuvu iš jų lėlėms kojines, kad atrodytų kaip tikros damos“, – juokiasi jų mama, kuriai kiekviena lėlytė – tarsi savas vaikas.
Kai visi paruošiamieji darbai jau baigti, lieka lėlytę aprengti. Olė kuklinasi, kad siūti gražiai nemoka, todėl drabužėlius dažniausiai mezga. Nebent tai būtų lėlių-vyrų kostiumai, kuriems ji turi pasidariusi lekalus. „Anksčiau dar galėjau nusipirkti tinkamų siūlų, dabar keičiasi mados ir jau neberandu tokių, kokių reikia. Tenka megzti iš moherio. Nelengva, nes siūlas plonas“, – skundžiasi ji.
Kuria tik geros nuotaikos
Kas sunkiausia gaminant lėles? Pasirodo, lipdyti pirštukus. Juos daro iš polimerinio molio. Darbui naudoja odontologijos įrankius.
„Kaimynė odontologė, tad atidavė visokiausių. Jie puikiai tinka gaminant lėles“, – džiaugiasi pašnekovė ir laukia, kada pagaliau po Kalėdų dienos ims ilgėti: juk kai bloga šviesa – lėles gaminti sunkiau.
Kai bloga nuotaika, lėlių išvis negamina. „Jei pati būsiu be sveikatos ir be nuotaikos, tai ir lėlė išeis pikta, susiraukusi. Juk viskas persiduoda. Komodos stalčiuje turiu tokių baisuoklių paslėpusi. Jei sykį išdegei krosnyje – pataisyti jau nebegali. Niekam jų nerodau, o vieną dieną sudaužysiu ir išmesiu“, – žada Olė.
Šiuo metu naujų lėlyčių ji negamina. Neseniai patyrė kairės rankos plaštakos operaciją. Iki pavasario ketina sustiprėti ir vėl imtis malonios kūrybinės veiklos.
Paklausta, gal nuolatinis kruopštus darbas pirštais įtakojo ligą, Olė purto galvą. Anot jos, lėlytės nieko dėtos. „Kūryba man atstoja meditaciją. Vieni sėdi lotoso poza ir medituoja, o man, kai slaugiau mamą, lėlės padėjo ištverti ir nenušokti nuo proto“, – atvirauja 73-ejų metų moteris, lėlytes vadinanti mylimu hobiu ir širdies atgaiva.
Pamatau žmogų, kurio labai graži šypsena ar lūpų linkis, ir grįžusi namo nusipiešiu eskizą. Paskui bandau tą patį atkartoti modeline.
Gražiausias pasilieka
Kai lėlytės daugmaž paruoštos, į dirbtuves pas mamą atvyksta Olės dukra Inga. Padeda jas aprengti, o jau tuomet vežasi į rėminimo dirbtuves ir priderina rėmus. Pradžioje Olė viską darė pati, bet dabar bando dalį darbų perleisti dukrai. „Deja, ji nė iš tolo nelenda prie molio ir mezgimo“, – atsidūsta mama.
Ar žmonės vertina jų darbą? Abi sutartinai linksi – žinoma, taip. Yra tokių pirkėjų, kurie grįžta kasmet ir įsigyja po antrą, trečią ar net ketvirtą lėlę. „Tikrai turiu savo darbo gerbėjų. Ypač – užsieniečių. Per šią Kalėdų mugę parduotos iškeliavo į Prancūziją, Indiją ir Ameriką. Manau, kad visame pasaulyje jų yra, nes kuriu jas penkiolika metų“, – skaičiuoja Olė.
Jei kuri lėlytė išeina ypatingai graži, pasilieka, neparduoda. Kol nensusibosta, tol ir laiko. „Tikrai nesu batsiuvys be batų“, – šypsosi, bet savo lėlėms vardų neduoda. Tegul naujieji šeimininkai, jei nori, galvoja.
Kokių reakcijų sulaukia, kai su savo lėlytėmis dalyvauja mugėse? Įvairių. Vieni, pamatę jas rėmuose, nustemba, antri aikčioja: toks grožis! Treti pasižiūri ir mesteli – dulkių rinkėjos… „Kaip priimsi, taip ir turėsi, – nepyksta Olė, kur kas dažniau sulaukianti šypsenų nei piktų bambėjimų. – Prie mano kiosko daug žmonių stovi ir niekur eiti nenori – tiesiog žiūri ir džiaugiasi.“
Ne vienas norėtų tokią namuose turėti, deja, nepigu. Lėlyčių kaina prasideda nuo 80 eurų.
Kurios populiariausios? Anot kūrėjos, žmonėms patinka, kai lėlės rankose dar turi po kokį mažą gyvulėlį ar daiktelį. Viena moteris, įsigijusi lėlę su kavos puodeliu, pasikabino ją virtuvėje ir dabar džiaugiasi, kad rytais gali gerti kavą ne viena.
Olė daro ir lėlių poras. Sako, porelės labai paklausios. Žmonės jas dovanoja jaunavedžiams, o jei porelė jau amžiuje – vestuvių jubiliejams.
Į klausimą, kieno veidą lengviau nulipdyti – vyruko ar merginos, Olė atsako vienareikšmiškai: lėlę-vyrą daryti lengviau. Užtai merginą – įdomiau.
Iš nuotraukų ji lėlių negamina. „Darau tik tai, kas man patinka. Jei žmogui tinka – prašau, jei ne – mums nepakeliui. Užsakymus nelabai priimu, nebent plaukų spalvą galiu paderinti“, – savo poziciją dėsto ji.
Kiekvienam – savo
Kaip į jos hobį reaguoja vyras? Olė juokiasi, kad jos gyvenimo žmogus vis kalbina ją mesti lėles ir važiuoti su juo pakeliauti. Tačiau Olė jam atšauna, kad jai kelionės neįdomu ir kad per televizorių, lėles darydama, ji kur kas daugiau pasaulio pamato.
„Mano vyras – bėgikas, buvęs maratonininkas. Tegul jis sau bėgioja, o aš sėdėsiu namuose ir lėles darysiu“, – šypsosi kūrėja. Taip abu vienas kitą per dantį patraukia ir gražiai sau gyvena. Ne vieni. Su katinu, o kartais ir šunimi. „Sūnaus jis, bet dažnai pas mus atostogauja“, – juokiasi.
Paklausta, gal Raudonojo Ugninio Arklio metais pradės arkliukus į rėmus sodinti, Olė sako, kad molinių arkliukų su pakulų karčiais jau yra nemažai prilipdžiusi, bet į rėmus vietoj lėlių nedės. „Personažų nedarau. Tik merginas ir vaikinus arba poreles. Sykį bandžiau undinę daryti. Bedegant krosnyje susprogo. Vadinasi, nelemta“, – tiki likimu ji.
Ar Arklio metai bus geri, Olė nesvarsto, tik pajuokauja, kad dirba kaip arklys ir dirbs tol, kol leis sveikata. Didžiausia laimė – gyvenimas sodyboje. Čia ją supa gamta, čia daug ramiau nei mieste. Kadaise Vilniuje gyveno ketvirtame aukšte – kol užlipdavo iki buto, širdis, rodos, sustodavo.
„Dabar atsikeli – ir iš karto į kiemą: žolė rasa žiba, paukščiai čiulba, stirnos po kiemą vaikšto, obuoliauja. Gyvename visai prie ežero“, – pasakoja ji, ne kartą mačiusi ir lapę, ir zuikių.
Jei ne lėlės, kokiais rankdarbiais užsiimtų? Net neįsivaizduoja. Nors per gyvenimą yra išbandžiusi įvairių kūrybinių veiklų, bet būtent lėlės jai teikia daugiausia džiaugsmo.
Abi svarstome, kur slypi didžiausia Olės kūrybos paslaptis. Per daugybę metų ištobulintoje technikoje? O gal mikliuose pirštų judesiuose ar estetiškame rėmų parinkime? Arba tiesiog intuityviame žmogaus gebėjime iš skausmo sukurti grožį?
Kiekviena Olės lėlė – kaip švelnus priminimas, kad net sunkiausiais etapais žmogus gali rasti tai, kas gydo. Kai žodžiai nebetelpa širdyje, lieka rankos, o jos, pasirodo, pasakyti gali labai daug.
I. Petrėnaitė: galima įrėminti net svajonę
Mano mama visada buvo kūrybinga ir gabi įvairiems menams – mezgė, audė, siuvinėjo, net makramė pynė. Kai slaugė savo mamą, ieškojo atgaivos. Galima sakyti, tos lėlės ją emociškai palaikė, nuo depresijos gelbėjo, nes močiutė sirgo Alzheimerio liga. Vėliau, ligai pažengus, mamos net nebepažindavo, savame pasaulyje gyveno. Mačiau, kad mama, pradėjusi daryti savo rankdarbius, atsipalaiduoja.
Aš turiu rėminimo dirbtuves, tad sugalvojome jos lėlytes pasodinti į rėmėlius. Tiesa, ne iš karto. Rėminimo salono atidarymo proga vienas fotografas man padovanojo molinę lėlytę, kuri nei stovėjo, nei sėdėjo. Nusprendžiau ją įrėminti po stiklu. Paskui kažkas paprašė įrėminti porcelianinę lėlę.
Vieni sėdi lotoso poza ir medituoja, o man, kai slaugiau mamą, lėlės padėjo ištverti ir nenušokti nuo proto.
Įdomių dalykų kartais tenka rėminti. Mano brolio draugas augino skorpionus. Kai vienas iš jų nugaišo, atnešė mums įrėminti, kad turėtų atminčiai, o pats laukdamas visą laiką verkė. Kiti rėmina tai, ką randa nardydami ar kasinėdami žemę. Galima įrėminti net svajonę...
Iš pradžių lėlytes bandėme klijuoti prie rėmo. Paskui rišome, kad norint būtų galima išimti. Galiausiai sugalvojome jas įgilinti – t. y. rėmų nugaroje išlankstome tokias aksomines dėžutes, į kurias sodiname lėles. Kad būtų įdomiau, viena apkabina rėmą rankytėmis, kita jame guli, trečia, panaši į angelą, skrenda. Ne veltui mano salonas vadinasi „Rėmų žaismas“: mėginu žaisti ir į kiekvieną užsakymą žvelgti kūrybiškai.
Dažnai esame kviečiamos dalyvauti lėlininkų parodose, bet atsisakome. Juk mes ne lėlininkės – tik mėgėjos. Kodėl pati lėlių negaminu? Nemoku. Tačiau galutinis akcentas visada mano.
Naujausi komentarai