Auksaspalvė šiaudo pasaka – apie pasaulio sukūrimą

Visą vasarą uostamiesčio Etnokultūros centre klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės gėrėtis etnologės Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų paroda "O kieno žali sodai".

Lengvas linktelėjimas atsigręžus

Visai ne per drąsu būtų teigti, kad tai bus gausiausia bei subtiliausius Margaritos kūrybinius sumanymus atskleisianti paroda. Tai ne tik paroda, o ir lengvas linktelėjimas atsigręžus – prasmingai nutolusiems metams, nuveiktiems darbams, geriems draugams ir kolegoms, – mat strazdanota vasara atskraidino etnologės jubiliejų.

Per parodos pristatymą šįvakar skambės improvizacijų meistro pianisto Sauliaus Šiaučiulio muzika, folkloro kolektyvo "Alka" (vad. R.Šukienė ir J.Kavaliauskas) dainos, apie lietuvių etninės kultūros relikto – sodo – simboliką pasakos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė.

Svarbiausia – intuicija ir tikslumas

Etnokultūros centro etnologė, Sendvario pagrindinės mokyklos akompaniatorė bei vaikų folkloro kolektyvo "Pupos" vadovė, įvairių mieste veikiančių kapelų muzikantė M.Macijauskienė šiaudo galimybėmis susidomėjo beveik prieš du dešimtmečius.

Sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas, teigė ji. Koks bus dirbinys, aiškėja ilgas valandas "auginant" šiaudinę kompoziciją. Didžiausių ir puošniausių sodų gimimas užtrunka daugiau nei mėnesį. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti, įspėja etnologė.

Vienodų darbų M.Macijauskienė nėra dariusi. Jos sodai išpuošti džiovintomis gėlėmis, apgyvendinti paukščiais, mirgantys lino ašaromis ir javų blakstienomis – kiekvienas savitas, kiekvienas vis kitą autorės nuotaiką atspindi.

Veria pati ir moko kitus

M.Macijauskienės auksaspalviai kūriniai ne kartą puošė įvairių folkloro renginių erdves, keliavo po užsienio šalis ir visur kėlė pasigėrėjimą bei sėjo šio meno "užkratą".

Etnokultūros centre kasmet advento metu vyksta etnomokyklėlės, kurių metu M.Macijauskienė gausų lankytojų ratą supažindina su šiaudinių papuošalų eglutei gaminimo subtilybėmis, išaiškina sodų vėrimo principus, pataria, kaip pasiruošti šiaudus kūrybingam ir daug kantrybės reikalaujančiam darbui. Ištartą žodį čia pat iliustruoja ir autorės darbai – vėjo virptelėjimo pažadinti paukščiai, puošnūs reketukai, saulutės, įmantrūs sodai – gyvi pavyzdžiai, kaip sekant senolių tradicija pasipuošti namus dirbiniais, kuriuose glūdi gili prasmė.

Į namus neša laimę

Didelis karkasinis erdvinis šiaudinis vėrinys – sodas dar vadinamas "voru", "liktoriumi", "širšuonu", "žarandėliu", "dangumi" ir net "rojumi". Sodai nuo seno buvo daromi ypač puošnūs, dekoruoti paukščiais, girliandomis, smulkiais vėrinukais. Kaip turtingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas jaunavedžiams ir kabinamas virš vestuvinio stalo. Ir gimus vaikui buvo įprasta pakabinti sodą, o ruošiantis Kūčioms, Velykoms – ir kitus šiaudinius dirbinius. Klaipėdos krašte žinomas paprotys švenčiant sutvirtinimo šventę iš nendrių arba šiaudų pintais sodais puošti mokyklos klasę.

Sode užkoduota tobulo pasaulio sukūrimo idėja. Dažnai viduryje šiaudinio tvarinio tarsi tikrame sode sukasi paukščiai. O liaudies dainos byloja, kad jame "vynuogių uogos byra", jo viduryje "upė teka", o medžiuose "paukščiai šneka". Galbūt todėl dangiško sodo, idealios tvarkos simbolis – sodas – taip mėgtas dovanoti. Tai buvusi ne tik namų puošmena, bet ir laimės į namus nešėjas.

Pripažinkime – sodą pamiršome nepelnytai. Bet niekada nėra vėlu pasitaisyti. M.Macijauskienės paroda "O kieno žali sodai" – auksaspalvė šiaudo pasaka apie pasaulio sukūrimą. Klausykime ir išgirskime ją.

Parodos atidarymas – šįvakar 18 val. Klaipėdos savivaldybės Etnokultūros centre (Daržų g. 10).