Pasaulinio garso lietuvio juvelyro Aleksandro Šepkaus papuošalais galėtų puoštis pati Šecherezada – tokie jie gražūs ir egzotiški. Jais puošiasi Vakarų kino aktoriai, muzikantai, finansininkai, politikai. Tačiau Lietuvoje gyvenančios tautietės jiems turi ilgokai pataupyti.

Papuošalų turi per daug

Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje į A.Šepkaus kūrinius per lupą galima pažvelgti iš arčiau ir net suskaičiuoti mažučius briliantus, kuriais inkrustuota apyrankė ar žiedas. Muziejuje atidaryta paroda – tai apskritai pirmoji asmeninė JAV, netoli Niujorko, gyvenančio 58 metų auksakalio paroda.

Iš kelių šimtų papuošalų meistras atrinko 20, kurie jam labiausiai prie širdies. Auksakalio nuomone, jie geriausiai išreiškia tai, ką jis kuria dabar. Tai – žiedai, pakabučiai, auskarai, kaklo vėrinys ir apyrankė. Papuošalai sukurti iš 18 karatų aukso bei platinos, inkrustuoti skaidriais ir spalvotaisiais briliantais, turmalinais, safyrais, tsavoritu. Brangiausias papuošalas – kaklo vėrinys, – autoriaus vertinimu, parduotuvėje kainuotų apie 70 tūkst. JAV dolerių. Visa paroda įvertinta 600 tūkst. litų.

Į parodos atidarymą A.Šepkus atvyko žmona – tautos ypač mėgstamo poeto Pauliaus Širvio dukra Dange Širvyte. JAV A.Šepkus gyvena nuo 1988 m., Dangė atvyko po metų. Aleksandras prisimena, kad į Ameriką išvyko su 550 JAV dolerių kišenėje – tiek tada iškeisdavo.

Svečioje šalyje buvęs lietuvis padarė puikią karjerą, sukūrė įstabaus grožio kūrinių. 1992 m. Manhatane jis įkūrė savo įmonę "Alex Šepkus". Po metų kitų JAV vykusioje pasaulinėje juvelyrikos parodoje A.Šepkus buvo pripažintas perspektyviausiu jaunuoju Amerikos juvelyru.

"Šis vardas man suteikė labai daug nemokamos reklamos", – neslėpė auksakalys, sukūręs savo prekės ženklą "Alex Šepkus New York". Juo paženklinti papuošalai pardavinėjami beveik 150 Amerikos ir kitų šalių meno galerijose.

Pats gražiųjų papuošalų kūrėjas – be auksinių auskarų, be apyrankių. Vienintelis daiktas, kurį padarė sau, – tai vestuvinis žiedas. "Jį padariau dieną prieš vestuves", – sakė A.Šepkus.

Tačiau meistras pripažino, kad jo žmona Dangė papuošalų turi per daug.

Prieš daugelį metų, kai P.Širvys rašė eilutes mylimai moteriai "Netinka tau auksas, netinka sidabras", net mintis galvon nešovė, kad jo vienturtė Dangė puošis ne tik auksu, bet ir puikiais briliantais, safyrais, turmalinais.

"Nors Dangė turi ir kitų juvelyrų papuošalų, tačiau puošiasi tiktai mano. Bet jų turi tikrai labai daug", – tęsė Aleksandras.

Tačiau kokios JAV ir pasaulio žvaigždės yra įsigijusios jo sukurtų papuošalų, A.Šepkus neatskleidė, – tepasakė, kad tarp jų yra kino aktorių, muzikantų, finansininkų, politikų.

Bizantija – didžioji egzotika

Venecija. Beveik turmalino spalvos lagūnos vanduo, įspūdingi Dožų rūmai, auksu išpuošta Šv. Morkaus bazilika su nesuskaičiuojamais Bizantijos meno lobiais.

– Prieš tris savaites lankiausi Venecijoje. Gėrėdamasi jūsų dirbiniais, pajutau savotišką Bizantijos meno įtaką, dvelksmą, tarsi kažkas juose alsuotų iš ten. Net auksinė apyrankė, kurią vartau rankose, – tarsi gyva, raitosi lyg pilvo šokių šokėja iš anų laikų Konstantinopolio. O kryželiai, nors ant jų ir išraižytos avytės, šiek tiek primena Bizantijos auksakalių kūrinius.

– Labai džiaugiuosi, kad jie taip atrodo. Bizantija man – didžiausia egzotika, kokią tik galiu įsivaizduoti. Mano tikslas – kad tie papuošalai ne konkrečiai rodytų tą tradiciją, bet bylotų mano įsivaizdavimą apie tuos laikus ir tą kultūrą. Jie žmogui turi sukelti tam tikrą nuotaiką, kaip išgirdus žodžius "Bizantijos lobiai". Tai, ką darau, taip pat gali būti Bizantijos lobiai. Mano papuošalai nėra Bizantijos stiliaus kopija, bet jų nuotaika – taip.

Tačiau žmonės, ypač Amerikoje, mėgsta, kad jiems tiksliai būtų pasakyta, ką papuošalas vaizduoja ir kodėl jis taip padarytas. Tačiau aš kuriu nuotaiką.

O mes Venecijoje buvome prieš dvi savaites. Plaukėme laivu į Torčelo salą, kur yra pirmoji lagūnoje VII a. bazilika. Ten buvo pirmoji bendruomenė, nuo kurios Venecija prasidėjo. Toje saloje XI a. gyveno 50 tūkst. žmonių, o dabar gyvena penkios šeimos ir yra penki restoranai.

Auksakalys, nemėgstantis žodžio "įkvėpimas", pripažįsta, kad įkvėpimo semiasi iš Venecijos – tiksliau, iš savo įsivaizdavimo, kaip ji atrodė prieš kelis šimtus metų.

Emigruoti norėjo nuo 14-os

– Kodėl emigravote į JAV? Dėl geresnio gyvenimo, uždarbio ar dėl palankesnių sąlygų atsiskleisti kaip kūrėjas?

– Visai pakenčiamai pragyvenau ir Lietuvoje, turėdavau daug privačių klientų. Daug kas mano papuošalus mėgo ir pirkdavo, užsakydavo. Bet aš norėjau išvažiuoti iš tos sovietų šalies jau nuo to laiko, kai buvau paauglys, – turbūt nuo 14 metų. Norėjau išbandyti, ko galima pasiekti. Išgirsti kokią žinią apie tai, kas pasaulyje vyksta, ir pagalvoji: "Aš galiu dar geriau padaryti." Ir bandžiau tai padaryti.

– Ar Amerikoje labai pasikeitė jūsų darbų stilius?

– Ten patyriau kultūrinį šoką, po kiek laiko pradėjau daryti visiškai ką kita. Kokius porą metų dirbau kitiems – kūriau vienetinius nepaprastai sudėtingus papuošalus žinomai "Bvlgari" bendrovei. Išmokau, kaip juos daryti. Vos nepatyriau krizės, maniau, kad jau nieko nebesukursiu. Bet atvažiavo aplankyti draugas iš Lietuvos – sakė, kokias nesąmones čia šneki, po kelių mėnesių vėl pradėsi ką nors savo kurti.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Vieną dieną į galvą toptelėjo mintis – ne tai, kad mintis, bet lyg jau visiškai suformuluota idėja, ką darysiu, kaip mano papuošalai atrodys, kodėl būtent tokius darysiu. Ir nuo to laiko ta idėja neišnyko. Jau daugiau kaip 20 metų ta pati energija, kuri tada į galvą plūstelėjo, man padeda tuos papuošalus kurti.

O tada kilo idėja, kaip padaryti visiškai naujus papuošalus. Tai, ką darydavau anksčiau, yra tarsi vienas aš, o tai, ką darau dabar, – kitas aš. Pasijutau, lyg būčiau iš naujo gimęs. Kai kas iš to seno liko, bet iš tikrųjų pasidariau lyg kitas žmogus. Matyt, radikalūs gyvenimo pokyčiai privertė daryti būtent tai, ką galiu.

Dovanoja per gimimo dieną

Kol kalbamės su auksakaliu, bendraamžė jo žmona D.Širvytė laikosi atokiau ir tyli. Dangė – ypač kukli moteris. Pasipuošusi išskirtinio grožio ir vertės papuošalais, ji nedemonstruoja savo turtų.

Auskarus su turmalinais, kryželį, kaip ir kita, vyras jai padovanojo per gimimo dieną arba Kalėdas.

"Tai – nepaprasto retumo turmalinas, – vieno savo žiedo akutę apibūdino moteris. – Turbūt kito tokio neįmanoma rasti. Kai jį pamačiau, pasakiau: "Šitas – mano." Ir gavau jį."

Moters ranką puošia efektingas žiedas – jo auksinė akutė plokščia lyg skraidanti lėkštė, o ant jos užsodintas briliantas. Tai buvo ketvirtas žiedas auksakalio A.Šepkaus kūrybos kelyje. Tačiau kartą Aleksandras pareiškė, kad to žiedo niekas nesupras, ir paprašė, kad žmona jį duotų išlydyti, o vietoj šio padarysiąs jai kitą. "Ne. Šitas – mano", – pasipriešino kukli, tačiau labai atkakli moteris.

Laikas parodė, kad jos teisybė. "Šitas žiedas yra labiausiai mėgstamas lietuvių užsakovų, – sakė Aleksandras. – Nežinau, kodėl."

Kitas jos žiedas – taip pat su turmalino akute. Anot Dangės, jis nėra brangus, tačiau rasti tokios spalvos turmaliną – nelengva. Moteriai patiko šiek tiek metalinė jo spalva.

"Vestuvinį žiedą taip pat padarė Aleksandras. Paklausiau, kaip eisim tuoktis, jei žiedų nėra? Kadangi mes grįžom į tikėjimą – į katalikybę, susituokėme Amerikos bažnyčioje. Civilinę santuoką taip pat įforminome Amerikoje, bet jos net nelaikome santuoka", – neslėpė D.Širvytė.

Vyras dirba, žmona grybauja

Ar auksakalio žmona nebijo vaikščioti Niujorko gatvėmis pasipuošusi tokiais išskirtiniais ir brangiais papuošalais?

"Kad mes gyvenam miške – 50 minučių kelio nuo Niujorko centro greituoju traukiniu arba automobiliu. Į miestą beveik nebevažiuojam. Aleksandras dirba namie, niekas netrukdo. Aš einu grybauti, fotografuoju", – pasakojimą tęsė Dangė.

Moteris sakė, kad įdomu gyventi Amerikoje. Bet pirmas įspūdis, kai atvažiavo į Niujorką, buvo baisus: visur mėtėsi šiukšlės, virš galvos skraidė laikraščiai, traukiniai buvo nesutvarkyti.

"Tais laikais buvo labai blogas miesto meras. Kol buvo tas meras, tikrai buvo nesaugu vaikščioti po miestą. Mes labai blogame rajone gyvenome, nes neturėjome pinigų. Tokia pradžia buvo", – prisiminė moteris.

Tačiau neilgai trukus viskas pasikeitė. Šiandien jų nuosavo namo langai žvelgia į Hadsono upę ir slėnį. Į Niujorką pora važiuoja retai.

"Nei mes bohemoje dalyvaujame, nei vaikštome į parodų atidarymus. Nuo pat pradžių, kai mane pradėjo kviesti į įvairius baliukus, parodų atidarymus, man nepatiko ta publika, – visą laiką šneka apie nieką", – dėstė Aleksandras.

Manhatane esanti A.Šepkaus dirbtuvė – ne trijų pailgų kavos stalelių dydžio, kokia buvo prieš daugiau nei 20 metų, kai jis nusprendė, kad dirbs sau, o ne žinomoms juvelyrikos bendrovėms.

Per mėnesį ar du namuose auksakalys sukuria kūrinio originalą. Paskui rankoves pasiraitoja 15 juvelyrų, dirbančių Manhatane.

"Tarp jų – dizainą baigusi moteris iš Kijevo, kuri yra ornamentų kalinėjimo specialistė, – pasakojo A.Šepkus. – Yra vaikinas japonas – buvęs sušių gamintojas garsiame japonų restorane, jis įstato briliantus. Dirba kelios kinės, kurios niekur nesimokė, bet puikiai to darbo išmoko per kelerius metus. Dirbtuvės vadovas – lietuvis Audrius Krulis, baigęs skulptūrą anuomečiame Vilniaus dailės institute. Dirba dar keli lietuviai. Jie daro tokį pat meną, kaip ir aš daryčiau. Skirtumas tas, kad jie jo nesukuria.

Mano verslo partneris Jeffas Feero – amerikietis. Jis išvežioja darbus į parduotuves, organizuoja reklamą. Ką man reikėtų daryti verslo srityje, nuveikia jis. Man lieka tik kurti papuošalus. Žmonės, kurie pristato mano darbus parduoti į galerijas ir brangias juvelyrines parduotuves, – taip pat amerikiečiai.

Tačiau profesionalaus juvelyro amerikiečio nė vieno nepasisekė išlaikyti ilgiau kaip mėnesį. Jie nesupranta, ko iš jų norima. Per daug darbo, bus gerai, kaip yra, kam dar stengtis?

Kai kurių kaklo vėrinių padaryta du trys, kai kurių – 50. Arba pasisekęs žiedas, kuris visiems labai patinka, – jų gali būti 2 ar 3 tūkst. Tai – maži žiedukai su spalvotais akmenėliais. Jie visi gali būti truputį skirtingi – skirtinga akmenų kombinacija, spalvos arba truputį kitoks paviršiaus apdirbimas."

Patinka keisti akmenys

– Aleksandrai, koks mėgstamiausias jūsų brangakmenis?

– Neturiu tokio. Užtat turiu pomėgį keistiems akmenims. Man patinka dauguma akmenų, bet dažniausiai truputį keisti ir nebūtinai labai komerciškai vertingi. Pavyzdžiui, turmalinas su kokiu nors inkliuzu, kuris, profesionalų nuomone, jį sugadina, o man jis dėl to tiktai gražesnis.

Ir kai padarau papuošalą su tokiu akmeniu, dažniausiai jį lengviau parduoti negu padarytą su idealiu akmeniu. Įvairūs akmenys turi, galima sakyti, charakterį. Kaip, tarkim, deimantas gali būti nevisiškai baltas – toks laikomas pigesniu, bet jis man dažnai gražesnis už idealų deimantą. Arba safyras gali būti vienoj pusėj negeros spalvos, bet nuo to jis man gražesnis.

Spalvotieji deimantai – labai gražūs. Kai juos pradėjau naudoti prieš 10 metų, jie buvo daug pigesni. Tačiau jų kainos pakilo dvigubai, net trigubai, nes daug auksakalių pradėjo juos naudoti. O anksčiau jų niekas nenorėjo pirkti.

– Kur tų akmenų įsigyjate?

– Niujorke. Į jį suplaukia akmenys iš Vokietijos, Italijos, Brazilijos, Izraelio – iš visų šalių akmenų pirkliai suvažiuoja į Niujorką. Ir jeigu tik kuris nors išgirsta, kad man reikia akmenų, pakanka vienam paskambinti, ir prisirinks pilna dirbtuvė akmenų pirklių.

Taip pat pasaulyje žinoma didžiausia brangakmenių mugė Arizonos valstijoje, kur kasmet suvažiuoja kelios dešimtys tūkstančių brangakmenių pirklių iš viso pasaulio. Akmenis perku ir ten.

– Ar labai deritės pirkdamas brangakmenius?

– Nelabai. Jei pirkliai – žinomi, jie turi savo kainas, parduoda daug kam, ir ką su juo išsiderėsi? Jeigu perki labai retą akmenį, jis turi savo kainą, ir niekas jo pigiau neparduos. Kokios kainos? Nuo 50 dolerių iki 20–30 tūkst. Bet aš neperku labai brangių akmenų, nes tikrai brangūs kainuoja milijonus. Aš neturiu reikalų su tokia rinka, kurioje – didžiuliai deimantai, safyrai arba rubinai.

– Ar žiauriai dreba rankos, plūsteli kraujas į galvą ir linksta kojos, pamačius gražų akmenį?

– Gražus akmuo manęs jau seniai nebeišmuša iš vėžių – per gyvenimą jų esu matęs šimtus tūkstančių. Kiek dėl to dar galima jaudintis?

– Ar tiesa, kad jūs pats sugalvojote čia eksponuojamos apyrankės konstrukciją?

– Taip. Jau seniai man šovė į galvą mintis padaryti konstrukciją, ant kurios būtų montuojamos detalės. Ant vienos konstrukcijos galima padaryti labai daug apyrankių, kaklo papuošalų variantų. Bet nelabai kas mane kopijuoja – todėl, kad prie tų papuošalų labai daug darbo. Pora žinomų italų juvelyrų sakė, kad po to, kai pradėjau savo papuošalus rodyti, gerokai pasikeitė visa Amerikos juvelyrika.

Dailės institute, kurį baigiau, esu gavęs tam tikrą estetikos nuovoką. Vienas pagrindinių mano supratimų apie papuošalus yra šis: jie turi būti tokie, kad būtų malonu juos pačiupinėti, kad būtų gražu į juos pažiūrėti, kad žiedas gerai laikytųsi ant piršto, o auskaras – ant ausies.

– Ko reikia, kad auksakalys pasiektų tokį aukštą profesionalumo lygį kaip jūsų?

– Patyrimo ir kruopščių pirštų.

– Jeigu būtumėte likęs čia ir neišvažiavęs į Ameriką, tokių papuošalų nebūtumėte sukūręs?

– Ne. Būčiau visai ką kita daręs. Amerikoje daugiau pasiekiau. Ir daugiau padariau. Iš pradžių bent kelerius metus dirbdavau po 60–80 valandų per savaitę.

Vyras ir tėvas – visiškai kitokie

A.Šepkaus žmonos Dangės pomėgis ir darbas – kurti Kalėdų atvirukus. Atvirukams moteris fotografuoja Ksenijos Jaroševaitės skulptūras, kurių namuose turi visą kolekciją. Kiekvienais metais ji padaro apie 700 atvirukų ir Kalėdų proga juos siunčia draugams, Aleksandro klientams. Žmonės pradėjo juos rinkti ir prašyti, kad autorė surengtų parodą.

Miško apsuptame name Dangė dažnai paima į rankas P.Širvio eilėraščių tomelį. Mėgstamiausias jos eilėraštis – "Ateisiu tylią naktį".

Sakoma, kad moteris dažnai renkasi vyrą, panašų į savo tėvą. Ar jos tėvas P.Širvys ir vyras – panašūs kaip asmenybės?

"Ne. Mano tėtis buvo visiškai kitoks. Jis buvo gamtos vaikas. Anksti neteko tėvų, daug vargo, su broliu augo vaikų namuose. O Aleksandro tėvai labai rūpinosi, kad jis išmoktų daug kalbų. Nuo mažens jis mokėjo vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Jis augo visai kitaip – intelektualesnėje aplinkoje", – palygino Dangė.

Tačiau savo elektroninio pašto adresą Aleksandras užrašė ant servetėlės. Bohemą mėgęs jo uošvis P.Širvys restoranuose ant servetėlių yra parašęs pluoštus puikiausių eilėraščių.