Atvirukų fėja

Trapi, jauki, spalvota ir šilta Sigutė Ach – kaip jos piešti atvirukai.

Kalba švelniu balsu ir žiburiuoja žaliomis, skaidriomis akimis. Jos pasaulis, kuriuo ir kuriame ji gyvena, užburia taip, kaip ir jos piešinėliuose sutelktos sparnuotų žmonių ir gyvūnėlių istorijos.

Sigutė Ach nebijo pasakyti, kad jaučiasi turinti misiją – prisibelsti į kiekvieno širdį ir paraginti ją išsiskleisti gerumu ir šviesa.

Ach pasaulis

Smagiu pseudonimu Ach pasivadinusios dailininkės populiarumas - stulbina.

Jos sukurti atvirukai, piešinių reprodukcijos, iliustruotos knygelės vaikams graibstyte graibstomos prekybos centruose ir knygynuose.

Jaukūs, linksmi ir romantiški dailininkės piešti siužetai prabyla ir tekstais. Sigutė Ach šypsodamasi tikina, kad poetiškus žodžių tiltus savo kūrinėliuose piešia tam, kad ją išgirstų ir geriau suprastų. Dailininkei nė motais profesionalų tikinimai, kad geras piešinys be žodžių turėtų perteikti idėją ir viską pasakyti. Ji mano, kad piešinio nuotaika ir sakinio poezija dera, be to, įkvepia žiūrėtoją susikurti savo vaizduotėje įvairiausių jaukių istorijų.

Pavyzdžiui, apie saulėtą angelą, grojantį pievų žydėjimą ar baltomis ramunėmis pražydusią meilę arba rausvą katinėlį ir jo gyvenimą, kuriame saulėtas stebuklų dvelksmas pučia į visas širdies kerteles, diena būna saulės pabučiuota, vakaro vidurys yra salotinis, o naktys - labai žvaigždėtos.

Sigutės Ach kūriniuose pieva šypsosi visomis gėlėmis, boružėlė šoka meilėje, drambliukas skrieja žaliuose svajonių debesėliuose, o sparnuotas arkliukas neša laimę ir meilę.

Dailininkė kuria tokį mielą, jaukų, fantazijų ir švelnumo pripildytą pasaulį, kad nori nenori susižavi žalių vasaros pievų angelu, barstančiu švelnumo žiedelius ant gyvenimo kelių ir takelių ar nerūpestinguoju angelu, ganančiu svajonių aveles melsvose naivumo pievose.

Menas dėl gėrio

Sigutė Ach tikina, kad jos nė kiek netrikdo tai, jog prekybos centrų lentynose puikuojasi daugybė jos sukurtų atvirukų ir paveikslų reprodukcijų.

„Na, jei žmogus retai užsuka į paveikslų galeriją, smagu, kad bent prekybos centre, tarp makaronų ir pieno jis gali aptikti šviesią kertelę su mažais meno kūrinėliais“, - šypteli ji.

Dailininkė mano, kad į galerijas ateinanti rinktinė publika - svarbi, tačiau daug įdomiau prakalbinti, sudominti žmogų, kuris paprastai nesidomi menu.

„Sutinku, kad menas gali būti ir dėl meno. Bet man pačiai kiek kitaip atrodo. Man menas svarbus dėl gėrio, kad būtų šilčiau kiekvienam. Mano kūryba, ko gero, labiausiai apdovanojo mane. Žmonėse pradėjau matyti visai kitus žmones, - tikino pašnekovė. - Kai kartą manęs nesuerzino troleibuse besiplaikstanti pikta kontrolierė, nes joje įžvelgiau puikią šeimininkę, kepančią skanias bandeles savo šeimai, supratau esanti apdovanota. Tikrai, kai ėmiau įžvelgti žmoguje jo esmę, esybę, tapau laimingesnė. Tikiu, kad žmogaus širdis yra pilna šviesos, niekas manęs neįtikins, kad yra kitaip. Būna piktų žmonių, būna darančių blogus darbus, bet galbūt ta širdies šviesa žmogų ir erzina, jis taip jos nenori pamatyti ir išskleisti, kad prikrečia įvairiausių kvailysčių“, - svarstė ji.

Dailininkė tikino piešianti būtent tokiems žmonėms - su šviesa širdyje.

„O jei pragmatiškiau žiūrėčiau, galiu pasakyti paprastai, jei „Nieko rimto“ leidyklėlės darbai nebūtų atsidūrę prekybos centrų lentynose, nieko rimto nebūtų visai. Juk lentynose kabo ne originalūs kūriniai, tik atvirukai. Jos gali vieną kitą žmogų pakviesti ir į galeriją“, - sakė menininkė.

Laiškai į širdis

Sigutė Ach pasakojo, kad, piešdama atviruką, ji visada pagalvoja apie tai, kad tai tarsi užduotis atsistojus prieš trijų tūkstančių žmonių minią per pusę minutės pasakyti jiems svarbų pranešimą.

„Turi pasakyti kažką, kad žmogus bėgdamas toje begalinėje masėje daiktų, pamatytų, išgirstų ir stabteltų. Visada svarstau, kaip sureguliuoti savo vidinį, dvasinį kamertoną iki aukščiausio garso, kad jis prasiskverbtų per vitrinas su kasdienybe, per kičą ir pakviestų žmogų pasinerti į kitą, kitokį pasaulį, kurį gali rasti ir mano darbuose,- tikino moteris. - Bet kurdama aš kantriai skambinu tuo kviečiančiu varpeliu. Man atrodo, kad tai yra tauru ir kad tai yra mano misija. Man patinka turėti misiją“,- šypsojosi dailininkė.

Sigutė tikino, kad didžiausi jos darbų gerbėjai yra sparnuoti žmonės, nesvarbu, ar jie vaikai, ar suaugėliai. Atvirukus ir knygeles perka tėvai savo vaikams, seneliai anūkams, įsimylėjėliai vieni kitiems, vienišiai su poetiška siela - sau.

Personažai - iš dėmelių

Kurdama Sigutė Ach savo personažus kartais aptinka paprasčiausiose spalvotose dėmelėse.

Paėmusi popieriaus lapą, teptuką ir akvarelę, moteris išlieja debesį spalvotų dėmelių, o tuomet jose ieško įvairiausių pavidalų.

„Įsižiūriu, pamatau ir interpretuoju. Dėmelė gali tapti debesėliu, begemotu ar avyte. Kartais lieka nupiešti tik straubliuką ir akytę drambliukui ar kotelį gėlytei, - pasakojo ji. - Taip gimė mano antroji knygelė „Ambrozijus pradeda pirmas“. Pirmiausia iš dėmelių atsirado piešinukai, o tada juos iliustravau žodžiais“.

Dailininkė kartais pajuokauja, kad jos darbeliai yra tarsi kokia dainuojamoji poezija, tik kitaip – poetinė tapyba.

„Mano darbuose dažnai dera akvarelė su tapyba, o akvarelė turi grafikos elementų, prisideda žodžiai, išeina tokia Ach mišrainė. Mėgstu viską „sumakaliūzinti“. Tačiau kritikos nesulaukiu. Galbūt kritikai mano, kad esu per naivi, neverta kritikos, gal - kad mano menas ne menas“, - kvatojosi ji.

Žodžių tiltais

Menininkė bent du kartus per mėnesį susitinka su savo talento gerbėjais bibliotekose ir parodų salėse. Po Lietuvą, po mažesnius miestelius jau porą metų keliauja dvi jos parodos. Sigutė Ach tikina, kad tie susitikimai jai - labai svarbūs ir brangūs.

„Būtų lengviausia užsidaryti savo aš, savo mažam pasaulyje, apsistatyti sienomis, apsitverti tvoromis ir būti tam pasaulėlyje vieninteliu karaliumi ir vieninteliu pavaldiniu. Tačiau tokia izoliacija man neįdomi, - dėstė dailininkė. - Jei jau pradėjau rašyti tuos žodžių tiltus ant savo darbų, jei skambinu varpeliu, vadinasi aš vis dėlto laukiu ryšio, laukiu žinios ar kažkas išgirdo, pajuto, pamatė mano spinduliuojamą gėrį. Labai liūdna būtų žinoti, kad spinduliuoju tamsiame kambaryje, tačiau niekas negali pamatyti nė spindulėlio, nes aš esu apsistačiusi daugybe Sigutės Ach sienų. Ne, man taip nepatiktų“, - tikino ji.

Dailininkė, barstanti gerumo ir šviesos trupinėlius savo kūriniuose, visada su nuostaba priima susitikimus su tuos trupinėlius surinkusiais.

„Koks nuostabus yra grįžtamasis ryšys, kad žinotumėte... Iš tiesų galėčiau vadinti save laimingiausia, nes auditorija mane taip palaiko, kad niekaip negaliu pasiduoti. Jaučiu, kaip į mane žiūri, laukia, nekantrauja, tada ir vėl pradedu ieškoti naujų siužetų, istorijų ir piešiu“.