Kailinė kepurė ant akiniuotosios veido, dvi seserys, prie krūtinės glaudžiančios baltą ir juodą balandžius, moters oda, padengta švelniu karvės ir gepardo kailiuku, – tapytoja Miglė Kosinskaitė bando atsikratyti romantikės etiketės ir atskleisti kitą – sužvėrėjusią moters pusę.

– Jūsų darbuose daug moterų. Kur dingo vyrai?

– Vyrai – mažiau įdomūs objektai tapyboje nei moterys – nugara, pečiai ir nieko daugiau. Tikrai nespjaunu į jų pusę. Galbūt kažkada piešiu ne tik vyrus, bet ir peizažus. Kiek moterų portretų gimė dirbtuvėse? Niekada neskaičiavau, bet jei pradėčiau, būtų šimtai. Vienos moterys žvelgia į draugus, kitos į mano mamą, trečios – į žmones, kurie įsigijo darbus. Mano pačios namuose ant sienų kabo vos keli paveikslai. Kodėl? Nežinau. Neatrodo jie man tokie įspūdingi, todėl kabinu kitų, savo mylimų menininkų paveikslus.

– Ar šiuo metu jūsų dirbtuvėje išėjimo į dienos šviesą laukia bent vienas paveikslas?

– Yra keli nebaigti. Yra nemažai naujų minčių į priekį. Šiuo metu man poilsis – iš vasarinės dirbtuvės kraustausi į žieminę.

– Menininkams poilsis nėra kenksmingas?

– Žinoma. Pakanka dviejų savaičių, kad ranka atprastų nuo teptuko. Kita vertus, tai sveika – pravėdini smegenis, gauni naujų įspūdžių. Sėsti prie drobės po dviejų mėnesių būtų daug sunkiau.

– Jūsų paveikslai primena kruopščiai atliktą spausdinimo mašinos darbą. Lengva ranka ar slapta technika?

– Teptukas, aliejiniai dažai ir drobė – jokios paslapties ir jokio stebuklo. Esu mačiusi tokių stebuklų, kad nenorom išsižioji iš nuostabos. Žiūri ir nesupranti, kokia technika tai atlikta.

– Mėgstate eksperimentuoti?

– Priklauso nuo to, ką vadinsime eksperimentu. Kiekvienas darbas yra tarsi iššūkis. Atrodo, jau šitą darbą padarysiu tokį gražų, o išeina priešingai. Po kurio laiko, kai vėl jį pamatau, galvoju: o gal ir visai nieko? Žinoma, ieškojimams niekada nėra galo.

– Kodėl jūsų darbuose ribota spalvų paletė?

– Mėgstu klasikines, sąlygines spalvas – ne iš gamtos. Aš nesuprantu tokių spalvų kaip žalia, geltona. Su jomis tapyboje neturiu jokio santykio. Gal kada atsiras.

– Kiek laiko reikia nutapyti vieną paveikslą?

– Sunku tiksliai pasakyti. Kartais tapau tris dienas, kartais kelias savaites. Būna ir taip, kad užstringu prie vieno paveikslo, tada padedu jį į šalį ir grįžtu po kurio laiko. Vienu metu dažniausiai tapau kelis darbus. Taip lengviau. Kol vienas džiūsta, gali sėsti prie antro arba trečio.

– Naujiems darbams įkvepia gatve aukštakulniais kaukšinti moteris, mylimas vyras ar visiškai su tuo nesusiję dalykai?

– Labai įvairiai. Tai gali būti paprasta medžiagos skiautelė, ant stulpo priklijuotas skelbimas, bet tikrai ne gamta, saulėlydžiai ir paukšteliai. Kartais įkvėpimo reikia ieškoti. Tada vartau žurnalus, knygas. Nuolatinės, vienintelės mūzos neturiu.

– Kaimo vaizdai, vaisių natiurmortai – jums tai svetima?

– Visose epochose, žanruose yra gerų darbų. Niekada negalėčiau pasakyti, kad peizažas ir gėlių natiurmortas – blogai, o štai portretas – labai gerai.

– Jūsų moterys primena personažus iš senų paveikslų. Jaučiate sentimentus ankstesniems laikams?

– Visada darai tai, kas patinka. Asmeniškai man visada patiko senieji meistrai, ankstyvojo ir vėlyvojo renesanso tapyba, senovinės nuotraukos. Neįsivaizduoju, kaip aš nupieščiau šiuolaikinį personažą.

– Ankstesniuose jūsų paveiksluose daug įvairių žodžių nuotrupų. Tai – užslėptas laiškas ar ornamentika?

– Tai ir ornamentika, ir užslėptas laiškas, kurio niekada neiššifruosite. Savotiška intriga. Tekstą specialiai darau tokį, kad niekas nepultų skaityti. Kas yra paveikslų herojės – išgalvotos ar realios moterys? Maždaug 90 proc. – išgalvotos. Likusius dešimt sudaro mano draugės, pažįstamos. Tapiau savo dukrą ir net save pačią. Specialiai to nedarau, nesistengiu savęs "įdėti" į drobę.

– Kokias moters savybes norite atskleisti savo paveikslais?

– Noriu pasakyti, kad moterys būna jautrios, gražios, nepriklausomos, stiprios, svajingos, romantiškos, o dabar ir sužvėrėjusios.

– Todėl jas įspraudėte į kailinius?

– Pastaruoju metu kažkas man pasidarė. Nusibodo būti romantike – sužvėrėjau. Kaip kilo mintis moteris apvilkti žvėrių kailiais? Nemažai laiko praleidžiu ant motociklo galinės sėdynės. Tada galiu žvalgytis į visas puses, pastebėti įvairius daiktus. Taip į mano akiratį papuolė karvės. Pagalvojau: koks gražus jų kailis. Aišku, mačiau ir ant kelio užmuštų žvėrelių, net ir kvapą jų jutau. Tačiau manęs jie neįkvėpė. Vėliau paveiksluose atsirado ir gepardo kailis. Iš viso nutapiau aštuonis "sužvėrėjusius" paveikslus. Maniau, kad jų bus bent dešimt. Nežinau, ar toliau rutuliosiu šią temą.

– Ar pati dažnai nešiojate kailinius?

– Daug neturiu, bet žiemą retkarčiais apsivelku.

– Parodoje "Sužvėrėjusios", kaip ir ankstesnėse, dominuoja moterys, tačiau parodoje laukiamos ne tik jos?

– Mano auditorija labai plati: jaunuoliai ir vyresni žmonės, vyrai ir moterys, verslininkai ir menininkai. Manau, kad patinku žmonės. Džiaugiuosi tuo. Dar viena priežastis džiūgauti – faktas, kad parodą surengiau Kauno filharmonijoje. Rengiausi tam labai smarkiai.

KAS: M.Kosinskaitės paroda "Sužvėrėjusios".

KUR: Kauno filharmonijoje (L.Sapiegos g. 5).

KADA: nuo spalio 22 d. visą lapkričio mėnesį.