Be kompromisų kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, nepaisęs gresiančių pavojų Antanas Terleckas šiandien rašo knygas. Vieną jų – „Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai (1970–1986)“ – Istorinėje Lietuvos prezidentūroje pristatė kauniečiams.

Antano Terlecko knyga-prisiminimai apima vėlyvojo sovietmečio neginkluotąjį pasipriešinimą. Autorius be kompromisų kovojo už Lietuvos nepriklausomybę su sovietų represinėmis struktūromis.

1987 m. pradžioje grįžęs iš tremties nepaisė gresiančių pavojų, buvo aktyvus laisvėjimo įvykių dalyvis. Knygoje „Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai (1970–1986)“ pateikiama niekur neskelbtų faktų apie to laikotarpio Lietuvos tikrovę.

Į knygos pristatymą ir susitikimą su autoriumi atėjo daug žmonių, tiesa, daugelis jų – vyrėlesnio amžiaus, puikiai prisimenantys A.Terlecko aprašomą laikotarpį, turintys daugybę klausimų. Tiesa, daugelis jų skambėjo su skaudžia nusivylimo gaida: kodėl graži, viltinga pradžia duoda tokius, švelniai tariant, nemalonius vaisius, kokius matome šiandien?

Knygos pristatyme dalyvavęs Bronius Genzelis, kuris buvo pirmasis šios A.Terlecko knygos skaitytojas, priminė Victoro Hugo mintį: „Revoliucijos idėja gimsta idealistų galvose, ją įvykdo – racionalistai, o naudojasi – niekšai.“

Antanas Terleckas nenuolankų charakterį ir idealistinį laisvos Lietuvos siekį demonstravo nuo jaunų dienų, buvo suimtas dar besimokydamas progimnazijoje, vėliau tris kartus įkalintas, kalėjo kalėjimuose, lageriuose, buvo tremtyje Magadano srityje. Apie visa tai jis rašo atsiminimų knygoje ir drąsiai kalba.

– Taip jau išėjo, kad vieni džiaugiasi Lietuvos nepriklausomybe, bet yra nemažai ir ja nusivylusiųjų, net keikiančių. Kokios jūsų, kovotojo už Lietuvos laisvę, mintys? – paklausėme A.Terlecko.

Džiaugiuosi, kad Lietuva nepriklausoma, kad už aštrų žodį į kalėjimą nebesodina, bet liūdna, kad Lietuva – rimtos, patriotinės valdžios neturi, pradedant Prezidente, baigiant žemesniais valdininkais, – nemyli jie Lietuvos, už ją nekovoja, jie labai abejingi mūsų tautai ir valstybei.

– Kodėl? Juk į valdžią turėtų eiti neabejingas valstybei ir tautai žmogus?

– Daugelis eina į valdžią ne savo valia, atitinkamos institucijos juos pasiunčia, kad eitų ir dirbtų, bet ne Lietuvai, o jiems.

– O kaip manote, kaip būtų geriausia elgtis tokioje situacijoje?

– Vienas išsigelbėjimas – rengti ir eiti į demonstracijas, mitingus ir nebijoti, kad neduoda leidimo, neišsigąsti grasinimų baudomis, drąsiai eiti ir reikalauti nebijant tų, kurie kenkia Lietuvai, kurie dirba ne Lietuvai, o vietiniams koloborantams, gal net ir užsieniui. Kiekvienas, kuris nemyli savo tautos, yra niekšas ir bailys, ir jų nereikia bijoti – tai jie turi mūsų bijoti

– Iš salės nuskambėjo žodžiai: kodėl jūs nesate toks aktyvus, kaip anuomet?

– Aš einu į mitingus, rašau straipsnius į „Laisvą laikraštį“, o ko daugiau iš manęs norėti – einu 85-uosius.

– Kaip manote: kaip viskas turėtų klostytis, nejau lietuvių tautos laukia liūdnas likimas?

– Galvoju, kad tauta prabus, jokios kitos išeities nėra – tik kovoti ir ryžtingai, nebijoti, nes ką jie padarys – juk nieko, tai jie patys bijo. Tik mums patiems reikia drąsiai elgtis.

– O gal dėl to daugelis dalykų pasisuko kitaip, nes žmonės, taip sakant, ėmė atnašauti aukso veršiui, daugeliui materiali gerovė tapo svarbiausiu poreikiu?

– Yra ir to. Žmonės dreba dėl savo kailio, dėl savo vaikų ateities gerovės. Bet reikia nebijoti, elgtis drąsiai, aš anuomet nebijojau, galvodavau: kas bus – tas bus, ir kovojau. Ir dabar, mūsų ginklas – drąsus žodis.

– Bet mitinguoti reikia leidimo, jis ne visada išduodamas?

– Nereikia klausyti, mitinguoti ir viskas. Valdžia tik gąsdina, kad, tarkim, bauda – iki dviejų tūkstančių, o vieningai ateitų žmonės ir nieko nebūtų.

– Kuo užsiimate dabar, ką veikiate, kokie ateities planai?

– Rašau, labai daug skaitau. Žmona mirė, tai esu vienas, nors vaikai kalbina pas juos apsigyventi, bet aš nenoriu, ir vienas gerai jaučiuosi. Knygų esu daug prirašęs, tik išleisti jas sunku. Esu parašęs ir šios, „Laisvės priešaušryje“ tęsinį, jį žadėjo išleisti.