Armėnas M. Sargsyanas: lietuviai – nėra niurgzliai

Prieš 18 metų gyventi į Lietuvą iš Armėnijos su šeima atvykęs Maratas Sargsyanas pirmiausia mūsų šalyje pasigedo kalnų. Tačiau būdamas atkaklus ir nenuleisdamas rankų juos rado. Apie tai ir buvo pirmasis jo filmas.

Lietuvoje po ilgų dvejonių Maratas atrado tikrąjį savo pašaukimą – kurti filmus. Nuėjęs ilgą kelią nuo eilinio prekiautojo senais automobiliais Šiauliuose ir kulinarinės televizijos laidos vedėjo iki televizijos operatoriaus, būdamas 25-erių vyriškis galiausiai suprato, kad tikrasis jo gyvenimo tikslas – režisūra. Taip 2001 m. jis atsidūrė Vilniuje.

Prieš kelias dienas susitikę vienoje sostinės senamiesčio kavinių nuo M. Sargsyano gyvenimo aistros – filmų kūrybos – ir pradėjome savo pokalbį. Pašnekovas sutiko papasakoti ir apie savo gyvenimą Vilniuje, ir apie pastaruoju metu armėnų bendruomenę kamuojančias problemas.

– Lapkritį, Europos šalių kino forume „Scanorama“ įvyks tavo naujojo filmo „Tėvas“ premjera. Apie ką šis filmas?

– Jeigu trumpai, tai filmas apie keistą šeimą. Tiksliau tai dokumentinis filmas apie garsų Šiaulių nusikaltėlį Vidą Antonovą. Tai ne televizinis filmas, o filmas, kuriam atsirasti reikėjo laiko ir kuris turi išvyksti pasaulio šviesą tam tikroje aplinkoje.

– Kodėl nusprendei kurti filmą būtent apie nusikaltėlį. Nejaugi kriminalinio pasaulio atstovas gali būti vertas režisieriaus dėmesio?

– Prieš kurdamas šį filmą buvau pradėjęs filmą apie režisierių Emirą Kusturicą. Vienas mano kolegų iš Šiaulių televizijos, kurioje tuomet dirbau, sako man – yra toks ir toks žmogus, vadinamas nusikaltėlių krikštatėviu. Pagalvojau apie galimybę padaryti apie tą žmogų filmą, bet tuomet ta idėja manęs neužkabino. Jis buvo kultūristas, žinomas Šiauliuose, bet tai man nebuvo priežastis, dėl kurios imčiausi kurti apie jį filmą.

Ir štai, kai jam buvo 72 metai, jam gimė vaikas, tas faktas mane užkabino. Tuo tas žmogus priminė mano senelį. Nors mano senelis niekaip nebuvo susijęs su kriminaliniu pasauliui, abu juos vienijo aistra gyvenimui. Jie abu turi tiek energijos, kiek, ko gero, neturi nė vienas jaunas žmogus. Tai mane užkabino, ir tada nuvažiavau pas jį.

– Ir?..

– Paskambinau į jo namų duris. Jis jas atidarė. Tai buvo nedidelio ūgio plikas žmogus su šeimyniniais apatiniais. Aš pasisveikinau, o jis tylėjo. Nieko neatsakė. Galiausiai pratarė: „Tai negi čia taip ir stovėsi ant slenksčio? Užeik į vidų.“ Užėjau. Žinoma, tai nebuvo paprastas žmogus, ir nežinojau, kaip kalbėti su juo. Buvo tam tikrų klaustukų, kaip teisingai bendrauti su kriminalinio pasaulio atstovu.

– Bet radote bendrą kalbą ir jo namuose praleidote dvejus metus?

– Taip, mes sėdėjome ir valgėme su jais. Filme to nematyti, bet to reikėjo, kad jie prie mūsų priprastų ir nekreiptų į mus dėmesio. Visas procesas truko apie dvejus metus. Mes gyvendavom savaitę, paskui išvažiuodavom. Per tą laiką buvo visko: trinties, pykčio, bet ekrane to nėra. Filme net nėra interviu.

Dokumentika nėra tai, kad tu viską filmuoji ir viską parodai. Iš tiesų, tu įlendi į svetimą gyvenimą, jie tau atsiveria, o jau tavo kaip kūrėjo sąžinės reikalas, ką parodysi.

– Kokius filmus tu kuri – lietuviškus ar armėniškus?

– Konkrečiai kalbant apie „Tėvą“, tai absoliučiai lietuviškas filmas, nors apie Lietuvą ten nekalbama. Be to, iš dalies tai filmas ir apie mane. Armėnijoje šis filmas atrodytų visai kitaip. Ten negalėtų būti tokio pat herojaus. Bent jau jo nosis būtų didesnė ir jis kalbėtų armėniškai (šypsosi). Kultūrinis skirtumas jaučiamas, kuriant armėnišką filmą Armėnijoje, būtų visai kitokie būdai taikomi.

– O kaip kiti filmai?

– Kiti taip pat lietuviški. Pirmas mano filmas, kurį sukūriau atvykęs į Lietuvą, vadinosi „Lernavan“ (kalnų gyvenvietė – ????). O jo idėja gimė šitaip: 1994 m., kai su seneliu, močiute ir broliu atvažiavome į Lietuvą, kirtus traukiniui Lietuvos sieną, aš prabudau ir pažvelgęs pro langą nepamačiau kalnų. Pagalvojau, kad gal tai tokia vieta. Tiesiog šičia kalnų nėra, bet pavažiuosime toliau ir jų atsiras. Bet nuvažiavome iki Šiaulių ir kalnų nebuvo.

Pradėjau ieškoti ir galiausiai kalnus radau. Puikius baltus kalnus. Kėdainiuose, šalia trašų gamyklos. Taip gimė idėja, o vėliau ir pats filmas.

Šiuo metu kuriu dar vieną filmą, kurį greičiausiai pavadinsiu „Saulės gymis“. Tai filmas, kuriame bus 101 lietuviškas veidas nuo tik ką gimusio kūdikio iki šimtamečio senelio. Šitame filme niekas nekalba, tik žiūri į žiūrovą. Tai nėra nacionalinis, tik labai žmogiškas filmas. Mano tikslas nėra, kad žmogus suprastų filmą. Svarbiau, kad žmogus, pažiūrėjęs šią juostą, suprastų kas jis pats yra.

– Kodėl „Saulės gymis“?

– Darbinis pavadinimas buvo „Lietuviški portretai“. O šis pavadinimas atsirado todėl, nes manau, kad lietuviai – saulės vaikai, o Lietuva – tai saulės tauta.

Globalizacija sunaikins tautas, ir mano tikslas išsaugoti šiuos žvilgsnius. Šis filmas fiksuoja tautą, kol ji dar gyva. Nenustačiau termino, kada šis filmas turėtų būti baigtas. Neskubinu įvykių, tiesiog renku portretus. Kartu su operatoriumi buvome Kražiuose, kur padarėme tris portretus, lankėmės Panevėžyje, kur filmavome šimtametį kunigą, Šiauliuose, Klaipėdoje, Tytuvėnuose, Vilniuje.

Juk Lietuva man tokia pat tėvynė kaip Armėnija, kur gimiau. Aš čia augau, mokiausi. Aš mąstau lietuviškai.

– Ar pastebėjai skirtumų tarp įvairių Lietuvos regionų?

– Labiausiai iš visų tarmių išsiskiria žemaičiai. Man jie daro įspūdį. Klaipėda įspūdinga dėl žmonių charakterio, Šiauliai man artimas miestas, nes aš ten praleidau daug metų. Vilnius – didelis miestas, nors tai ir jo trūkumas – čia daug žmonių iš provincijos, viskas susipynę, susimaišę, ir to tikro vilniečio beveik nepastebėsi.

– Pakalbėkime apie stereotipus. Ar lietuviai nėra amžinai viskuo nepatenkinti, nesutariantys tarpusavyje? Niurgzliai?

– Lietuviai nėra niurgzliai. Žiūrėdamas iš šalies aš matau ne pesimistus, o žmones, kuriais galima žavėtis. Tai žmonės, kurie gyvena pilna jėga, vertina laiką, ką nors veikia, nepraleidžia veltui nė vienos sekundės. Žinoma, gal koks italas greičiau juda, bet tai jau fiziologija. Tai kiti dalykai.

Tai, kad šiandien Lietuvoje nėra Baltijos kelio, nėra vienybės, dar nieko nereiškia. Jeigu tauta pradeda gyventi geriau, žmonės susvetimėja. Tai normalu. Bet esant problemoms, jeigu iškiltų pavojus jūsų egzistencijai, nė nepastebėtumėte, kaip taptumėte vieningi.

– Pastebėjau, kad Lietuvoje gyvenantys armėnai puikiai kalba lietuviškai. Kuo dar išsiskiria jūsų bendruomenė. Ar ji gausi?

– Dėl kalbos mokėjimo didelės paslapties čia nėra: armėnai mėgsta kitas kalbas. Mažai yra armėnų, kurie gyvendami vienoje ar kitoje šalyje nemokėtų jos kalbos. Lietuvių kalba nelengva, bet kadangi ir armėnų nepaprasta, tai gal todėl mums ir nesunku išmokti.

O mūsų bendruomenė Lietuvoje palyginti nedidelė, vos 1,5–2 tūkst. žmonių. Nemažai jų yra kultūros veikėjai: du dailininkai, daktarai, yra dizaineris Seržas Gandžumianas. Susirenkame kartu, švenčiame šventes. Kadangi esame krikščionys, dauguma tų švenčių panašios į lietuviškas. Yra Velykos, Kalėdos. Bet yra ir senovinių pagoniškų švenčių, tokių kaip Vartavar (liepsnojanti rožė – armėn.).

Be to, noriu pabrėžti, kad mes nenukritome iš dangaus. Jau Vytauto Didžiojo laikais lietuvių gretose prieš kryžiuočius Žalgirio mūšyje kovėsi du armėnų pulkai.

Armėnijoje – Baltijos kelias

Tęsdami mūsų pokalbį, negalėjome nepaliesti visiems armėnams jautrios problemos – Vengrijos sprendimo išduoti Azerbaidžanui azerbaidžanietį, kirviu užkapojusį armėną. Iki gyvos galvos 2004 m. nuteistas Ramilis Safarovas grįžęs į tėvynę buvo atleistas nuo bausmės ir netgi grąžintas tarnauti į kariuomenę, jam skirti valstybiniai apdovanojimai. Viso pasaulio armėnai, taip pat ir M.Sargsyanas, įsitikinę – išduodama Azerbaidžanui žudiką Vengrija žinojo, kad šis bus atleistas nuo pelnytos bausmės.

– Ar šie protestai prie Vengrijos ambasadų visame pasaulyje, taip ir Vilniuje, tas pats, kas Baltijos kelias lietuviams?

– Taip, tai Baltijos kelias ir vienintelis mūsų šansas išvengti tautos sunaikinimo. Nuo XIII a. mes buvome okupuoti. Didžioji Armėnija, žinoma jau nuo šumerų laikų, šiandien per visą savo istoriją yra pati mažiausia savo areale. Be to, mes esame įsprausti tarp Azerbaidžano ir Turkijos. Esame kliūtis jiems susivienyti, ir tai mums gresia išnykimu. Mes gerai prisimename, kai mūsų tauta buvo naikinama.

Todėl viso pasaulio armėnai, kaip kadaise lietuviai, susivienijo ir demonstruoja savo vienybę iškilus bendrai grėsmei.

– Smerkiate vengrus. O azerbaidžaniečiai, ar smerkiate juos?

– Ne juos, o jų valdžią. Pačios tautos lieka tik gailėtis. Tas nužudymas parodo, kaip smarkiai propagandos persmelktos jų galvos. Jų valdžia elgiasi netinkamai, nes su tokia politika azerbaidžaniečių tauta egzistuos tol, kol užteks naftos. Nafta baigsis – baigsis viskas. Jie nieko nekuria. Mums jų gaila.

– Azerbaidžano žiniasklaida vis dažniau tvirtina, kad ginkluotas konfliktas tarp jų ir Armėnijos neišvengiamas. Ką manai šiuo klausimu? Ar bus karas?

– Karas bus tik tuomet, kai mus užpuls Azerbaidžanas. Mes tikrai nieko pirmi nepulsime. O puls jie mus tik tuomet, kai bus tikri, kad nugalės. Ką gi, pažiūrėsime. Laikas viską parodys.

Vengrija sukėlė armėnų pasipiktinimą

Keliasdešimt Lietuvoje gyvenančių armėnų rugpjūčio 6 d. su plakatais ir nacionalinėmis vėliavomis susirinko priešais Jogailos gatvėje esančią Vengrijos ambasadą.

Protestuotojai reiškė savo pasipiktinimą Vengrijos sprendimu grąžinti Azerbaidžanui už armėnų karininko nužudymą iki gyvos galvos kalėti nuteistą azerbaidžanietį R.Safarovą.

Azerbaidžanietis R.Safarovas, dalyvaudamas 2004 m. NATO organizuotuose anglų kalbos mokymuose, naktį kirviu užkapojo savo kolegą iš Armėnijos. R.Safarovas taip pat bandė susidoroti ir su kitu miegančiu Armėnijos karininku, bet įvykdyti šį sumanymą sutrukdė tuose pačiose mokymuose dalyvaujantis lietuvių kariškis.

Kadangi R.Safarovas neneigė padaręs nusikaltimą, Vengrijos teismas skyrė jam bausmę iki gyvos galvos, be teisės peržiūrėti bylą pirmuosius 30 metų, tačiau praėjus aštuoneriems metams R.Safarovas buvo netikėtai perduotas Azerbaidžanui. Grįžęs į tėvynę nusikaltėlis buvo paleistas į laisvę, paskelbtas nacionaliniu herojumi bei grąžintas tarnauti į kariuomenę. Jam taip pat suteiktas majoro laipsnis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klaidos

Klaidos portretas
Pavadinime išsitaisykite klaidas...

neteisingai

neteisingai portretas
pavarde turi buti rasoma SARGSIANAS

Samvel džan

Samvel džan portretas
Самый хитрый из армян это Марат Саргсян
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių