Apranga mokytojai padeda rasti bendrą kalbą su vaikais

Pradinių klasių mokytoja Brigita Gaitanži sukaupusi nemažą marškinėlių kolekciją. Tai tarsi pedagogės uniforma. Pirkdama naujus pagalvoja, kuo jie sudomins mokinius, kokią diskusiją paskatins. Įdomūs drabužiai – vienas pedagogės taikomų šiuolaikinių mokymo metodų, kurių, jos manymu, mokyklose labai trūksta.

Paskatino vaikystės patirtis

B.Gaitanži kelias į pedagogiką, švelniai tariant, keistas. Mokykloje ji buvo iš tų, į kuriuos mokytojai žvelgė nevilties žvilgsniu. Tiksliau sakant, nežvelgė niekaip, nes niekam nebuvo įdomu.

"Mokykloje mačiau daug smurto apraiškų – tiek psichologinio, tiek fizinio – ir man tai netiko. Aš ateidavau tiesiog atsiskaityti, kad būčiau perkelta į kitą klasę, – sako pašnekovė. – Tačiau tai nereiškia, kad nenorėjau mokytis. Mokiausi tai, kas man buvo įdomu. Namuose labai daug skaičiau. Mėgstamiausios knygos buvo garsių žmonių biografijos – jos buvo įdomesnės už romanus. Nuo keturiolikos pradėjau tiesiog ryti populiariosios psichologijos knygas. Norėjosi rasti atsakymus, kodėl vieni žmonės gerai jaučiasi sistemoje, o kitiems ta pati aplinka atrodo nenormali."

Skaitydama knygas Brigita suprato, kad bloga ne ji, o sistema. Todėl nusprendė būti pedagoge, kuri keis mokyklą, švietimo sistemą.

"Aš labai pykau, nes man skaudėjo. O kai skauda, kyla minčių apie pokyčius, – sako Brigita. – Tikėjau, kad mokykla gali būti kitokia ir aš galiu prisidėti prie pokyčių. Man svarbus Lietuvos rytojus."

Studijuodama Vilniaus kolegijoje ji ėmė rengti psichologijos projektus, o dėstytojai leisdavo jai mokyti kitus studentus. Tada pirmąkart į ją buvo pradėta kreiptis kaip į kolegę. Tai stiprino pasitikėjimą savimi. Galiausiai, kai Mykolo Romerio universitete baigė pedagogikos magistrantūrą ir ten sulaukė dėstytojų supratimo, ėmė jaustis tvirtai.

Baigusi studijas, B.Gaitanži darbo mokykloje negavo, nes... buvo reikalaujama turėti dvejų metų pedagoginį stažą. Per daug ir nesistengė ieškoti, turėjo ką veikti – buvo daugelio edukacinių projektų vadovė. Kaip pati sako, jau buvo suvokusi, kad mokomės ne tik mokykloje, bet visą gyvenimą, ir tai gali būti smagu. Įkūrė net savo įmonę – bendradarbiaudami su mokslininkais rengdavo populiarias paskaitas apie mokslą.

Tikėjau, kad mokykla gali būti kitokia ir aš galiu prisidėti prie pokyčių. Man svarbus Lietuvos rytojus.

"Taigi, visada buvau kažkur šalia švietimo. O tada atsitiktinai nuėjau dirbti į valstybinę mokyklą. Greitai net draugai pastebėjo, kad pasikeičiau, ėmė sakyti, kad pagaliau esu savo vėžėse", – sako moteris.

Saugumo poreikis

Paragavusi darbo valstybinėje mokykloje, nuo šių mokslo metų pradžios Brigita jau pažindina pradinukus su mokslo ir žinių pasauliu privačioje. Ir skirtumai, kuriuos pastebi, anot jos, – milžiniški.

"Daug kalbama apie tai, kokia turi būti šiuolaikinė mokykla. Nors egzistuoja Geros mokyklos koncepcija, tačiau juntama didelė praraja tarp teorijos ir praktikos. Labai gerbiu šiuolaikiškus kolegas iš valstybinio sektoriaus, tačiau daugeliui valstybinių mokyklų linkiu sulaukti reikalingų resursų visapusiškam ir visuotiniam vidiniam augimui", – sako pašnekovė.

Kita permainų priežastis – noras jaustis saugiai. Žmonės jaučiasi saugūs tada, kai jais tiki, kai jų darbas yra vertinamas. Galų gale, kai turi kolegas, kuriems svarbu mokytis ir nuolat judėti į priekį.

"O šiuolaikiškam, tačiau stažo neturinčiam mokytojui valstybinėje mokykloje, kas labai liūdina, dažnai pasakoma: "Aš turiu 30 metų stažą, tu manęs klausyk." Dažnai tą stažą jau seniai reikėjo išmesti, jis tiesiog nebeaktualus, metodai pasenę. Esu sutikusi didžiulį stažą turinčių kolegų, kurie džiaugėsi žalia manimi, mes vieni iš kitų mokėmės", – džiaugiasi kolegų geranoriškumu Brigita.

Tačiau ji pastebėjo: jeigu aplink vien nuovargis, pyktis, kolegos nieko nebenori, jaunas žmogus po kelerių metų irgi toks tampa.

B.Gaitanži manymu, visų pirma švietimo įstaigų vadovai turi skatinti naujoves ir motyvuoti bei rūpintis emocine visos bendruomenės gerove. Su vaikais kasdien dirbantiems pedagogams turi būti prieinama psichologo pagalba, kurios, priešingai nei privačiose, valstybinėse mokyklose dažniausiai nėra arba ji nepakankama.

"Dabartinėje mokykloje kartą per savaitę kalbuosi su mokyklos psichologu, aptariame, kaip aš jaučiuosi, kaip jaučiasi mano mokiniai, – sako pedagogė. – Man nebaisu prisipažinti, kad kažko nežinau, – niekas į mane kreivai nepažiūrės. Nėra blogai klausti – blogai nežinoti ir neklausti ar pameluoti, kad žinai."

Išgirsti vaiką

Privačioje mokykloje, kaip pasakoja Brigita, psichologo durys mokiniams visada atviros. Emocinis fonas, vaikų savijauta nuolat stebima, ir stebėjimas ne imituojamas – greitai reaguojama, jei kyla kažkokių problemų.

Pedagogė įsitikinusi, kad ir vaikui visų pirma reikia saugumo. Tai akivaizdu pasižiūrėjus į amerikiečių psichologo, vieno iš humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamo Maslow piramidę – saugumas yra vaikų pagrindinis poreikis, be kurio efektyvaus mokymosi būti negali.

Pedagogė tvirtina nepažįstanti nenorinčių mokytis vaikų. Jei vaikas nenori mokytis, reikia atsekti, kur buvo nužudytas jo smalsumas. Kiek kartų jis atsitrenkė į nesupratimo sieną, kiek kartų nebuvo išgirstas, nors labai stengėsi, o gal kiek kartų iš jo klaidų buvo pasijuokta? O gal dabar tiesiog yra toks periodas, gal tas noras mokytis grįš?

Priemonė: pradinių klasių mokytoja B.Gaitanži marškinėliais vaikams siunčia žinutę apie temas, kuriomis norėtų ir galėtų pasikalbėti. Butauto Barausko nuotr.

"Mes, suaugusieji, dar labai sunkiai mokame priimti suklydimus – tiek kito, tiek savo pačių. Ir aš pati dabar to mokausi kartu su vaikais, – tikina Brigita. – Jei vaikas nesimoko ar jam kas nors nesiseka, tėvai linkę kaltinti pedagogus. Tačiau mokymo procese dalyvauja trys veikiantieji asmenys – mokykla, vaikas ir tėvai. Visos grandys tarpusavyje susijusios. Jeigu mes tik reikalausime vieni iš kitų, nieko gero nebus. Klausimas: ar mokytojas, mokantis septintoką, kuris pirmoje ar antroje klasėje buvo išjuoktas tris kartus, gali kažko jį išmokyti matematikos pamokoje, kai vaikas dreba nuo tos matematikos? Nuostabu, jei mokytojas pastebės, kad gal čia ne žinių stokos klausimas, o kažkas kita. Tačiau ką mokytojas gali padaryti, jei jis moko 200 mokinių? Kiek jis turi savo vidinių resursų?"

Brigitos manymu, reikia ne reikalauti, o kalbėtis. Su mokytoju: ar aš galiu kuo padėti kaip tėtis, kaip mama? Su mokiniu: ar galime kartu rasti sprendimą šioje situacijoje? Mokytojas turi išgirsti vaiką. Kai vaikai girdimi, jie gali išmokti daug daugiau. Mokslas virsta visai nesudėtingu ir smagiu procesu.

Kitoks požiūris

"Šiuo metu aš esu savotiškame vau periode, – palygina B.Gaitanži. – Aš, kaip mokytoja, turiu laisvę šioje mokykloje, mano mokymo metodais pasitikima. Taip, aš turiu išdėstyti programą, bet galiu keisti pamokas. Stebiu mokinių nuovargį, žiūriu, ar tikrai bus priimta informacija. Negaliu tiesiog išdėstyti medžiagos, ir viskas. Kiek prisimenu iš savo mokyklos laikų, būtent taip ir būdavo – niekam neįdomu, ar tu žinai, ar nežinai, tiesiog tema išeita. O aš ir mėnesį galiu skirti temai, jei matau, kad reikia."

Tiesa, dabar klasėje pedagogė moko keturiolika mokinių. Valstybinėje mokykloje mokė 21. Ar mokytojas gali visiems jiems skirti pakankamai dėmesio? Brigitos atsakymas vienareikšmis: ne. Sako net nelabai įsivaizduojanti, iš kokių vidinių sąnaudų mokytojas tai galėtų duoti. Mokytojo galiojimo laikas turėtų pasibaigti po kokių trejų metų.

"Kaip dabar, karantino sąlygomis, galima vesti tokias pačias pamokas, kaip jas mokytojai vesdavo kontaktiniu būdu? Tai tas atvejis, kai tu aiškini ir tau visiškai neįdomu, ar tavęs klauso, – svarsto B.Gaitanži. – Bet kai kuriose valstybinėse mokyklose taip yra – aš pagal savo vaikus matau. Jiems buvo labai keista, ką aš darau prie kompiuterio, kodėl sėdžiu persirengusi. Sakau: "Mes knygas aptarinėjame, aš dabar princesė." Mes vis išrandame kažkokius dalykus: tai esame žurnalistai ir rengiame straipsnį, tai – tyrinėtojai ir renkame faktus apie senovės Romą, o šiuo metu vaikai sugalvojo, kad esame UAB "Kritinis mąstymas". Kitaip aš neįsivaizduoju, kaip per nuotolį galima išlaikyti vaikų dėmesį."

Mokytojai – kaip medikai

Brigita įsitikinusi, kad didžiausia problema – kur gauti tiek smalsių, šiuolaikiškų, atsidavusių, motyvuotų, nestigmatizuotų mokytojų? Aišku, galima sekti Suomijos pavyzdžiu, kai mokytojauti ateina kitų profesijų ir gyvenimiškos patirties turintys žmonės – daug jos dabartinių kolegų yra būtent tokie, ir jie yra aukso vertės specialistai.

"Mano kurse, pavyzdžiui, tikrai buvo labai daug pasiklydusių žmonių, – prisimena pedagogė. – O juk mokytojai – kaip medikai. Jie sulipdo žmogų. Jų galios labai stiprios, jeigu tik nori vaikams kažką duoti, jeigu tik siekia išlaikyti tą įgimtą vaikų smalsumą arba nuslopintą vėl sukelti."

Brigita teigia dabar visiškai apribojusi save kitas veiklas, kad galėtų atsiduoti pradinukų ugdymui. Ji tikisi išanalizuoti, kokių rezultatų galima pasiekti, jei mokytojas dar pradinėse klasėse suteikia vaikui stiprius psichologinius, pasitikėjimo savimi pamatus, stiprius pasaulio pažinimo pagrindus, suvokimą, kad mokytis yra šaunu. Mat sistemą galima pakeisti tik nuodugniai ją išanalizavus.

Šiuo metu mokytoja dirba su nauja mokyklos sukurta 4S (4 santykių: su savimi, kitu, pasauliu ir užduotimi) sistema, kuri moko vaikus būti laimingus. Visi šie komponentai ruošia vaiką gyventi taikoje su šiuolaikiniu tempu ir nuolatiniais iššūkiais.

Labiausiai mes esame skolingi visuomenei sveikus ir laimingus save. Pirmiausia turime pasirūpinti savimi, kad kitiems mumis nereikėtų rūpintis.

"Ne teoretikas turi būti – praktikas. Kaip tu gali keisti švietimą, kai nesupranti, apie ką kalbi? – svarsto pašnekovė. – Aš labai džiaugiuosi, kad nepatekau iš karto baigusi į mokyklą. Gavau visko – ir žinių, ir vadovaujamųjų pareigų, tad puikiai žinau, ko reikia vaikui, kad sėkmingai galėtų keliauti per gyvenimą."

B.Gaitanži planuoja studijuoti doktorantūrą, tačiau dar ne dabar. Dabar  svarbiausia – mokiniai. Tad reikia gerai apskaičiuoti savo tempus ir galimybes. Yra dar ir atsakomybė prieš savo šeimą. "Aš sakau, kad labiausiai mes esame skolingi visuomenei sveikus ir laimingus save. Pirmiausia turime pasirūpinti savimi, kad kitiems mumis nereikėtų rūpintis", – mano mokytoja.

Drabužiai – paslėptos žinutės

Vienas B.Gaitanži mokymo metodų, sudominantis ir mažus, ir didelius, – žinutės, perduodamos per marškinėlius, kuriais ji vilki.

"Aš iš tiesų perduodu žinutes per marškinėlius. Vaikai klausia: kas čia? Visi mano marškinėliai iš esmės yra žinutė, apie ką mes galime pasikalbėti, sudominimas, įtraukimas į kažkokią naują temą. Tu meti kabliuką, kuris paskatina kalbėtis, domėtis, analizuoti", – paaiškina pedagogė.

Brigita marškinėlius perka galvodama, kaip galės juos panaudoti pamokose. Tos kelios dešimtys marškinėlių – tarsi jos darbinė uniforma. Ant jų galima rasti visko – garsių meno kūrinių, filmų ar animacinių herojų, žinomų žmonių, astrofizikų, planetų atvaizdų, tiesiog prasmingų užrašų ar citatų. Dabar ieško marškinėlių su Marie Curie – Brigitos mokomiems ketvirtokams ji dabar labai svarbi, nes tai moteris, du kartus gavusi Nobelio premiją.

Anot B.Gaitanži, vaikai juk labai stebi mokytoją, atkreipia dėmesį, kaip jis rengiasi. Tad kiekvienas piešinys, vaizdas, užrašas juos sudomina. Pavyzdžiui, marškinėliai su žinomu meno kūriniu paskatina vaikus virtualiajame muziejuje ieškoti, kaip tas meno kūrinys vadinasi. Vaikai džiaugiasi atradę ir po muziejų pasivaikščioję.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pasiūlymas

Pasiūlymas portretas
Pasidžiaukit. Mažai tokių mokytojų mokykloj. Ir vaikams saugu ir ramu su tokia mokytoja.

Laisvė

Laisvė portretas
Nepavydėkit, pikčiurnos, kitiems gerų mokytojų. Šaunuolė mokytoja, įsivaizduoju, kaip vaikai ją myli ir prisimins suaugę būtent ją, o ne piktas minas tų visažinių :)

Su gyvunais

Su gyvunais portretas
labai gera nuotraukos.Kompozicine prasme. Menas. Galima parodose dalyvaut
VISI KOMENTARAI 8

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių