Apie tapybą ir prijaukintas technologijas

Dailininkas Vilmantas Marcinkevičius – vienas žymiausių jaunosios kartos Lietuvos kūrėjų. Mūsų šalyje jis vienas iš nedaugelio, kurie menu ne tik mėgaujasi, bet sugeba iš jo ir pragyventi.

Kūryba – internete

Netrukus dailininko V.Marcinkevičiaus paveikslas "XXI amžiaus Madona" papuoš vieno garsiausių meno kolekcionierių, Charleso Saatchi, galeriją. Eksponavimo prestižinėje Londono galerijoje lietuvis autorius nusipelnė internete skelbtame konkurse įveikęs daugiau nei tris tūkstančius meno kūrinių iš viso pasaulio.

Prieš kelerius metus būtų buvę sunku patikėti, kad tapybos darbus kritikai ir meno mylėtojai vertins virtualiose dailininkų studijose. V.Marcinkevičius internetą laiko labiau informacine priemone, tačiau tiki, kad šiuolaikinis menininkas privalo reaguoti ir į technologijos pažangą. Tai skatina ir sparčiai besikuriančios galerijų bei muziejų internetinės svetainės, asmeniniai menininkų tinklalapiai.

Įvairių sričių menininkai savo kūrinius šioje erdvėje ne tik eksponuoja, bet ir parduoda. "Nežinau kodėl, bet žmonės pasitiki tuo, ką mato monitoriuje. Jei aš būčiau kolekcionierius, tikriausiai vis vien eičiau į galeriją prisiliesti prie originalo", – sakė dailininkas. Tačiau įvertinimas "Saatchi Online" tinklalapio "Showdown" konkurse menininkui reiškia labai daug. Liberalioje interneto galerijoje darbus rinko visi, neatsižvelgiant į išsilavinimą ar socialinį statusą, meno mėgėjai.

Internetas išlaisvina ir menininkus. Kurį darbą menininkas gali eksponuoti muziejuje, Lietuvoje dažniausiai sprendžia kritikai. Norėdamas juos eksponuoti interneto galerijoje jau menininkas sprendžia, tartis su kritikais, ar ne. "Dabar kiekvienas, turintis geresnį mobilųjį telefoną, gali nufotografuoti savo darbą ir interneto erdvėje susikurti savo studiją", – pabrėžė V.Marcinkevičius.

Šių laikų mitai

Kūryboje V.Marcinkevičius gvildena automitologijos temą, tapatybės klausimus. Paveikslas "XXI amžiaus Madona" – ne išimtis. "Madonos herojus man atrodo visapusis. Kaip menininką mane visada žavėjo Viduramžių religinė tapyba. Ypač dėl ryškių spalvų ir atvirumo, – aiškino V.Marcinkevičius. – Madonos atvaizdas keldavo daug klausimų, pavyzdžiui, kaip tais laikais moteris galėjo būti vaizduojama apnuoginta krūtimi ir iš jos dar tekančia pieno srove..."

Kai tapė šių dienų Madonos portretą, dailininkas buvo tik ką susilaukęs dukters. "Ji buvo maitinama krūtimi ir man tarsi atsiskleidė ta moteriškos fizikos paslaptis. Supratau, kad tai – realybė, o ne koks menininkų išsigalvojimas", – juokėsi dailininkas.

Paveiksluose menininkas artikuliuoja ne tik asmeninę patirtį, pamąstymus, bet ieško ir bendresnių, laikotarpiui aktualių temų. Šių dienų Madona – įsispraudusi į mėlynus džinsus ir liemenėlę, ant kelių pasisodinusi keistą berniuką raudonomis kelnėmis. "Gal tai kiek tiesmuka, tačiau ta Madona – mano laikotarpio. Džinsai tuo metu buvo laisvės ir gerovės simbolis", – sakė dailininkas. V.Marcinkevičius puikiai prisimena ir savo pirmų džinsų istoriją: juos įsigijo nutapęs ir antikvariate pardavęs vieno religinio paveikslo kopiją.

Paveiksle "XXI amžiaus Madona" daug simbolių: raudonos vaiko kelnės byloja apie sovietinį palikimą, o rankoje laikomas pjautuvas – apie totalitarinius režimus. "Norėtųsi, kad tos kelnės būtų išaugtos, o režimų simboliai, lyg nepavojingi žaislai, liktų tik prisiminimuose", – kalbėjo dailininkas. Manoma, kad politines temas, ypač aktualijas, mene nagrinėti pavojinga. "Ne kiekvienas politinis menas yra geras, bet dažnai kiekvienas geras menas yra politiškas", – įsitikinęs V.Marcinkevičius.

Sau ir profesoriui

Kritikai V.Marcinkevičių vadina neoekspresionizmo atstovu: menininko darbuose vyrauja ryškios spalvos, grubūs potėpiai, laisvas gestas. Dailininkas menotyrininkų lipdomų etikečių nesikrato: kažkas iš šono juk turi apžvelgti tai, kas vyksta meno pasaulyje. "Lietuvoje apskritai gyva gesto tapyba, didelę įtaką ne vienam padarė Paulo Cézanne'o mokykla", – pastebėjo V.Marcinkevičius.

Tačiau pats jis niekuomet nesistengė likti menininkų ar meno mokyklų nubrėžtuose rėmuose. Studijuoti menus pradėjo iš Kauno persikėlęs į Vilnių. "Nežinojau, ar galėsiu būti menininkas, ir jei galėsiu, ar pavyks iš to pragyventi. Šeimoje menininkų nebuvo, nebuvo ir vizijos, kas yra dailininkas ar jo studija", – prisipažino V.Marcinkevičius.

Pradėjęs studijuoti Vilniaus dailės akademijoje jis tarsi susidvejino kaip menininkas. "Kiti menininkai tai vadintų savęs išdavyste, tačiau akademijoje vadovavausi nuostata: kas profesoriui – profesoriui, o kas sau – sau", – prisiminė tapytojas. Demonstruoti meistrystę meno mokykloje jam neatrodė labai reikšminga. "Kartais pagalvodavau, kad tai, ką pats noriu nutapyti, yra nesąmonė. Bet kita vertus, jei neleisiu sau tos nesąmonės realizuoti, jos ir neliks. Tai kodėl nepažiūrėjus, kaip ji atrodo?" – tuomet kildavusius pamąstymus prisiminė V.Marcinkevičius.

Vėliau menininkas ėmė pastebėti, kad tai, apie ką kalba savo paveiksluose, įdomu ir suprantama bendraamžiams. "Tas pats vyksta ir šiandien: jaunoji menininkų karta keičiasi informacija, vieni kitus supranta", – kalbėjo dailininkas.

Gyrė už raumenį

Į Saatchi galeriją keliausiantis kūrinys "XXI amžiaus Madona", V.Marcinkevičiaus žodžiais tariant, "suvaldytas": jame išlaikytos herojų kūno proporcijos, linijos. "Anksčiau ir pirštų neskaičiuodavau: ranka tebuvo rankos simbolis", – pasakojo dailininkas. Darbuose jis vengdavo vaizduoti ir drabužius: dauguma figūrų būdavo nuogos. Tapydamas ilgai nenaudojo juodos spalvos: buvo mokytas, kad jos apskritai nėra. "Bet pagalvojau, kad taip tarsi bandau save suvaržyti, kažką uždrausti", – kūrybos posūkius prisiminė V.Marcinkevičius.

2005-aisiais "Vartų" galerijoje buvo surengta dailininko paroda "Paskutinis teroristo orgazmas". Ją daugybę asmeninių parodų surengęs menininkas iki šiol laiko viena svarbiausių savo karjeroje. Gesto laisve kūryboje tikintis menininkas tuomet buvo itin giriamas už teroristo portretą. "Man žmonės sakė, kad tai pats geriausias mano kūrinys, nes parodžiau galintis nutapyti raumenį", – juokėsi dailininkas.

Džiugina netikėti įvertinimai

Dabar populiaru vadintis tarpdisciplininiu menininku. Tačiau V.Marcinkevičius naujų vardų neieško, save laiko tiesiog tapytoju. Jis pripažįsta, kad pasirinkdamas tradicines priemones iš dalies save varžo, kita vertus, išlieka su tuo, kas patikrinta laiko. "Juk neliepsime Virgilijui Aleknai nemėtyti disko (nes tai – nešiuolaikiška), ir nesiūlysime dalyvauti čempionate "Kas greičiau parašys sms žinutę", – juokėsi menininkas.

Nors šiais modernių technologijų laikais tapyba kai kam gali pasirodyti atgyvenusi, ji – amžina. "Žinoma, dabar mene – daug proto ir apmąstymų. Vizualumas tampa nebe toks aktualus. Bet stipriausi kūriniai turi ir estetinę kokybę: išlaikytą harmoniją, kompoziciją", – pabrėžė V.Marcinkevičius.

Kam šnekėti – sau, draugų ratui ar platesnei auditorijai – kiekvieno kūrėjo asmeninis reikalas. Dailininką labiausiai džiugina netikėtas įvertinimas. "Jei kažkas iš katalogo išsiplėšė ir užsiklijavo ant knygutės tavo paveikslo reprodukciją – tai jau įvertinimas. O jei tai yra jaunos kartos atstovas, įvertinimas dar didesnis, – sakė V.Marcinkevičius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių