Ką galvoja teatro aktorė užkulisiuose, likus kelioms minutėms iki spektaklio? Ji jau ne čia, bet dar ir ne ten – viena kaukė nuimta, o kita dar neuždėta. Į šį virsmą žvelgia fotomenininkas Dmitrijus Matvejevas parodoje "(Už)kulisiai", kuri eksponuojama Prospekto galerijoje Vilniuje.

[email protected]

Parodos lankytojai galės pamatyti darbus iš trijų fotografijos serijų: "Aktorės prieš išeinant į sceną", "Užkulisių portretai" ir "Kaimynai". Pirmose dviejose serijose užfiksuota tai, kas vyksta kitapus uždangos, kas nematoma žiūrovams, kas nesurežisuota.

Kelios sekundės – ir artistės tuoj eis į sceną. Jos įamžintos prieš garsiausių Lietuvos teatro meistrų Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Cezario Graužinio, Gintaro Varno spektaklius. Bet spektaklis baigiasi – aktoriui reikia nuplauti grimą ir grįžti į save. "Grimo nuplovimas" – taip ir vadinasi portretas, kuriame įamžintas Vytautas Rumšas jaunesnysis.

Serijoje "Kaimynai" D.Matvejevas nufotografavo žmones savo virtuvėse. Virtuvės, anot autoriaus, – taip pat savotiški mūsų gyvenimo užkulisiai.

Apie tai, kaip atsirado ši paroda, su D.Matvejevu kalbėjosi "Vilniaus dienos" žurnalistė.

– Dmitrijau, beveik 20 metų fotografuojate teatrą. Kodėl ir kuo jis jus traukia?

– Fotografuoju ten, kur kviečia, už ką moka pinigus. Gal ciniškai kalbu, bet sakau tiesą. Kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, peizažus, man mažiau patinka fotografuoti nei teatrą.

Bet nenoriu sakyti, kad ši paroda – teatro paroda. Tai – portretų paroda, tik jie padaryti teatro užkulisiuose. Jei dirbčiau gamykloje, galbūt fotografuočiau gamyklos užkulisius.

– Kodėl teatre pradėjote fotografuoti būtent užkulisius prieš spektaklį, o ne repeticijas, patį spektaklį, vykstantį scenoje?

– Čia ir yra repeticijos. Fotografijų serija "Aktorės prieš išeinant į sceną" – tai moterų portretai. Juose – bandymas sugauti tą akimirką, kai žmogus pereina iš vienos būsenos į kitą. Aktorė – dar užkulisiuose, bet greitai bus scenoje. Realiai tai padaryti labai sunku, nes sąlygos fotografijai užkulisiuose – nepalankios. Bet jeigu fotografijose yra ta metafizinio perėjimo būsena, atmosfera, vadinasi, pavyko tai, ko siekiau.

– O kodėl šioje serijoje – vien moterys, vyrų beveik nėra?

– Negalima visko iš eilės fotografuoti, turi atsirinkti. Imi vieną temą, paskui – kitą. Dažniausias pasaulio fotografijos objektas – moteris. O kodėl taip yra, tegul atsako psichologai, psichoanalitikai, menotyrininkai.

– Fotografuojate ne tik Lietuvoje, bet ir gastrolėse užsienyje. Elsinore, princo Hamleto pilyje (Danija), įamžinti Andrius Mamontovas ir E.Nekrošius.

– Fotografuoti Elsinoro pilyje buvo labai palankios sąlygos. E.Nekrošiaus "Hamletas" buvo rodomas po atviru dangumi – galima atskirą parodą rengti. Aktorę Adriją Čepaitę prieš spektaklį "Maskaradas" nufotografavau gastrolėse Pietų Korėjoje. Dar Rusijoje fotografavau, "Sovremenik" teatre.

– Su kuriuo režisieriumi suradote puikų kontaktą?

– Bandau surasti su visais.

– Kurio režisieriaus spektakliai jums labiausiai patinka?

– Šito negaliu sakyti. Aš esu fotografas ir mano kitoks požiūris.

– Bet esate ir žiūrovas. Kuris spektaklis padarė didžiausią įspūdį? Na, pavyzdžiui, ar įdomus jums pasirodė E.Nekrošiaus "Hamletas"?

– Taip. Mane jaudina "Hamletas". Kai fotografuoju spektaklį, turiu jį priimti tokį, koks jis yra. Turiu jį gerai parodyti, pareklamuoti, apie jį vizualiai informuoti. Dažniausiai fotografuoju per premjerą, bet nereiškia, kad žiūriu spektaklį atidžiai. Kartais praleidžiu kokius nors svarbius dalykus. Retai spektaklius žiūriu kaip žiūrovas – juos stebiu kaip fotografas. Juk ateinu fotografuoti į užkulisius – tai mano darbas, mano duona.

– Kokia atmosfera tvyro teatrų užkulisiuose?

– Visuose – skirtinga. Atmosfera priklauso nuo daugelio subjektyvių ir objektyvių dalykų, bet nervų, ypač prieš premjerą, visur yra.

– Galbūt pats kažkada norėjote tapti aktoriumi?

– Ne, taip nebuvo, nors bandžiau save, žaidžiau saviveiklininkų teatre. Bet užkulisius fotografuoju ne todėl. Man viskas atsitiko kitaip. Neplanavau fotografuoti teatro.

– Pats gyvenimas jus ten atvedė?

– Taip. Dirbau vienoje su fotografija susijusioje įmonėje. Jos direktorius buvo jau amžinatilsį Michailas Raškovskis. Kai įmonė žlugo, mane pakvietė dirbti Rusų dramos teatras. Po pusmečio Michailas pranešė: "Žinai, įsidarbinau fotografu Operos ir baleto teatre."

Toje įmonėje su juo buvome dirbę ketverius metus, o paskui daugelį metų dirbome teatro fotografais. Tik jis fotografavo operą ir šokį, o aš – dramos spektaklius. Pradėjo kviesti fotografuoti ir kiti teatrai. Techniškai tada fotografuoti buvo kur kas sudėtingiau. Įgijau kai kurių techninių įgūdžių, kurie dabar ne taip reikalingi.

O prieš tai su Michailu buvome fotografavę visai kitus dalykus, bandę iš fotografijos daryti verslą. Net negalvojome apie teatrą, bet viskas gyvenime susiklostė kitaip. Kažkas viską pakoregavo iš aukščiau.

– Ar buvo sunku artistes prikalbinti fotografuotis? Aurelija Tamulytė prieš spektaklį įamžinta ne užkulisiuose, o Kauno dramos teatro kiemelyje. Žinau, kad ji mėgsta pozuoti, tačiau savo vyrui fotomenininkui Raimundui Švilpai yra pasižadėjusi, kad kitam fotografui niekada nepozuos.

– Vadinasi, aš – išimtis. Aurelijos vyras – geras fotografas. Nebuvo sunku ją prikalbinti. Žinau, kad jai patinka ši nuotrauka.

– Kodėl jūsų fotografijose nėra konfliktų? Manau, teatre, kaip ir visur, jų kyla, ypač – prieš premjerą?

– Turi susiklostyti labai daug palankių aplinkybių, kad fotografijoje pavyktų įamžinti konfliktą teatre. Tai galima nufilmuoti, o kaip nufotografuoti? Pasitaiko tų konfliktų prieš spektaklį, premjerą, bet dažniausiai žmonės būna susikaupę. Konfliktai – nekonstruktyvus dalykas, jie nepadeda darbui. Galbūt jie jau būna įvykę. Repeticijose.

– Ko išmokote fotografuodamas teatro užkulisiuose?

– Fotografuoti tamsoje. Galvoje pilna visokių mizanscenų, situacijų – išmokau kompozicijos.

– Kas svarbiausia užkulisių fotografijoje?

– Pagauti ką nors tikra. O kas yra tas "tikra", tegul sprendžia žiūrovai. Mano kriterijus toks – tikra tai ar netikra. Tai – toks sunkiai paaiškinamas jausmas, pojūtis.

– Gal per tiek metų teatras tapo antrąja jūsų šeima?

– Ne. Aš nesu šeimos žmogus. Apskritai neturiu šeimos jausmo, todėl man netinka toks palyginimas. Bet jau prisijaukinau aktorius, o jie – mane.